Johnson, Adam. Našlaičių prižiūrėtojo sūnus: romanas/ Adam Johnson; iš anglų k. vertė Povilas Gasiulis. — V.: “Baltų lankų“ leidyba, 2014. — 526 p.

Pragaras ir jo labirintai — tikrovės ir fantazijos, ant žemės ir po žeme. Ar Dantės vaizduotė nebūtų gerokai praplėsta?

Pulitzerio premija. Jau antrą knygą iš eilės skaitau pažymėtą šiuo apdovanojimu ir imu galvoti, kad, ko gero, pradedu kvaištelti — kažkokie surogatai, vos ne genialiai padirbdinti, bet ne auksas tai, nors jūs ką, och, amerikietiškieji kalneliai: su nuotykiais, intriga, greičiu, viskuo, kas būtina bestseleriui, liūdniausia, kad talentingai padaryta, o nusivylimas perskaičius neišvengiamas: nekenčiu tokių knygų, kad ir kaip jas kas vertintų: pridėta prieskonių, kvapų, kad tiktų visiems. Kokybiška masinė prekė. Po tokių knygų visad noris skaityti rusus arba ryt. europiečius. Hugo plius Suvorovas, plius toks nuogas rusų filmas Chekist, 1992.
Ar šiurpau skaitydama “Našlaičių prižiūrėtojo sūnų“? Kažkaip nelabai, bet kad nuolat galvojau, kiek hiperbolizacijos, grotesko, o kiek tikrovės — tai faktas, kad nuolat stabtelėjus dvejojau, o matai, kaip čia — taip, bet, deja, ne kvapą gniaužiančiose kankinimo situacijose — na, neveža manęs nei nuotykiai, nei siaubai — o naujoviškojo prižiūrėtojo bendravime su tėvais, kai kuriose propagandinėse frazėse, pagaliau, po velnių, ko gi tas našlaitis /ne našlaitis vis grįžta į tą pragarą?

Šiaip, visą laiką nerimavau, kad kuo toliau, tuo labiau knyga išvirs į grynakraujį trilerį ir beliks tik gailėtis, varginus akis, ačiū Die, antrosios dalies struktūra ir išradingumas tai ne tik paneigė, bet ir suteikė platesnius kontekstus.
Bet norom nenorom prisimenu S. Oksanen “Valymą“ ar H.Muller “Amo sūpuokles“, kuriose pavaizduoti žmonių išgyvenimai man iš tikrųjų kėlė siaubą, veikė emociškai, štai tos knygos įaugo kaip pragaro medžiai, jų veikėjai nepamirštami ir gyvi, tokie, kad kartais galvoju: reikia pasimelsti už …. gal net už jų kankintojus.

Pragaro ratai: čiučės sukurta našlaičių prieglauda, tuneliai, kovos tamsoje, žmonių grobimai, ryklys, tardymai, didvyrio vardai, išmėginimai skausmu, badu, kalėjimais, kur net Brangiojo Vadovo Kim Čen Iro portreto nėra, kraujo išleidimais ir dar nežinia kuo. Nesuskaičiuoti tų pragaro ratų ir ar galima nusakyti jų baisumą, vieno už kitą kraupesnį. Kieno: realybės ar fantazijos? Grožinės literatūros kūrinys lyg ir fikcija, bet anot J. Barnes: “literatūra – tai geriausias būdas išsakyti tiesą. Tai procesas, kurio metu kuriamas didingas, gražus, puikiai struktūruotas melas, pasakantis daugiau tiesos nei bet koks faktų rinkinys.

Kalbant nuoširdžiai, manau, kad rašydamas žurnalistinius straipsnius pasakau mažiau tiesos nei rašydamas grožinę literatūrą.“

…. klausimas turbūt tik kaip procentais pasiskirstę tirovės ir fantazijos mišinys, ir kiek skaitytojas pajėgus atsirinkti, atskirti sarkazmą, manyčiau, juodą, labai juodą humorą (na, veikėjai Teksase neabejotinai primena Boratą), hiperbolizaciją, o vietomis ir magiškąjį realizmą, simbolius nuo realybės detalių, kiek prie siaubo nepratęs asmuo įgalus suvokti kitos dimensijos idėjinius, psichinius, fizinius ir visokius visokius režiminius iškrypimus. Kita vertus, pasirinktas trilerio, nuotykinio romano žanras, greitas veiksmas, kaleidoskopinė siaubų kaita apsaugo skaitytoją nuo itin nemalonių emocijų, įsijautimo į beviltiškai nužmogintas situacijas. Pagrindinis veikėjas, išmokytas atsparumo skausmui, kiek bekentėtų, vis gyvas, vadinas, siužetas juda tolyn, ir belieka skrieti su juo, netekus amo, bet neapsiverkiant. Jokiu būdu. Sentimentalumo, gal net gailesčio — baisu, ar ne? — skaitant nejauti, tik nuostabą: ar gali taip būti? — šiurpą, ką dar? Atsidūsti iš palengvėjimo: o, mes, po galais, laisvi, laimingi turėtume būti, tolokai nuo tos žiaurios tikrovės. Ar labai tolokai, vėl sunerimsti, kai taip viskas reliatyvu, ypač ramybė ir taika.

O tas pragaras Šiaurės Korėja vadinasi, ir kiekvienas žmogus joje esantis, be jokios abejonės, potencialus kankinys, santvarkos nuosavybė.

Turite suprasti — pas mus, jeigu sako, kad tu našlaitis, gyveni kaip našlaitis. Liepia lįst į tunelį ir landžioji po tunelius. Liepia skriaust žmones, ir skriaudi. p.155

Knyga susideda iš dviejų dalių: pirmoji — pagrindinio veikėjo Čiun Do biografija, antroji — sudėtingesnė struktūriškai, tematiškai ir idėjiškai įdomesnė pateikiama trimis lygiais: propagandiniai, absurdiški intarpai, vadu Ka virtusio Čiun Do išyvenimai, netgi meilė, susitikimai su garsiąja, tyrąja aktore Sonmune, ir neįvardinto tardytojo novatoriški ieškojimai, netaikant baisių fizinių kankinimų, santykiai su tardomuoju ir kitais tardytojais, ypač makabriškai atrodantys savo šeimoje, su savo tėvais. Per juos puikiai atskleidžiama masinės propagandos įtaka žmonėms, įžiebiant juose nepasitikėjimą net artimiausiais asmenimis.

Perskaičius knygą tenka susimąstyti: kur gi kokie šviesuliai toj pragaro grandinėje, ar buvo parodyta nors kiek žmoniškumo Čiun Do gyvenime? Ir, ko gero, tai jo kaip radisto vaidmuo žvejų laive, kur jaučiama ir tam tikra bendrystė su kitais įgulos nariais, visiems apkalbant vandenynu plaukiančias amerikietes:

Irkluot aplink pasaulį, — tarė antrasis padėjėjas. — Tam ryžtis gali tik labai aistringa moteris. Juk tai toks beprasmis, arogantiškas užmojis. Tik labai aistringa amerikietė gali įsivaizduoti įveiksianti pasaulį. p. 52

Laive, kur laisve kvėpuojama, kur į laisvę, kad ir nematomą, bandoma žvelgti:

Vyrai, susėdę ant liukų dangčių, vėjui pūkšnojant į veidus, rūkė „Konsol“ cigaretes. Tokiomis minutėmis jie niekad nežiūrėdavo į Šiaurės Korėjos pusę — visada tik į rytus, į Japoniją ar net toliau, į beribį Ramųjį vandenyną. p.84

Ir, aišku, puikus vertimas, be jokių kalbinių kliuvinių knygą, regis, ne skaitai, o sukvėpuoji.

Vertinimas: 4,2/5