Barnes, Julian. Gyvenimo lygmenys/ Julian Barnes; iš anglų k. vertė N. R. Chijenienė. – Vilnius: „Baltų lankų“ leidyba, 2015. – 126 p.
Knyga apie tai, ką kiekvienam lemta anksčiau ar vėliau patirti ir savyje išgyventi, ko neįmanu išvengti, neįmanu nei kitam atiduoti, nei kito prisiimti. Šiais optimizmo, sėkmės ir šypsenų laikais įprasta rodyti, kaip kiekvienam gera, o ne atvirkščiai, net neetiška garsiai kalbėti apie mirtį ir sielvartą, būti nesėkmės, liūdesio veidrodžiu. Nemadinga. Tarsi užkrečiama būtų. Nors… ar tai ką nors pakeistų? Bet nekalbi, regis,  ir nėra.

Jei ne anotacija, apie ką iš tikrųjų šis kūrinys, pradėtum suvokti tik nuo pusės knygos, nuo 73 puslapio, o šiaip, tiesą sakant, skaitai, nelabai aišku ką ir kam, o, nežinant rašytojo lygio ir jo chameleonizmo, ko gero,  kažkur užstrigus ties oro balionų išmatavimais, dydžiais, fotografijos bandymais – kam gi man visa tai? – visai sąžiningai paklausus, et, mestum į šalį – be ryšio. Ir tik paskutinėje dalyje, esmei prapliupus visais įmanomais aspektais, detales, suminėtas pirmojoje ir antrojoje dalyje, jungiant į vienį, įpasminant jas ir suteikiant neįtikėtiną metaforinį svorį, neišvengiamai apima jausmas – J. Barnes tikras rašytojas, gal net genijus.

 Kūrinys suskaidytas į tris dalis, galima sakyti, trys esė: apie oreivystės ir fotografijos pradžią, įvedant antrosios dalies pagrindinius veikėjus („Aukščio nuodėmė“); karininko Fredo Barnabio ir aktorės Saros Bernar meilės istorija („Ant žemės“); rašytojo išgyvenimai, mirus žmonai, sielvarto anatomija („Gelmės netektis“). Taip tarsi sluoksnis po sluoksnio lupant žievę, pasiekiama neužgydoma, išoriškai nepastebima šerdies žaizda, esmė. Išskleidžiamas praradimo skausmas, kaip daugybe keičiančių spalvas ir jų ryškumą žielapių aplipęs žiedas, kurio amžinybės nei laikas, nei aplinkybės nepajėgios sunaikinti, tik slopinti, blukinti, keisti atspalvius.

Kiekvienos dalies pradžioje ta pati tik šiek tiek perfrazuojama metafora:
„Sudėk į daiktą du dalykus, kurie niekada anksčiau nebuvo drauge. Ir pasaulis bus kitoks“. p. 11

Pirmojoje dalyje užkelia veikėjus ir skaitytojus iki debesų, atskleidžia nuo amžių amžinųjų žmonių svajonės skraidyti grožį ir prasmę: 

… žmogaus nepasiekia jokia žemiška ir piktosios dvasios jėga ir kur jis tarsi pirmą kartą gyvenime pasijunta gyvas. Toje tylioje, tyroje erdvėje oreivis jaučiasi sveikas kūnu ir dvasia. Aukštybė “visam kam grąžina atitinkamas proporcijas ir Tiesą. Rūpesčiai, sąžinės graužatys, piktumai nukrinta nuo pečių kaip svetimas drabužis: “Kaip lengvai prašampa abejingumas, panieka, užmaršumas… ir iš viršaus nusileidžia atleidimas. p. 21

Apie ką čia? A… apie skraidymą. Ir apie meilę, paaiškėja vėliau. Ir dar Nadaro polinkį fotografuoti. „Jį domina ne horizantali, bet vertikali kryptis – aukštis ir gylis“ ir, apjungęs oreivystę ir fotografiją, tiesiog užfiksavo akimirką, kai pasaulis ūgtelėjo.

Sudėk į daiktą du dalykus, kurie niekada anksčiau nebuvo drauge. Kartais tai pasiteisina, kartais ne.
Oro balionai ne tik kyla, ne tik skrenda ten, kur nori vėjas, bet ir krenta. p. 34

Kiekviena meilės istorija baigiasi sielvartu. Jeigu ne iš karto, tai vėliau. Jeigu ne vienam, tai kitam. Kartais abiem. p. 45

Karininkas, oreivis Fredas Barnabis įsimyli aktorę Sarą Bernar, garsėjančią lieknumu, kaip pati sako, nebijančią lietaus, „nes gali lengvai šmirinėti pro tarpus tarp lašų“. Skrydis balionu reiškia laisvę, nors ir priklausomą nuo vėjo, bet atitraukiančią nuo kasdienybės į tylą, ramybę ir perspektyvą, meilė reiškia skrydį, priklausomą irgi nuo vėjo, ypač neprognozuojamo priešinio.

Tai kodėl mes nuolat trokštame meilės? Todėl, kad meilėje susitinka tiesa ir stebuklas. Fotografinio atvaizdo tiesa ir skrydžio oro balionu stebuklas. p. 45

Pirmosios dalies detalės: priešinis vėjas, cigaras, skrydžio aukštis, fotografijos siela, kas buvo taikoma tarsi oreivystei, dabar paryškinama ir pritaikoma meilei ir skausmui, mylimai moteriai išėjus pas kitą. Bet kad ir kokia kankinanti moters išdavystė, vyriškis suvokia, kad, jei visai ir neišgydys, tai į vėžes tikrai įstatys disciplina, apibrėžtos ribos ir rutina: „Fredas vėl pradėjo keliauti ir kariauti. Ir vėl atsidavė savo balionų aistrai.“ p.69

Sudėk į daiktą du žmones, niekada iki tol nebuvusius drauge… O paskui, anksčiau ar vėliau, dėl vienos ar kitos priežasties, vienas iš tų žmonių atimamas iš kito. Ir tai, kas atimama, yra nepalyginamai daugiau nei ankstesnė suma. p. 75
Kiekvienas skausmą išgyvena kitaip, kiekvieno skausmas tarsi didžiausias ir neįvardijamas, bet J. Barnes autentiškai geba perskrosti šią būseną, regis, ne tik išgyventi visas įmanomas jos atmainas, bet ir suregistruoti, įvardinti, perteikti kitiems. Nes, koks bebūtų individualus kiekvieno pergyvenimas, jame slypi ir bendrystės:

Vieno sielvartas nepadeda suprasti kito, bet jie abu gali iš dalies sutapti. Todėl išgyvenantieji netektį tampa tarytum bendrininkais. Tik jie žino tai, ką žino, nors kiekvieno žinojimas kitoks. Tu įžengei į veidrodį, tarsi Kokto filme, ir atsidūrei kitokios logikos ir modelio pasaulyje. p. 80

Rašydamas apie netekties skausmą, autorius tarytum nepamiršta nieko, geba įvardinti daugybę esmių, suteikdamas joms vardus, sustiprindamas jų tikrumą, o kartu ir transcendentiškumą , susiedamas su pirmesnėse dalyse atskleistomis oreivystės ir fotografijos realijomis, paversdamas anksčiau, regis, pavienius mokslo ir istorijos faktus – originaliomis, taikliomis metaforomis. Ir viskas apie šiaip jau neapibrėžiamą („esi gaubiamas debesies, neįmanoma suprasti, ar esi pakibęs, ar regimai judi toliau“. p. 91) liūdesio ir nesvarumo būseną, kai persitvarko laikas ir erdvė, kai žmogus ne gyvena, o tarsi įtraukęs galvą į pečius, tesigina. „Tai jau nebe aukštumų oras, ne kraštovaizdžio panoramų platybės. Daugaiu nebejauti, kad kraujas vaikšto gyslomis“. p. 90.

Tai ir suvokimas, kad „skausmas atitinka netektį“ p. 79, tarsi sakant, kad kančia per didelė negali būti; tai ir Nyčės teiginio neigimas, kad „kas nenužudo, tas sustiprina“ p.91, nes sunkūs išgyvenimai sužaloja visam laikui; tai ir apie draugus, kurie nežinodami, kaip elgtis su kenčiančiu, nesąmoningai tampa bailiais; apie pyktį ir savanaudiškumą, kai neaišku, ko norima, tik ko nenorima; tai ir bet kokių eufimizmų: išėjo anapilin ar dar kokių – atmetimas, nes mirtis ir yra mirtis; apie norą nusižudyti ir bandymus rasti argumentų, kodėl turėtų gyventi: „Ji bus gyva tol, kol gyvens mano atmintyje“, “aš negaliu nusižudyti, nes tada nužudyčiau ir ją“. p. 97; tai viskas, kas blogiausia ir sunkiausia – vienatvė iki beprotybės, liūdesys kaip kasdienis darbas, aplinkinių guodimas: tu išsikapstysi, žinoma, dauguma išsikapsto: „Tu išsikapstai kaip kiras iš naftos plėvės ant vandens. Ir visam gyvenimui lieki išteptas derva ir išvoliotas plunksnose“. p. 122 p.

Tai ir naujų dalykų atradimas: operos, pompastiškai joje išsakomi jausmai pasirodo tikri ir įtikinantys; sapnų – kaip meilės ir buvusios tikrovės pratęsimo; kalbėjimosi su mirusiu, kalbėjimosi vienumoje kaip visai normalaus reiškinio suvokimas; sielvarto klastingumo, vos patikėjus, kad jau palengvėjo, jis parodąs išradingumą ir smogiąs netikėtai, nauja forma ir smarkiau, negu įmanu įsivaizduoti; paradokso – skausmo prasmės – įsisąmoninimas, liūdesys neatrodo bergždžias: „Skausmas atitinka netektį, todėl tam tikra prasme žmogus mėgaujasi skausmu“ p. 115; prisiminimų nepatikimumo, kaip blunkančios fotografijos, negebančios priešintis laikui.

Tai knyga apie gyvenimo lygmenis: meilę ir mirtį, skrydį ir kritimą, gyvenimą ir sielvartą. Tai metaforiškos ir realistinės istorijos: apie oreivystę, devyniolikto amžiaus balionų skrydžius, prancūzų fotografo Nadaro nuotraukų gylį, pulkininko Barnabio nesėkmingą meilę aktorei Bernar, rašytojo meilę žmonai ir sielvartą jai mirus. O visus lygmenis sujungus į vieną – gyvenimą ir mirtį, skrydį ir krytį.

Taigi pradžioje lyg skaitant apie nieką, pabaigoje suvoki – apie viską. Knyga apie viską. Meilės ir sielvarto esmę.

Neperžengusieji sielvarto atogrąžų dažnai nesupranta: jeigu žmogus miręs, tai jo gal ir nėra tarp gyvųjų, bet tai nereiškia, kad jis neegzistuoja. p. 10

Vetinimas: 4,5/ 5