Vodolazkin, Jevgenij Germanovič. Lauras: romanas/ Jevgenij Vodolazkin; iš rusų k. vertė Danutė Kavaliauskienė. — Vilnius: Gimtasis žodis, 2015. — 390 p.

J. Vodolazkin (1964 m. Kijeve) — viduramžių istorijos ir senosios rusų literatūros specialistas. Tai antrasis jo romanas. Pirmasis “Solovjovas ir Larionovas“ pelnęs Andrei Bely prizą (2009). “Lauras“ — Didįjį knygos apdovanojimą (2010). Ant rusiškojo leidimo viršelio ryškus užrašas — neistorinis romanas ir šiaip pavadinimas pateikiamas būtent taip: Лавр. Неисторический роман
Lietuviškajame leidime tai neakcentuojama, nors manyčiau gan svarbi detalė renkantis knygą. “Lauras“ –  istorinio romano imitacija, penkiolikto amžiaus erdvę, detales, laiką perpinant su dabartiniais laikais, senąją rusų k. derinant su šiuolaikine.

Iki šiol nesuprantu jūsų tautos, kalba pirklys Zygfridas. Žmogus jus išgydo, paaukoja jums visą savo gyvenimą, o jūs visą gyvenimą jį kankinate. O kai miršta, surišę kojas virvėmis, velkate jį, ir dar liejate ašaras. p.391

Naivumas, paradoksai, magija, išmintis, kvailumas, pasiaukojimas, dėkingumas ir savanaudiškumas, meilė, kančia, kaltė… viskas kaip kamuolinis žaibas susisukę, žybsi ir verčia sustingti, laukti, kas bus.

Kūrinio tematika: viduramžiai, darantis stebuklus gydytojas: ir žolėmis, rankų prisilietimu — labiausiai tikėjimu, bet, deja, negalėjęs išgelbėti gimdančios savo mylimosios. Skausmas, kaltė, kad dėl jo Ustina mirė be atgailos, kad jos siela klaidžios be vietos ir ramybės, neleidžia jam pačiam toliau gyventi ir jis karštligiškai ieško išeities, kaip išpirkti savąją ir jos kaltę, mirus moters kūnui ir kūdikiui, bent išgelbėti  sielą josios. Arsenijus tiesiog nusprendžia žemiškąjį gyvenimą nugyventi už Ustiną: aukodamasis, gelbėdamas sergančiuosius, padėdamas be jokio atlygio skausmą kenčiantiems, kankinant savo kūną viskuo, kuo įmanoma: šalčiu, alkiu, jo namai “žemės lovelė, dangaus stogelis“ kaip sako vienuolė, o svarbiausią namą jis puoselėja danguje. Jis slaugo sergančius maru ir sužeistuosius, luošius, besveikstačius, mirštančius ir kuo daugiau aukojasi, tuo labiau stiprėja išgydymo galios. Bet esminis klausimas: ar galima meile ir pasiaukojimu išgelbėti žmogaus sielą, jei negebėta išsaugoti jos kūniškojo apvalkalo? Atsižada ne tik kūno savojo —ir asmenybės, “būti dievobaimingam lengva ir malonu, o tu būk nekenčiamas“, sako kvaišelis išminčius Foma.

Siela — tai Dievo įkvėptas gyvybės alsavimas, todėl mes gyvi, Arsenijau. Ji panaši į žemiškosios žvakės liepsnelę, besistiebiančią aukštyn, nes jos prigimtis — nežemiška. p.35

Tamsa ir žiaurumas to laikotarpio žmonių begalinis: mirusius be atgailos mesdavo į bendrą duobę, tik šakomis pridengiant, o “vietomis jų papilkėję, smėliu apnešti veidai žvelgdavo iš po šakų. Ypač graudus vaizdas atsiverdavo pavasarį, kada polaidžio vanduo išjudindavo šakas. Tada pridengti numirėliai atrodydavo itin nepatraukliai — be akių ir nosių, su rankomis ir kojomis, nuslydusiomis ant gretimų kūnų, — tarsi laikytų apglėbę vienas kitą.“ p.97
O dar gyvųjų kaltinimai dėl visokių stichinių nelaimių: sausros, potvynių ir t.t. Ne sava mirtimi išėjusiųjų sielos klaidžioja be vietos jų gyvenimui skirtą laiką ir siautėja, pvz. girtuoklių sielos itin ištroškę, jos išsiurbia visus vandenis, užtraukia sausras.

Bet skaitant visokios emocijos troškino: pirmoji, pradėjusi nervinti ir net privertusi mesti knygą šalin — marazmas, ne pasakojimas, mistinė pasaka su kalbiniais kliuviniais. O po gero laiko tarpo — mėnesio ar dviejų — vėl pradėjus skaityti, negalėjau atsitraukti, tiesa, ir vėl kliuvo stilius, sakiniai, na, gal net primityvumas, ne greičiau naivumas, bet tiesiog pakerėjo mistinė atmosfera, veikėjų unikalumas, aplinkos keistumas, fantastikos ir viduramžių detalių svaiginantis kokteilis. Ir beviltiškas juodas rusiškumas, kai bėgama būriais paskui pranašą, kai į jį meldžiamasi, kai jis išgelbsti mases gyvybių, kai alksta, trokšta, šąla, visai atsiribojęs nuo paties savęs, viską atiduodamas kitiems, o tik akimirka — jau kalamas baisiausiais būdais prie kryžiaus. O trečią kartą vartant, skaitinėjant pabrauktas citatas — niekaip nebesupratau, kodėl man kliuvo kalba, viskas pasirodė sklandu, išmintinga, gilu.

Pamažu garsas apie Arsenijaus gydomąją galią pasklinda po visą Pskovą. Pas jį plūsta žmonės, sergantys įvairiausiomis ligomis, ir prašo palengvinti jų dalią. Žvelgdami į dievmeldžio žydras akis, jie pasakoja jam apie save. Jaučia, kaip tose akyse skęsta jų bėdos. Arsenijus nieko nekalba ir netgi nelinkčioja. Jis įdėmiai juos išklauso. Atėjusiems atrodo, kad jo dėmesys ypatingas, nes tas, kuris nemėgsta kalbų, išreiškia save klausa. p. 196

Ir analogiški iš dėdės, savo mokytojo Kristoforo paveldėti žodžiai:

… aš daugybę kartų gailėdavausi dėl savo ištartų žodžių, o dėl nepasakytų — niekada. Dažniausiai jis tylomis žvelgdavo į ligonį. Tik pratardavo: tavo kūnas dar tarnaus tau. Arba: tavo kūnas jau atgyveno, ruoškis jį palikt; žinok, kad jis yra ne tobulas, o dužlus. p.8

Bet vis dėlto šitą kūrinį, ko gero, reikėtų skaityti tik rusiškai: nes tas senovinės ir dabartinės kalbos mišinys kažkokį savitumą, ko gero, turi, abejoju, ar jis perteiktas.

Tai knyga apie teisuolį, šventąjį, kankinį, ir kiekviena dalis atitinka tam tikrą nueitą asmenybės pakopą, o kartu ir krikščioniškojo kelio atkarpą, įprasto rožančiaus mintį: pažinimas, auka, kelias, ramybė. Tai tarsi Jėzaus tam tikra prasme gyvenimo schemos atkartojimas. Nors, kita vertus, kūrinyje tiek daug plotmių, reikšmių, kad galima tą patį dalyką, manyčiau, aiškinti daugybe būdų, daug ką ir kaip šiuolaikinio gyvenimo simbolius, parodiją.

Įvairiais gyvenimo etapais jis buvo vadinamas keturiais vardais: Rukinietis — Arsenijus — Ustinas — Ambraziejus. Nuo paprasto kaimiečio — iki vienuolio šventojo, o svarbiausia brandino save mylimosios išgelbėjimui, aukojimui — išvengiant bet kokio malonumo, patogumo, Belorezke jam buvo gera, ir būtent dėl to jis iš ten bėgo.

Pati įdomiausia, patraukliausia, labiausiai užburianti Aukos knyga, būtent Pskovo dalis. Čia karaliauja tikra magija ir apima toks skaitymo malonumas, kad atrodo ta rašytojo kuriama nepaprasta atmosfera sliuogte sliuogia vidun ir įsikuria kur radusi nors mažutėlį plyšelį. Magiška viskas: erdvė, veikėjai, paprasčiausias peizažas.

Šiaip taip atsistojęs Arsenijus netvirtais žingsniais išėjo už durų. Su puriomis stogų kepurėmis priešais jį rikiavosi nežinomo kaimo trobos. Visiškoje tyloje iš kiekvienos jų kilo dūmai. Arsenijui atrodė, kad dūmų stulpeliais visi nameliai yra tvarkingai prikabinti prie dangaus. Dūmams netekus savybės sklaidytis, jungiamieji siūlai įgijo nepaprastą stiprumą. Ten, kur jie buvo šiek tiek per trumpi, nameliai buvo pakilę per keletą sieksnių. Kartais siūbavo. Tai buvo nerealu. p. 55

Pskovas, Dievmeldys ir du dievpaikščiai: aiškiaregys, gyvenimo filosofas Foma, matantis net patį Arsenijų kiaurai, atnešantis tam, kapanojantis iš mirties patalo, negyvą žiurkę, ir uodegos galiuku braukiantis panosėje iki ligonis pradeda juoktis; Foma karaliaujantis prie Velikojos upė, Pskovo upės pusėje — Karpas. Karpas Karpas Karpas, šaukia Karpas Karpui, neiškentęs ir atėjęs ne į savo teritoriją, Fomos gainiojamas ir mušamas, arba atvirkščiai. Trijų paženklintųjų gyvenimas kaip žaidimas, teatras, su tam tikrais atsikartojančiais ritualais: Karpo ragaišio kasdienis vogimas iš pirklio Samsono, dantimis griebiant, rankas sukryžiavus už nugaros lekiant per miestą, vargetoms vejantis, atimant tą ragaišį, Karpui nesiginant ir pasiliekant tik tiek, kiek dantyse, Karpai Karpai Karpai garsiai su savim kalbantis; Fomos vijimas Karpo iš savos teritorijos; Arsenijaus akmenų svaidymas į turtingųjų namus ir klūpėjimas meldžiantis prie skurdžių durų. Magija magija magija. “Rankos mostas atsiskiria nuo popienės ir išlekia pro atsivėrusias duris“ p.185, o visa šeima mato Arsenijų kaip kamuolinį žaibą, kai svarbiausia nejudėti, nekrustelti, kad tavęs nesudegintų… Pagaliau įstabus tilto, berniūkščių ir Arsenijaus epizodas, kai tie tyčiodamiesi parverčia jį ant nugaros ir vinimis prikala drabužius prie medinio tilto, o Dievo vyras nesipriešina, laukia, kol tieji viską padarys, jam linksma, kad tiems linksma, o pažeminimas? Ar toks egzsistuoja kančių keliu einančiajam?

Taigi:gyvumas, magija, šmaikšumas, jumoras, tarsi juokas iš savęs ir rusiškumo apskritai, to laiko, kas žino kokio laiko, kai viskas kaip kamuolinis žaibas:

Kiekvienas Rusioje žino, kad šventpaikšius mušti negalima, negirdėtas dalykas.
Foma garsiai nusijuokė:
Norėdamas paaiškinti savo mintį, pasitelksiu paradoksą. Švenpaikšius ir muša dėl to, kad bakinti negalima. Juk žinoma, kad bet kuris, skriaudžiantis tokį nelaimėlį, yra piktadarys.
O kas gi kitas, sutiko užvelikiečiai.
Tai tiesa, tarė kvaišelis Foma. O rusas yra pamaldus. Jis žino, kad Dievo vyras turi pereiti kančių kelią, ir nusideda, kad sustiprintų jo kančią. Juk turi kažkas būti piktadaris, ar ne? Kažkam tenka vaidmuo aptalžyti arba, sakykime, netgi užmušti šventpaikšį, kaip jūs manote?
Na, kaipgi čia, sujudo užvelikiečiai. Užnešti — tai kaip ir nieko, tačiau užbakinti — nejaugi tai daryti leidžia pamaldumas? Mirtina, taip sakant, nuodėmė.
Eikite velniop, širdyje pyktelėjo kvaišelis Foma. Juk ruselis — ne tik pamaldus. Juk dėstau jums, kad jis yra ir bukagalvis, ir negailestingas, ir kiekvienas poelgis gali atsisukti prieš jį kaip mirtina nuodėmė. Juk panašius dalykus skiria tokia plonytė riba, kad jums, niekšeliai, netgi nelemta suvokti. p. 174

Šita dalis — būtent tai, dėl ko verta knygą skaityti ir skaityti, kas jaudina, šiurpina, verčia susimąstyti, liūdina ir džiugina. Gyva, netikėta, realybė ir fantastika, mistika, daugiaplaniškumas, prietarai, praeitis, dabartis, amžinybė — viskas ir jau nežinia kas: nes protogonistas jau belytė, bekūnė, ne asmenybė — būtybė, laikas — teka, po Dievo Arsenijui merdint pasirodymo su raudonai baltai žydinčia šakele, laikas stovi, laikas nežinia kiek savęs savyje talpinantis ir kiek kur nutekantis:

Gyvenk, kol yra vietų ne šiuo laiku, sako Foma Arsenijui. p 189

Arba

Nuo tada laikas Arsenijui pradėjo eiti visiškai kitaip. Tiksliau jis tiesiog nustojo ėjęs ir teikė ramybę. Arsenijus matė pasaulyje vykstančius įvykius, bet aptiko ir tai, kad jie keistu būdu prasilenkdavo su laiku ir nuo laiko daugiau nepriklausė. Kartais jie keitė vienas kitą kaip ir anksčiau, kartais įgaudavo atvirkštinę tvarką. Retokai — įvykdavo be jokios tvarkos, begėdiškai sujaukdami eiliškumą. Ir laikas prieš juos buvo bejėgis. Vadovauti tokiems įvykiams jis atsisakė. p. 183

Žiauriai liūdna knyga. Rusiška ir liūdna: jokie darbai nepelno žmonių dėkingumo ir malonės, jis vis tiek atstumtas, ir šilumą, guolį randa tik tarp šunų. O Dievo? Juk Arsenijus siekia Dievo malonės, ir ne sau — Ustinai?

Įdomu ir taiklu:

В каждой главе, меняя имя и окружение, герой как бы вновь и вновь проигрывает собственное житие. Эти рифмы и становятся главным в романе. И это не только внутренние связи в жизни героя, но и, например, созвучия с нашим временем, каких накидано немало — от пластиковых бутылок, неожиданно вылезающих весной из-под снега (sic!), до видения, в котором герой видит, как на конце шпиля Петропавловского собора стальными шипами фиксируют ангела с крестом.
Весь «Лавр» построен на очень простом приеме: как главный герой отражается в бесчисленных старцах, юродивых и святых, так и все это перенасыщенное чудесами Средневековье отражается и в нашем времени («Повторения нам даны для преодоления времени и нашего спасения», — объясняет один из многих встреченных героем старцев).
Для выстраивания связи времен автору не надо всякий раз фокусировать взгляд на вылезающих из-под снега пластиковых бутылках. Он делает проще: строит язык повествования из смеси древнерусского с современным канцеляритом.
Смерть тут констатируют так: «Травмы пострадавшего мало совместимы с жизнью», в том же абзаце продолжая «брат наш Устин мертва себе еще в житии состави».
Это не постмодернистская игра, как можно было бы подумать, а как раз стремление говорить с читателем на понятном ему языке. Нет ничего более узнаваемого для русского уха, чем эта бесчувственная к живому языку бумажная трескотня. Отечественный производитель святости

Vertinimas: 4,5/5