Thorvall, Kerstin. Jaunystės atabradai: Signės istorija/Kerstin Thorvall; iš švedų k. vertė Sigutė Radzevičienė. — Vilnius: Mūsų knyga, 2007. — 329 p.

Kerstin Thorvall (1925 — 2010) — rašytoja, iliustratorė bei žurnalistė, išleidusi knygų ir vaikams, ir suaugusiems. Viena pirmųjų ėmusi atvirai kalbėti apie aktualias dvasines bei socialines moters gyvenimo problemas, ji laikoma šiuolaikinio švedų feministinio romano klasike.

“Jaunystės atabradai“— pirmoji trilogijos, išleistos serijoje Moterys apie moterų pasaulį,, knyga, pasakojanti pagrindinės veikėjos Signės motinos dramatišką likimą ir mergaitės vaikystę su kardinaliai skirtingų polių tėvais. Tėvas — pietietis, pasiturinčios, kilmingos kilmės švedas, temperamentingas, lengvai bendraujantis, meniškos sielos, be galo mylintis ir lepinantis savo dukrelę, ir puritoniška, griežta, susikausčiusi, iš šiaurės medkirčio šeimos kilusi motina. Paviršutiniškai taip. O gelmė, drama ir aistros — tarsi pūlinys, skaudantis, tvinksintis, o kai sprogsta, tai nešvarumai ir smarvė tyška nelyg fontanas — plačiai ir nepamirštamai, ne tik sušlapinant, bet ir beveik nuskandinant.

Tai moters likimo romanas, kai rinktis turi tarp meilės, Dievo, pareigos, nuolankumo ir aukojimosi. Itin aktualios ir šioms dienoms keliamos problemos: paveldimumas, psichikos ligonio likimas, įtaka kitiems žmonėms: tuo metu (dvidešimto amžiaus pirma pusė) vyrauja įstatymas, kad sunkia psichine paveldima liga sergantis žmogus negali vesti, o jei santuoka vis tik įvyksta, ji gali būti anuliuojama, gal ir žiauru, bet visai neblogai tam laikui. Kas įpareigoja dipoline depresija ar šizofrenija sergantį žmogų pasisakyti, atsiverti ir leistis rinktis tarp ligos ir meilės kitą žmogų šiais laikais, kai net psichinių ligonių gydymas vyksta tik jiems patiems sutikus? Tik sąžinė. O ji visada budi? Yra? Kai net pati liga atmetama, o nepatyrusiam atskirti, kad žmogus ne tiesiog asmenybė, originalus ar beprotis, įmanu? Ypač, kai tas individas ant sparnų, kai suaktyvėjimo stadijoj, greičiau atrodo charizmatiškas, išskirtinis, komunikabilus, visa kuo viršesnis negu kiti, apie beprotybę net mintis neįmanoma. Gal ši knyga taip aktualiai suskambėjo, kad labai panašų atvejį ir pačiai teko išgyventi, o artima draugė jau gal dešimtmetį įklimpusi panašioje šeimoje, kur krūvos antidepresantų, aistrų ar apatijos, ir visko, tik ne savo gyvenimo…

Jos eiga prasideda faze, kai ligonį aplinka, neturinti apie jį informacijos, priima kaip neįprastai malonų, žavų, spinduliuojantį dvasingumu ir šviesiu kultūringumu žmogų. Taip pat ir dosnų bei geraširdį. Noriai skolinantį pinigus, teikiantį dovanas ir esantį visų žaviausią, trykštantį gyvenimo džiaugsmu. Giminės bei kiti artimieji, atvirkščiai, žino, kad visa tai gali būti ženklas, kad liga įsibėgėja. 242 p.

Tikrai ryškūs, vidinių priešpriešų kamuojami veikėjai, kūno ir sielos peripetijų supainioti: vyras – ligos fazių valdomas, gan aukšto intelekto, išskirtinių meninių gebėjimų ir perdėto polinkio bendrauti, vis dėlto, išskyrus materialinį aprūpinimą, yra silpnoji šeimos grandis; ir labai stipri moteris, déja, regis, be jokio tvirtesnio pagrindo – vieniša, užsidariusi, išsigandusi, kamuojama asmeninių tragedijų, nuo kurių Selmą gelbsti buities darbai, kruopštus pedantiškas namų ūkio tvarkymas ir, aišku, dukters auklėjimas, o pasipasakoti, pasitarti, apsinuoginti neleidžia nei išdidumas, nei įdiegtas auklėjimo santūrumas — gyvenk, kad nereikėtų kitiems už ką nors dėkoti, viską turi įveikti pati, tik pati – o ir įsitikinimas – bus pasijuokta, savi: tėvai, brolis, sesuo – supras, užjaus, bet nenori jų skaudinti, gėda dėl tokios nesėkmės.

Ji tikėjo, kad gyvenimo prasmė glūdi maldose, darbe bei nepritekliuje p.18

Visaip gali nutikti, kad žmogaus esama ir jautresnio ar turima ypatingų galių, tačiau šitai privalu užgniaužti, laikyti kietai pažabojus, nes visa, kas perdėta, kyla iš piktojo. p.188

Tie skirtingi vyro ir moters temperamentai: ugningas, gaivališkas, be apribojimų —tėvo, ir santūrus, užgniaužtas motinos – diktuoja ir skirtingus požiūrius į vaiko auklėjimą:

Negalima glėbesčiuotis ar glamonėti vaikų be saiko. Gali išpaikti. Negalima jiems duoti visko, ko tik panorėję. Taps nedėkingi ir išlepinti. Kaip tik šito ji nesėkmingai vis prašė Sigfrido. Jis neturėjo nė truputėlio valios dukteriai. p.283

Taigi, šeima, kūniškoji meilė, pareigos, vaikų auklėjimas, psichikos ligonio ir jo artimųjų sunkumai, santykiai bendruomenėje, klasinės padėties įtaka socialiniame gyvenime, pagaliau politinės – Europoje manifestuojančio ir trankiai marširuojančio Hitlerio – aplinkos atgarsiai ir poveikis, regis, toli esantiems Švedijos gyventojams, bet vis dėlto – daug įvairių temų, problemų iškeliama romane ir gan detaliai stengiamasi jas išnarplioti.

Knyga tiesi, atvira, ironiška ir tikra. Tuo ji patraukli. Kalba itin paprasta, konkreti, be sintaksinių vingrybių ir tropinių viražų, tuo ir nuvilia, labiau primena nykoką, kad ir smalsumą keliančią Tikrų istorijų seriją, bet tarsi netenkinančią estetinių skaitytojo poreikių.

Vertinimas: 4/5