Dobozy, Tamas. Apgultis 13: apsakymai/ Tamas Dobozy; iš anglų k. vertė Milda Dyke ir Irena Jomantienė. – Vilnius: Versus aureus, 2014. – 328 p.
Tamas Dobozy, vengrų kilmės kanadietis, už apsakymų rinktinę „Apgultis 13“ 2012 m. apdovanotas Kanados rašytojų fondo grožinės literatūros prizu.

Jau pats pavadinimas nusako knygos esmę: apgulties tema visuose 13-oje klasikiniu stiliumi parašytų apsakymų, dviejuose iš jų: „Budapešto zoologijos sodo žvėrys 1944–1945 m.“ ir „Vilos, kurioje kadaise gyveno Tiboras Kalmanas, atstatymas“ tiesiogiai vaizduojant vien praeitį, karo košmarus, žmonių blaškymąsi, ieškojimus išeičių likti gyvais, mimikrijas, prigimties transformacijas ir sąžinės gyvybingumą; kituose veiksmas vyksta dviejose laiko ir erdvės plotmėse: atskleidžiant vengrų gyvenimus Toronte, daugiausia savo tautinėje bendruomenėje, dviejų kartų – tėvų ir vaikų – požiūrius į tuos pačius dalykus: karą, Budapešto apsupties baisumus, prigimtinės – vengriškosios – tapatybės svarbą (nori, kad vaikai mokėtų gimtąją kalbą, laikytųsi papročių, vesdamiesi rinktųsi savo tautybės poras, netgi įsivaikinti apsakyme „Jūreivio burna“ tėvai nori kūdikį iš Vengrijos, o jų pačių vaikai užaugę važiuoja ne tik ekskursuoti į tėvų gimtinę – mokytis ir… suvokti, dažniausiai iš archyvų, kas atsitiko, kas vyko, kad jų tėvai apgultį kaip neišimtą kulką, kliudžiusią širdis, nešiojasi, kur bebūtų, ištylėdami praeitį, kaip per skaudžią, žeidžiančią, kad galėtų papasakoti, uždarytą atmintyje, sapnuose, netgi keliančią kaltės jausmą, reikalaujančią didžiulių pastangų paprasčiausiai gyventi, komplikuojančią – jei kiti žino, palengvinančią – jei pavyksta nuslėpti, buvimą ir komunikaciją vengrų bendruomenėje: nė vienas iš tikrųjų nieko tikro nežino apie kito praeitį, apgultį atitekusią būtent tam ar anam žmogui, bet visiems aišku – baisią, traumuojančią, gal net amoralią, jei pasprukai gyvas, praeitis – žaizda, trauma, neišgydoma, bet ir nedemonstruojama, kurstanti smalsą ir skatinanti interpretacijas.

Knygos viršelyje – liūto (saugotojo) skulptūra nuo Dunojaus grandininio tilto, sujungiančio Budą ir Peštą, puikiai atitinkanti ne tik tiesiogiai aprašomo liūto ir Šandoro sąveiką „Budapešto zoologijos…“, bet ir simbolinę kiekviename apsakyme liečiamą žmogaus prigimties, moralės, žmogiškumo prasmę, tarsi simbolis ribos: žmogaus – žvėries, kai aplinkybės sulygina žmogų su gyvūnu ir belieka tik individualus pasirinkimas, kuo būti, ne, kai nebelieka jokio pasirinkimo, paprasčiausiai nieko nebelieka… tik instinktai išlikti.

Apsakymai daugiaplaniai, temų ir problemų gausa: karas, Budapešto apsuptis, žmogiškumas, emigrantų gyvenimas, šeimos, bendruomenės santykiai, kartų įtaka vienos kitai, traumų perdavimas ateities kartoms, moralės, kaltės ir t.t. – prilygstantys romanui, kartais atrodo net epopėjai, sujungiančiai žemynus ir aprėpiančiai dešimtmečius. Veikėjai: senieji vengrai – temperamentingi, karštakošiai, savo rankomis besistengiantys pasistatyti namus, išlaikyti ryšius su tėvynainiais, išmokyti vaikus; jaunoji, jau kanadietiškoji karta – išsilavinusi, dažniausiai per pasakotoją įkūnijanti ir bodėjimąsi tėvų vertybėmis, kaip neatitinkančiomis laikmečio, ir smalsą – sužinoti kuo daugiau, kas nutylima – Budapešto apgulties istoriją, o kapstantis po archyvus, ten gyvenančių žmonių prisiminimus – tėvų trauma atitenka ir jiems, kaip neužgydoma. Tai knyga apie drastišką karo absurdą ir paradoksalią, iš esmės prieštaringą žmogaus prigimtį.

Pirmasis apakymas “Gerbės atlasas“ apie dviejų rašytojų – dviejų kartų atstovų – talentingo, itin populiaraus vaikų literatūros kūrėjo Gerbės ir kol kas tik nesėkmes patiriančio ir pavydinčio vyresniajam šlovės pasakotojo pažiūras į kūrybą, praeitį, vieno bandymą supaprastinti savo buvimą, ne, atrodymą viešumoje, kito, aišku, jaunojo – prasiskverbti kuo giliau, užčiuopti skaudulius, praeitį ir… juos suvokus, būtinai tėkšti kaip kaltinimą (och, kaip pažįstama iš mūsų istorinių pseudotyrinėtojų): Gerbė gi nenori, kad jo žmona Zelda būtų išgydyta, nes jo transformacija: kūniškoji – besaikis valgymas, išstorėjimas, susenimas ir dvasinė – abejingumas, depresija, kūryba vien tam, kad uždirbtų pinigų ir galėtų laikyti žmoną ligoninėje –  padeda pajausti kaltintojui jo paties menkumą, vertinimų paviršutiniškumą, savęs ir savo problemų smulkumą, susireikšminimą. Toks asmenybės praregėjimas kaip apsakymo išrišimas kartojasi daugelyje ir darosi nuspėjama, o kartais, pirmajame apsakyme irgi, išvirsta į atvirą moralą, kuris, tiesą sakant, atrodo pritemtas ir trikdo.

Jeigu pirmojo – durų atvėrimas į visos knygą tematiką ir problematiką – apsakymo protagonistas senas rašytojas, kuriantis vaikams, tai paskutinio – paauglys Bobis, konstruojantis pasaulio pabaigos mašiną, kuriantis įvairiausius techninius projektus, kaupiantis literatūrą, įtraukiantis į savo projektą ir kitus žmones: pirmiausia depresiškąjį, ne visai gebantį dabartimi gyventi savo tėvą. Apsakymo kulminacija – susitikimas su buvusiu mokslininku, nacių atominės fizikos kūrėju Kovaču, kuris visam laikui likęs 1945 metų žiemoje: „tarsi apgultis driektųsi per visą istoriją, tarsi ji būtų visa istorija, ir užbaigti ją bus įmanu tik priėjus slenkstį ir žengiant per jį, palikus visa, kas žmogiška“. p. 319. Apsakymas, o ir knyga baigiama jau suaugusio, Australijoje gyvenančio Bobio susitikimu su tėvu, tėvo apsimetimu, kad gyvena, stengimusi paleisti nuo savęs, tuo pačiu ir praeities, suteikti galimybę sūnui būti laisvam.

Kontrapunkto principu sukonstruota ne tik knyga, vidinė apsakymo sąranga irgi: kaitaliojasi skirtingi dabarties, praeities vaizdai, liedamiesi į vientisą, daugiabalsę pasakojimo tėkmę, veikianti stipriai emociškai, aštrinant suvokimą ir vaizdų spalvas, parodant tą patį žmogų įvairiausiais, netikėčiausiais aspektais: kraštutinės sąvokos geras – blogas čia ne matavimo vienetai.

Kaip turėjo elgtis žmogus pragare? Ar galėjo veikti įprasti moralės ir žmogiškumo stabdžiai? Kokia prigimtis ištrykšta, nelikus vietos protui ir jausmams? Tai klausimai, į kuriuos bandoma atsakyti kiekviename kūrinyje, tiek praeitį, tiek jau emigrantų gyvenimą pasakojant. Kaip skaudūs klausimai, taip, galima sakyti, neįtikimai sunkūs, nevienareikšmiai atsakymai, ypač iš laiko perspektyvos, net pačiam veikėjui žinant tik dalinę tiesą apie praeitį, kiekvienam tarsi ne vieną – daugybę sluoksnių odos ant savęs užsiauginus. Šiuo atžvilgiu pribloškiantis apsakymas „Budapešto ir Toronto vaiduokliai“, kur Laslo ir Marijos (tie patys vardai jau buvo „Našlaičių ir svetimųjų laikai“) istorija padedama, galima sakyti, ant moralės svarstyklių: raudonarmiečiai, užėmę miestą, masiškai prievartavę, žaloję, žudę moteris ir mergaites, ir mirtis, ko gero, buvusi geriausia baigtis, nes… artimieji: vyras, vaikai, uošviai, tėvai gėdijosi tų psichiškai ir fiziškai nukentėjusių moterų. Taip ir Laslui: įtikėti, kad Marija mirė, dingo visam laikui – parankiausia, nors kaltės jausmo neužsmaugia niekas: nei emigracija, nei vyšnių palinka, nei išorėje (tai daugeliui veikėjų būdinga) demonstruojant atvirkščias būsenas, visiškai priešingas vidinėms, netgi visiems gailint ne Marijos, tiesiogiai nukentėjusios, bet Laslo. Dar viskas keisčiau ir sudėtingiau, juolab kad ima ir sušmėžuoja Toronto gatvėse kaip vaiduoklis ta atstumtoji, Marija, irgi kamuojama kaltės jausmo…

Ar apskritai prasmingas žmogiškumo klausimas, kai nieko žmogiško aplinkui nebevyksta, masinio naikinimo laiku?

iš raukšlių ir vagelių būtų išskaitęs miesto ateitį, tų artėjančių šimto dienų paveikslą, kai Budapešto gyventojams iš nevilties teks plėšti ir vogti, misti maita ir žudyti; būtų išskaitęs, kiek visko įvyks čia, Dunojaus pakrantėse, kur Sukryžiuotųjų strėlių kariai siųs mirtin žydų vyrus, moteris ir vaikus, per sniegą nuogus atvarę iš geto; arba Selo Kalmano aikštėje, kai, vengrų ir vokiečių kariams nepavykus prasiveržti pro sovietų apsuptį, tarpduriuose ir ant rūsių laiptų bus verčiami kūnai, renčiami ant jau sumestų kitų negyvėlių kūnų – kaip skydas nuo Raudonosios armijos raketų ir snaiperių, tykančių palei kelius, kuriais numatė trauksiantis nacius; ir kai mirusieji, pusiau palaidoti lede ar upės dumble, o gal apsitraukę šerkšnu, kuris susidarė sunkiai iškvepiant paskutinį atodūsį, kalbės Šandorui, o šis perduos jų žodžius Josefui, – tuos dalykus, kurie tomis iki begalybės išsitęsusiomis apgulties naktimis vis labiau neduos rambybės jo draugui: aplink juos vykstančios metamorfozės. Iš pradžiu, kai Josefas dar buvo sąmoningas, dar turėjo tiek supratimo, kad klausdavo bičiulio, apie ką, po velnių šis kalbąs, Šandoras murmėdavo apie žmogiškąsias būtybes, virstančias „gėlėmis ir gyvūnais, ir paėmęs Ovidijų ar kokią kitą knygą, nugvelbtą iš apleistos bibliotekos Teleko kabinete, tyliai pasišvilpaudamas ramiai skaitydavo, kol Josefas vėl užsnūsdavo. p.34

Du apsakymai, kuriuose tiesiogiai vaizduojama tik praeitis, veikėjai tarsi į narvus uždaryti į tą kruviną apsupties laiką ir neturi progos nei užmiršti, nei nutylėti, nei teisintis iš perspektyvos, nors, tiesa, jų vardai vėl figūruoja parodant tų pačių? kitų? čia reikia, be abejo, atidesnio, pakartotino skaitymo ir lyginimo – ir emigrantų gyvenimą atspindinčiuose kituose kūriniuose: Šandoras ir Telekis „Budapešto zoologijos sodo žvėrys“ ir „Apsiaustis“; „Vilos, kurioje kadaise gyveno Tiboras Kalmanas, atstatymas“ protagonistas Zoltanas šmėsteli „Budapešto ir Toronto vaiduokliuose“. Šandorui ir Josefui pagrindinis klausimas – kaip apsaugoti ne save, bet žvėris: nuo badaujančių miestiečių, bado, ugnies, šalčio, siautėjančių, safarius ruošiančių raudonarmiečių, o kai pasidaro aišku, kad… atidaro narvus ir išleidžia žvėris lemčiai, o patį Šandorą ištinka transformacija: jis tarsi trokšta jau tik vieno, – „suriaumoti ir liuoktelti, – toji akimirka, kai pagaliau tapo kažkuo kitu.“ p. 47

Jis žvelgė į Šandorą ir matė, kuo karas pavertė draugystę tuomet, kai jau buvo sudorojęs visa kita, – atjautą, išmintį, savivoką, ištikimybę, prielankumą ir meilę, – visas tas kliūtis išlikti, visokiausius dalykus, kurie trukdė užmiršti, kas esi. Kaip tik todėl Josefas ir pavydėjo Šandorui, nes jis užmiršo jį, kaip užmiršo ir tai, kad kareiviai, kuriuos šerdavo liūtui, buvo žmonės, kad kūnai, kuriais mito paukščiai, buvo moterų ir vaikų, kad dar buvo ir jo paties, ir kitų žmonių gyvenimas, kurį galbūt verta išsaugoti. p. 46

Detali, iki smulkmenų pateikta išdavystės anatomija, su gana netikėta pabaiga apsakyme „Vilos, kurioje kadaise gyveno Tiboras Kalmanas, atstatymas“ nupiešiant platų ir baisų apsupties vaizdą, tarsi galintį pateisinti bet kokią normaliame gyvenime neįmanomą niekšybę, protagonistas Zoltanas tikina save, kad palikti pašautą draugą nieko tokio, jis bejėgis buvo išgelbėti jį, nepražudant savęs; nukreipti ginklą į draugus, artinantis raudonarmiečiams, ir persimetant į jų pusę – ką padarysi, jis įžiūrėjo draugų akyse ne pasmerkimą, bet pavydą; nušauti bekoję mergaitę ir t.t. be galo…

…žmonių srautas, plūstantis iš vienų mirties spąstų į kitus apsiaustyje, ir visa, ką jis pamatė, nuo šiol neiškalbėta atkakliai pulsuos kiekvienoj jo minty, kiekvienam tariamam žody. Raudonosios armijos į gyvą skydą suvaryti civiliai. Naciai, sprogdinantys tiltus drauge su šeimomis ir kareiviais, mėginančiais kirsti Dunojų. Vyrai ir moterys, varu per užšalusią upę gabenantys amuniciją vokiečiams Margaritos saloje, krintant sovietų kulkų ir bombų lietui. Jis matė vaikus, kurie atrėmė du tuzinus rusų: lakstydami apleisto namo laiptais, šaudydami iš kiekvieno lango, jie sudarė vaizdą, tarsi viduje būtų nemenkas būrys kareivių. Matė sklandytuvais žemėn smingančius jaunus berniūkščius, bandžiusius atskraidinti atsargų fašistinėms Hitlerio ir Salašio kariuomenėms, laukus nusėtus lėktuvų korpusų, sparnų skeveldrų ir persikreipusių kareivių kūnų, ir jie Zoltanui regėjosi tarsi karo raidynas, neišverčiamas į žmonių kalbą. Netoli Vermezės sprogo dujų magistralė, ir ištisas dienas pro asfalto plyšius ir skyles veržėsi liepsnos – mėlynos, oranžinės, geltonos, jos šoko palei kelią tarsi tik ugnis dar galėjo švęsti tai, kas nutiko Budapeštui. p. 70

Ir vengrų emigrantų gyvenimas, bendravimas, stengimasis nuslėpti savąją praeitį, netgi nuo vaikų kaip per skaudžią, gal per žiaurią, gėdingą – išlaikyti kaip paslaptį, kad galėtų palaikyti santykius su kitais bendruomenės nariais ir būti tarsi tokiais kaip visi. Ir nuolatiniai bandymai išaiškinti vienas kito praeitį, iš pirmo žvilgsnio lyg ir rimtai, bet, pasirodo, tai tik žaidimas: Holo istorija „Persidažėlis“, taigi plepėję, šniukštinėję, pagaliau dauguma susivokia: „Galbūt Sėčenio klube karaliaujanti ramybė nebuvo tobula, bet vis dėlto tai buvo ramybė, ir niekam nereikėjo prikišamai pirštu rodyti, niekas nepageidavo žinoti, kas buvo Holas ir ką jis veikė. Žmogui tai laidavo išlikimą, ir kaip tik išlikti gyvenime jis ir buvo pratęs.“ p.140 Gyvenimas kaip nepilnas šachmatų komplektas, su atskirties ribomis, kurių neleidžiama peržengti nė artimiesiems (taip praeitis įgramzdinusi Miką „Raudonmedžio karalienėje“ į gelminį abejingumą, kad nesugeba ne tik kurti naujo gyvenimo, patikėti meile, bet nepastebi net savos dukros, kuri užaugusi, be abejo, negalės gyventi neišsiaiškinusi, kas atsitiko tėvui, kas vyko tuo metu Budapešte, kad, tajam pavykus pasprukti fiziškai, vis tik liko sunaikintas dvasiškai visam laikui, traumos vienos kartos tarsi perduodamos kitai, net nepasakojant, slepiant praeitį.

Be bendrų įvardintų temų, kiekvienas apsakymas talpina plius originalias potemes, ne mažiau išrutuliotas ir atskleistas, pvz: „Jūreivio burnoje“ moters ir vyro susvetimėjimas šeimoje, asmeninė laisvė kaip būtinybė ne tik laimei, bet ir egzistencijai, jautresniam pasaulio suvokimui, nematoma, visa apimanti vienatvė:

Štai jau tiek metų, kai vis daugiau ir daugiau darau tai, ko prašo Ana: surenku skalbtinus drabužius, gaminu valgyti, ką išmanau, nudirbu darbus aplink namus, nuvežu Miklošą, kur reikia, vakarais sėdžiu verandoje su žmona, geriu, šnekuosi, stengiuosi būti malonus, atlieku šimtus smulkių pareigėlių ir paslaugų, akylai atsijoju savo reikmes šalin, kad tik viskas būtų gerai, paskui susirenku savo atlygį – vaiko juoką, dėkingos žmonos šypseną, kaimynos su žemuogių kraitele apsilankymą. Iš paviršiaus viskas regisi tobula, tačiau tai ir tiek, nes tavęs lieka vis mažiau ir mažiau, mažiau ir to, ko išties nori, kol vieną dieną suvoki, kad vienintelis tau svarbus gyvenimas, vienintelė vieta, kurioje egzistuoji, yra viduje, tame pasaulyje, apie kurį jau nebeužsimeni, pripildytame tokių neįgyvendintų troškimų, kad nėra prasmės apie juos net kalbėti, tai ištisi iš žemėlapio išrinti aistrų žemynai, iškirpti, bet vis tiek egzistuojantys, net kai tavo žmona ir vaikas kalba su tavimi, o tu dediesi klausąs. p. 54

drąsa ir būtinybė būti savimi homoseksualo Holo asmenyje („Persidažėlis“), svarba išlaisvinti save neįprasčiausiomis priemonėmis (dažantis, rengiantis moteriškais drabužiais), išrasti save, prie nieko nesitaikyti; moteriškumo, jaunystės paslaptis ir, bet kokiu atveju, savivertė, draugystė, netgi nekenčiant, konkuruojant „Draugų bendrijoje“; skurdas ir vargas svetimoje šalyje: „žmonės taip bijojo komunizmo, jog net neįtarė apie laisvojoje rinkoje egzistuojančias pažeminimo ir varginančio skurdo atmainas.“ p. 295

Knyga įdomi ir pažintine prasme – vargu, ar daug kas žino apie Budapešto apgultį, o dar 1956 – ieji viltingi ir žiauriai kruvini, su masinėmis mirtimis ir masinėmis emigracijomis, bent jau aš kvailai įsivaizdavau, kad kentėję ir pasmerkti labiausiai buvo TSRS piliečiai; be abejo – psichologine, kataklizmų poveikis žmonių elgesiui, psichikai, ateičiai, netgi kitoms kartoms; literatūrine – minties tūriu, galima galvoti, kas kaip, vėl skaityti, interpretuoti vienaip ar kitaip, nes ir nutylėjimų, ir tarp eilučių paliktų prasmių tikrai nemažai, gražūs ilgi sakiniai, taiklios metaforos, įžvalgos, puikus vertimas.

Vertinimas: 4,99/5