Šaltenis, Saulius. Riešutų duona: apysaka/ S. Šaltenis; – Vilnius: Vaga, 1972 – 197 p.

Kas telpa nedidelėje besivystančio ar kokio ten socializmo laikais 1972 m. parašytoje apysakoje? Ar įdomu skaityti šiais laikais? Kiek atiduota duoklė privalomajai režimo panegirikai, paprastai sakant, sovietinei nesąmonei, ir kiek tai pakeliama ar nepakenčiama skaitytojui iš laiko atstumo?
Kūrinys nuo pat pirmo sakinio įtraukia, nepajunti, kad jau šypsaisi, lakoniški sakiniai, koncentruotos šiek tiek ironiškos, nemažiau komiškos, o tuo pačiu ir keistai graudokos mintys – jei ne magiškas, jumoru persunktas stilius – absoliuti tragedija, dramos ir ašaros visą kūrinį būtų – vizualumu pasižyminčios situacijos tarsi dviračiu – ne per greitai, bet greitai – su vėjeliu meste permeta per lietuvišką pokario miestelį, lietuviškas, bet tikras meilės dramas, aistras, pavydus, sukryžiuotas ietis (tarp brolių Šatų, Aliuko Šovinio ir visų, įsimylėjusių Ireną Meškutę, Andriaus ir su Liuka flirtuojančių bendramokslių), supažindinant su vietiniais romeo ir džiuljetomis, tarp kurių, aišku, ir neapykantos kibirkštis sena ir amžina – „o karvės, pastipusios karvės šmėkla skraidė virš miesto… Ir dar kaip skraidė ir skraidys, kaip sakoma, iki penktos kartos.“ p.72; su metų laikų (emocionalių, vos keliais sakiniais brūkšteltų, bet kažkaip neįprastai veikiančių, trikdančių) kaita: „Pavasarį kurkia ir plėšosi varlės, pavasarį trūksta vitaminų ir retkarčiais norisi nusišaut, pavasarį stovi su portfeliu prie lango, autobusai važiuoja tolyn pro mokyklą, mirkčioja žaliom ir raudonom švieselė, ir tau kažko pasiutiškai maudžia širdį.“ p.94); ir su žmogaus brandos – ne tik fizinės, augant kūnui ir metų skaičiui, pašėliškai siaučiant hormonams (Andrius, Liuka, Peliūkštis), bet ir dvasinės transformacijos (Andriaus tėvo suvokta ir iš naujo išgyventa meilė motinai, Aliuko Šovinio ir Irenos Meškutės išdrįsimas mylėti) atvertimis.

Dauguma veikėjų tarsi nei vaikai, nei suaugę, kaip Andrius, taip jo tėvai, Aliukas Šovinis, Irena Meškutė , jie irgi turi suaugti, susivokti ir atrasti naujas ar užmirštas tiesas ir jausmus, nugalėti savuosius ego, aplinkinių suformuotas nuostatas, susivokti, iš rimtųjų atkasti esmę, labiau pažinti artimuosius, nes čia pat ir mirtis, ligos, praradimai, atsikvošėti, kad gali visą gyvenimą pražiopsoti, taigi Elytė ir sako vyrui:

Tai kur tu, Antanai, tiek metų buvai? Kur tavo akys? Kur tavo širdis buvo?.. Ėjai kažkur, ėjai, ir vis, sakytumei, ratu, ir visados aplink… p. 118

Temos amžinos, tokios pačios kaip praeityje, taip turbūt ateityje: šeimos – vaikų – tėvų santykiai, brolių, senelio – anūko; pirmosios meilės, kai dar dar painiojamasi: nekenčiama ar… aišku, nekenčiama, bet taip traukia prie tos keblios, skaudinančios, džiuginančios, amą atimančios nekenčiamybės; vaikystės pabaigos ir pasimetiman stumiančio tapimo suaugusiu:  „ir mes gulėjom įsitempę, ir Liuka paėmė mane už rankos, lyg mes būtumėm susiruošę pasivaikščiot, ir žiūrėjom į tamsą, ir kažkur čia pat, lyg dulkėtoj lentynoj tarp rašaluotų dienoraščių, apmusijusių Boleslovo medalių, spalvotų akmenukų, kažkur čia pat pašėlusiai daužėsi ir spurdėjo dar gyva vaikystės širdis.“ p. 168 (ir simboliai – Liukos kasų nusikirpimas, dovanotos baltos kelnės Andriui, pagaliau meilės atgimimo, susivokimo, kad žmogus šalia gyvena, ne daiktų ar kambario priedas (Antanui Šatui – Elytė), ir, be abejo, individo prisitaikymo prie aplinkybių, šiuo atveju prie valdžios reikalavimų (pionierius, kooperatyvas…)

Pasakojimas toks gyvas, patrauklus, ir, ką apie ką besakytų paauglio protagonisto lūpomis autorius, skamba jautriai ir nekaltai, juokingai ir šmaikščiai, taikliai, bet negrubiai, šalteniškai, būtent šalteniškai. Kai kur net magiškai:

Tada įsibėgėjo Aliukas Šovinis ir skriejo aukštai virš galvų. Jo melsvas su baltais žirneliais kaklaraištis suplazdėjo, suplevėsavo saulėtoj padangėj. p.139

Sunku įsivaizduoti, kaip šita knyga buvo išspausdinta tada. Nes visas tarybiškumas atrodo kaip parodija, tyčiojimasis: Antanas Šatas kiekvieną rytą skusdamasis dainuoja „Lietuviais esame mes gimę“, senelis, buvęs buožė, Aliukas irgi nei šioks, nei toks – svajones ir meilę besivaikantis, na, kaip reikiant, rodos, prieš fašizmą pasiryžęs kovoti Boleslovas, tėvo brolis, ir protagonistas Andrius, regis, tikri socializmo entuziastai, taigi jie turbūt ir įkūnija visą tarybiškumą. Komiškąjį.

Tačiau senelis labai mėgsta, kai aš sėdžiu ant lovos ir aiškinu jam, kad gyvenimas kas dieną gerėja, palyginus su jo tamsiais buržuaziniais laikais. Tada jis maloniai krizena ir rodo į skrynią, kur guli naftalinu apibarstytas jo juodas angliškos vilnos kostiumas.
– Che che, – sako mano senelis. – Trisdešimt metų nešioju ir niekaip negaliu sunešiot. Ir į grabą su angliška vilna atsigulsiu.
– Visko gali būt, – sakau žiovaudamas. – O aš ne buožė, savo kelnes per mėnesį sunešioju. p. 38
Bet aš pasitikėjau valstybe, ir valstybė iš tiesų neapsuko manęs. p.39

Dar komiškas akmuo į visą apsišaukėlę sistemą: į iššūkį pagyvinti pionierių organizacijos darbą atsiliepia vienintelis Aliukas Šovinis, nes jį pasiutiškai traukė šiltos ir drėgnos Irenos Meškutės akys. Iš pionieriškos veiklos tyčiojamasi ir toliau:

Jis vienas surinko keturias tonas metalo laužo ir makulatūros, suruošė tris vaidinimus ir vieną montažą Puškino ar Lermontovo, dabar gerai nepamenu kurio, žvėriškai nužudyto, atminimui. p. 58

arba

Tada mokykloje kaip tik vyko slaptas ir uždaras mokytojų išgėrimas, ir istorikas Ragaišis, galvodamas provincijoj slenkančius savo plaukus, santūriai kritikavo už anarchizmą Aliuką Šovinį, girdė išraudusią Ireną Meškutę…

Veikėjus sąlygiškai galėtume skirti į žemiškuosius ir romantiškuosius: pirmiesiems turbūt Antanas, Elytė Šatai, užspausti skurdo ir kasdienybės, banalaus paprastumo, senelis, Kaminskas, Irena Meškutė, kuri net nepastebi Aliuko Šovinio meilės, „jis tebuvo vien šaligatvio plyta, kurią pastebi tik užkliuvęs už jos koja ir prasiskėlęs nosį.“ p. 55
Romantiškieji: Boleslovas, Aliukas Šovinis (dirbantis pieninėj, pionierių vadovu, besinuomojantis senelio Šato kambarį, rašantis knygą DIENA, KAI BAIGIASI VAIKYSTĖ, dovanojantis Elytei Šatienei gimimo dienos proga raudonas rožes, savotiškas mirusiųjų senojo Šato ir Boleslovo bendras įkūnytojas ar tęsinys), Peliūkštis, Kaminskienė. Bet varomoji jėga švieson yra būtent šitieji – svajotojai ir vienišiai, jie pažadina troškimą kitokio gyvenimo, tarsi dvasingumu užkrečia ir kitus, pirmiausia gyveniman entuziastingai žengiantį Andriuką Šatą.
Andrius Šatas ir yra jungtis tarp jų, mediumas, kuris sugeria aplink jį tvyrančią energiją, meilę, neapykantą, tarsi viską apdoroja, ir pakreipia savo jaunatvišku tyrumu, nuojauta ir vitališkumu būtent ton pusėn, kurion pats žmoniškumas linktų, išlaiko pusiausvyrą tarp blogio – gėrio, juodo – balto.

Andrius dažnai parodomas kaip labiausiai racionalus ir atsakingas tame nesuaugusių suaugusiųjų pasaulyje, iš tikrųjų labiausiai susigaudantis nuo įtampos raudonuojančiose situacijose, vienintelis vyras šeimoje: jis ir senelį iš lovos nesikeliantį prižiūri, ir vištą papjauna, nes tėvas „idealistas ir bjaurisi krauju“, jis bando suprasti motiną, be to, jis visus ir jį visi myli: “senelis labai jį mylėjo. Gal net per daug, kiek liguistai.“ p.51 Tuo pačiu jis ir didysis laviruotojas tarp ideologijos ir šeimos, čia jis pionierius, artistas, čia ateizmo entuziastas, besirūpinantis viduramžius iš tamsuolių galvų išstumti. Toks senamadiškas džentelmenas, jau greičiau be dantų liks, krauju spjaudys ar švepluos, bet mergaitę bet kokiu atveju apgins: ir tas gebėjimas elgtis vyriškai, garbingai lemiamais momentais atėjęs iš dėdės Boleslovo, to paties keistuolio, nepritapėlio, svajotojo, o ne iš realistinių, ant žemės stovinčių asmenų.

Kokios moterys? Nuvargintos, užgožtos, darbų prispaustos, tarsi kokie daiktai dulkių nusėstos, ir jas gali vyrai stumdyti kaip nori, ar ir visai pamiršti. Bet viduje jų – kunkuliuoja laisvė, kuriai reikia tik stipraus gūsio ir išsiverš:
merdinčiam Boleslovui pakvietus Elytę Šatienę į cirką, toji pažada, bet: „tačiau kai sutemo, ji turėjo adyt pradilusias mano tėvo kelnes, o paskui jau buvo ir visai per vėlu.“ Po laidotuvių, visiems vaišinantis, „tėvas… žvilgtelėjo į motiną, sėdinčią kamputy su lėkšte ant siuvamos mašinos, – jai, kaip visada, neatsirado vietos už stalo…“ p.51

Ir tik Aliuko Šovinio dėka aš supratau, kad mano motina, Elytė Šatienė, yra ne vien tylus ir begarsis dulkių siurblys, kurio mygtuką laiko savo rankose mano tėvas… p.80

Nors ir kaip keista, paaiškėjo, kad Elytė Šatienė irgi yra kažkada gimusi, tegu ir labai seniai, ir turi net savo gimimo dieną. Ta proga mano tėvas, nieko bloga negalvodamas, nupirko jai naują šluotą vietoj susidėvėjusios ir užrašė ant jos cheminiu pieštuku: MŪSŲ BRANGIAI IR MYLIMAI ELYTEI GIMIMO DIENOS PROGA… p. 82

Ir Andrius, pamatęs motinoje ne tik žmogų, bet ir moterį, gerdamas šampaną, lygina ją su savąja Liuka, dvi svarbiausias moteris sustato greta, o pats jau visai ne vaikas – vyras, lyg ir norintis parodyti pavyzdį tėvui, kaip elgtis su moterimi, šiaip tai jau vienas gražiausių iš daugybės gražiausių epizodų knygoje:

– Telefunken! – sušukau tada ir įjungiau dar senelio pirktą radiją, išslinkau iš už stalo ir išvedžiau savo tikrą motiną šokti.
Vienas malonumas, kaip sakoma, elegancija ir grakštumas – nei tau delnai išprakaituoja, nei tau ant kojų lipa. Teko, pavyzdžiui, per nelaimę su Liuka Kaminskaite šokti: perkaitom abudu ir virpėt kažko ėmėm, o čia dar Kaminskas sėdi ant suolo.
– Elyte, velniai griebtų, – sublioviau visa gerkle, – kokia tu šiandien graži! p.

Cirkas kaip visiškai kitoks gyvenimas, prieštara kasdienybės pilkumai, išlaisvina ir gražiąją Kaminskienę iš despoto, gyvulio, visais atžvilgiais neigiamo veikėjo Kaminsko nagų. Tai vieninteliam, ko gero, veikėjui, epizodiškai dar jo kalėjiman sėdusiam sūnui Kūjagalviui, nesuteikta jokios švieselytės: jį niekina net vaikai, sūnus Peliūkštis irgi pasirenka cirką, susipykęs drebia baisią tiesą, nusikaltimą tėvui į akis: Liuka tau ne žmona, ir sprunka stogais, o pasiekęs bažnyčios bokštą, „užsirioglino ant kryžiaus ir atsistojo ant jo ne kaip visi žmonės, kojom, o ant rankų. Ir pasityčiodamas pamosavo Kaminskui viena koja. “ p.159, regis, vaduodamasis ne tik nuo šeimos nepakenčiamybės, bet ir nuo žemiškosios prigimties. Kaminsko nekenčia dukra Liuka, kuri vis dėlto negeba kol kas tiek suliepsnoti laisve, kad ištrūktų iš kaustančios baimės, o ir atsispirtų naujų blizgančių bačiukų traukai, nors kasų nusikirpimu, meile Andriui Šatui ji ir bando priešintis.

Labai įdomūs ir išskirtiniai antraeiliai, antraplaniai, gal net trečiaplaniai veikėjai: paslaptingas, netgi mistiškas Andriaus dėdė Boleslovas, grojęs lūpine armonikėle, kariavęs Ispanijoj, „sako jam: traukiamės, Boleslovai, girdi, taip ir taip, kraujas akis užpylė. O Bosleslovas nusišluosto akis ir papurto galvą: aš supraskit ne bėgikas, mano plaučiai silpni. Ir, nors užmušk jį, valgo riešutų duoną, tratina fašistukus iš kulkosvaidžio“ p. 17, miręs nuo džiovos, nes penicilino užteko tik Andriaus tėvui, Antanui Šatui, kuris nepasakęs kaip Boleslovas: imk tu, nemostelėjęs ranka, ai, man ir taip gerai. Per protagonisto paauglio Andriaus sąmonę perleisti ir tarsi nuskausminti įvykiai pasakojami skamba neskaudžiai – greičiau komiškai, bet už jų slypi tragedijos, ir, ko gero, nesunaikinamos kaltės artimųjų atžvilgiu. Ir pagrindiniai kūrinio žodžiai, metafora apie riešutų duoną, prie kurios grįžtama, kurią kaip gyvenimo esmę pabaigoje, regis, suvokia ir bando atkartoti ir Antanas Šatas, būtent Boleslovo ištarti: „Atstok, mirtie, nuo mano brolio vaiko Andriuko Šato – juk jis dar nevalgė riešutų duonos. Škac, mirtie.“ p.11 Tai jis tarsi perduoda sūnėnui kitoniškumą, entuziazmą, meilę pasauliui ir kūrybiškumą, tikėjimą, kad egzistuoja daugiau negu mato akys aplinkui.

Medaliai žvankčiojo ant žieminio palto, ir lengvas, gaivus riešutų duonos kvapas iš mano burnos užpildė visą padangę virš medžių, gaudžiančių telefono stulpų, ratais išvažinėto kooperatyvo kiemo, Finkelšteimo kirpyklos ir žibalo krautuvės – ir visų akys nuo to kvapo iš šaltai mėlynų pasidarė šviesiai rudos su dviem šiltom auksinėm kibirkštėlėm.

O Liukai išvykstan, Andrius vėl šaukia būtent Boleslovo fraze: NO PASARAN.
Antanas Šatas irgi pajunta ir laiko, ir gyvenimo tėkmę, jis ne tik metamorfozuoja, bet lyg netyčia tampa panašiu į savo mirusį brolį Boleslovą. Ir kaltę, tą, netiesioginę, gavus brolio mylimąją Elytę, gavus penicilino ir pasveikus, broliui Boleslovui bando išpirkti tvarkydamas kapą, kartodamas: „aptvarkykit… išpurenkit, aptvarkykit, išpurenkit…“ p.178

Tėvas, prisiminęs sūnaus gimtadienį – stebuklas! – bando iškepti riešutų duonos, kaip brolis Boleslovas kažkada, nors jau „riešutų mažoka, per vėlai susigriebiau“ supranta pagaliau, „jie buvo pernykščiai, sudžiūvę, susitraukę ir kartūs – tai ne tiek riešutai, tai ne ta riešutų duona, kurios, galbūt, niekados iš tikrųjų nebuvo ir niekada nebus“ 193 p. – sūnus taigi užaugo.
“Riešutų duona“ – kultinis kūrinys, tinkantis bet kokiam laikui, bet kokio amžiaus skaitytojui.

Vertinimas: 5/5