Flaubert, Gustave. Ponia Bovari: romanas/ Gustave Flaubert; iš prancūzų k. vertė S. Čiurlionienė, J. Urbšys. – V.: Obuolys, 2010. – p. 370

 

Kiek klasika aktuali mūsų dienomis? Ar įdomu skaityti ir koks jos traktavimas, pasikeitus istorinėms, etinėms tradicijoms, socialinėms aplinkybėms?

Giustavas Floberas

Kruasė atsiskyrėlis. Pirmasis modernus romanistas. Realizmo tėvas. Romantizmo duobkasys. Pontoninis tiltas, jungiantis Balzaką su Džoisu. Prusto pirmtakas. Lokys savo irštvoje. Buržuafobijos kamuojamas buržua. Egipte – „Ūsočių tėvas“. Šv. Polikarpas, Krušaras, Karafonas, le Vicaire – General, majoras, senasis Senjoras, Salonų idiotas. Visos tos pravardės – žmogaus, kuris buvo abejingas titulavimams: „Garbinimas žemina, titulai tvirkina, tarnyba bukina.“ p. 218 (J. Barnes. Flobero papūga)

Klasika atgimsta ir susiranda skaitytojus, gal greičiau atvirkščiai, per gerai  šiuolaikinių rašytojų moderniai parašytas biografijas ar jų interpretacijas, šiuo atveju J. Barnes „Flobero papūgą“, išpažįstant joje meilę, pagarbą, prancūzų devyniolikto a. (1821 – 1880) literatūros milžinui, genialumą jo, žmogiškumą, bet ir nemirtingumą.

Taigi, kai, vos pasirodžius šiai J. Barnes knygai, ją graibstė, aptarinėjo, likau visiškai nuošalėje: neskaičiusi Flobero, giriamas J. Barneso modernumas irgi neviliojo: kažkaip įsivaizdavau viską supainiotai, perdėtai intelektualiai, pretenzingai, kas skirta tik saujelei lit. asų. Bet pradėjusi nuo „Gyvenimo lygmenų“, jau negalėjau nustumti kitų rašytojų kūrinių, o tuo pačiu ir Flobero, šiuokart „Ponios Bovari“.

„Ponia Bovari“ – 1851-7, „rašydamas šią knygą jaučiuosi lyg žmogus, skambinantis pianinu su švino rutuliais ant krumplių“ p. 39 ( J. Barnes. Flobero papūga), kritikuojanti romantizmą ir miesčionizmą, šaržuojanti jų įkūnytojus ir pernelyg uoliai besistengiančius siekti vadinamosios diduomenės idealų, romantikų propaguojamos fantazijų ir jausmų laisvės, parodanti prie kokių katastrofų gali privesti realybės neįvertinimas. Romanas, pateiktas pirmiausia spaudoje, iššaukęs visuomenės priešpriešą ir pasipiktinimą dėl amoralumo, antireliginio turinio, nuvedęs rašytoją į teismą, o išspausdinus – į šlovę, visuotinį susidomėjimą, tam tikra prasme, kitų kūrinių užgožimą. Ir provakuojantis rašytojo pasakymas: „Ema Bovari – tai aš“. Kaip suprasti šią Flobero frazę? Ar aistros, emocijos, nuobodis ir nerimas kamavęs romano veikėją buvo gerai pažįstamas, išgyventas paties? Ar troškimas to, ko neturi, būdingas autoriui, kaip ir veikėjai, o gal moteriškoji prigimties pusė veržėsi laisvėn ir aklon svajonėn, kad ir kas benutiktų, kad tik nutiktų – būtent Flobero kaip ir vaizduotėje sukurtos moters? Na, bet daug kodėl, kaip ir spalvotos papūgos, nereiškia, kad jos tikros.

Knyga apie meilę. Siužetas? Įpastas. Dar būdamas vedęs, gydytojas Šarlis įsimyli gražią kaimo mergaitę Emą, veda ją ir stengiasi gyventi kaip visi: jis dirbdamas, besąlygiškai mylėdamas, stengdamasis įtikti savo angelui, ji, kaip dera to meto moteriai: tvarko namus, pagimdo dukterį, nuobodžiauja, ilgisi… svetimauja, išlaidauja. Ir viskas. Banalu? Per daug įprasta? Tik ne G. Flobero plunksnai padirbėjus.

Aišku, jei ne puikus stilius (nors apie nugludintą G. Flobero žodį, išdailintą frazę ką galima besakyti skaitant vertimą?) iki smulkmenų moters ir vyro jausmų išlukštenimas elegantiškai ir vaizdžiai, palaipsnis Emos artėjimo link katastrofos atskleidimas. Ar Emos laisvės troškimas ir veržimasis gyventi, ne egzistuoti, bet gyventi, kaip sakoma, dėl svarbiausio nuo amžių amžinųjų pripažinto būties elemento – meilės, ir yra ta didžioji kaltė, gėda, verta pasmerkimo? Devynioliktame amžiuje pasibaisėtina ir smerktina, kaip kitaip. Ooo… kad tik. Ieškodama, ką kiti rašo apie šį romaną, aišku, skaitytojai, ne kritikai šiuo atveju, vos galėjau patikėti: paspaudus google, radau bent keletą atsiliepimų apie Emą, tikrai ne apie knygą, būtent Emą Bovari: neapykanta, pasmerkimas, netgi vulgarybių išsakymas – panižo moteriškei, girdi, Dieve mano, taigi ji eilinė moterėlė, ne kokia politikė, ne kino ar tv žvaigždė, pagaliau, ach, ji tik rašytojo vaizduotės sukurta veikėja. O tokie emocingi pasmerkimai. Ir kada? Po kiek metų? Atminusuoti bandau – pusantro šimto? Emancipacija, feminizacija, lygybė, brolybė – viskas velniop. Emą – pakarti, paleistuvė, prisiskaičiusi prastų knygiūkščių lekia sijonus užsikazojusi paskui vėjus, uždrausti niekalus skaityti, Ema, kaip antiasmenybe, gąsdinti mergaites. Neįmanoma patikėti? Juk daugelis net nesusituokę gyvena, keičia partnerius, nespjauna į atsitiktinį seksą ir t.t… O ir siekia (anti)herojė ne ko kito, bet tik to, ko tikrai verta – meilės. „Po to, kai sulaukiame dvidešimties metų amžiaus, mes kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką po truputį mirštame. Tačiau ta milžiniška jėga, kurią mums suteikia Meilė, leidžia mums užsimiršti, leidžia mums kažko siekti besirengiant savo mirčiai šioje žemėje.“ H. Wasmo. Kodėl niekas Emos negaili, neteisina likimu ar temperamentu, paveldėtu emocingumu, kodėl nieko nekliūva kaip lokiui pūškuojančiam Šarliui – vidutinybė, vidutinybė – nei meilužio, nei gydytojo, nei gelmės, nei gyvybės, gerumas – tiktai? Pagaliau logika teisybės dėlei: „vieni susilaiko ir nesiryžta, bijodami tiek nusivilti, tiek patenkinti norus. Kiti puola stačia galva, džiaugiasi ir rizikuoja: blogiausiu atveju pasigaus kokią bjaurią ligą.“ p. 238 ( J. Barnes. Flobero papūga). O tai kaip ta “Ponia Bovari“ atrodė devynioliktame amžiuje? Turbūt ne ką aršiau ją puolė, nes atsilaikė – ne ne, pati Ema – ne, bet knyga.

Kodėl knyginė Ema taip ilgai gyvena ir vis piktina? Genijaus darbas, įtaiga, tikroviškumas, gyvumas, kuris aktualus, ko gero, bet kokiame šimtmetyje. „Floberas moko žiūrėti tiesai į akis, o ne mirksėti jos apakintam. Drauge su Monteniu jis moko jus miegoti ant pagalvės, prikimštos abejonių, jis moko jus išnarstyti sudedamąsias realybės dalis ir įsisąmoninti, kad Gamta visada yra žanrų samplaika; jis moko jus kuo tiksliau vartoti žodžius, o paėmus į rankas knygą neieškoti joje moralinių ar socialinių vaistų – literatūra ne farmakopėja; jis moko jus teikti pirmenybę Tiesai, Grožiui, Jausmui ir Stiliui. p. 189 (J. Barnes. Flobero papūga.)

Taigi smerkti lyg ir nederėtų nei Emos, nei Šarlio, nei devyniolikto amžiaus, juolab rašytojo.

Visi veikėjai, net antraeiliai ar epizodiškai paminėti – individualizuoti, ypatingi, įsimintini, įkūnijantys ne tik vieną ar kitą jiems išskirtinai suteiktą savybę: vaistininkas Ome (labiausiai panašus į šiuolaikinius karjeristus) polinkį į naujoves, o dar labiau į pasirodymą; Leonas – smulkųjį miesčionį, palaidą gyvenimą ir egoizmą, itin panašus į Emą; žindyvė – skurdą, primityvumą; Emos tėvas – vitališkumą, būdingą kaime gyvenančiam žmogui ir t.t. – bet ir prezentuojantys savo socialinį sluoksnį, aplinką, tipiškumą.

Protagonistė Ema, Šarlis tarsi jos priedas, gal net prielipa, jos charakteriui, asmenybės evoliucijai atskleisti ir užtvirtinti, fonas, aplinkybė. Vyriškis, kuris tarsi negebėjo niekieno lūkesčių pilnai pateisinti: motina nuo pat mažens svajojo, kad sūnus taptų dideliu, turtingu žmogumi, bet tas tik sunkiai galynėjosi su mokslais, atmintinai iškaldamas medicinos egzaminų medžiagą, o tapęs gydytoju kad ir su gerais norais, neturėdamas nei reikalingos intuicijos, nei žinių pakankamai, o ir būdamas bailus – gal tik atsargus ir žinantis savo galimybes? – patraukli asmenybė?

Kaimiečiai jį labai mėgo, nes jis nesipuikavo, paglostydavo jų vaikus, niekad nesilankė užeigose ir šiaip jau žadino pasitikėjimą savo geru elgesiu. Ypač jam sekėsi gydyti katarus ir plaučių ligas. Bijodamas numarinti savo ligonius, jis jiems ir iš tikrųjų prirašydavo tik raminančius vaistus, kartkartėmis ką nors vimdančio, vonias kojoms arba dėles. Tai nereiškia, kad jis vengęs chirurgijos: kraują leisdavo žmonėms kaip arkliams, nesigailėdamas, ir turėjo pragarišką ranką dantims rauti. p. 68

Ar tai tik ironija, ar ir paties rašytojo panieka tokio tipo personažui: lyg gyvam, bet leidžiančiam gyvenimui jį doroti? Tas pasyvumas, iki tragikomiškumo pasidavimas pilkumai ir monotonijai dar labiau išryškinamas kontrasto principu vaistininką Omė priešpastatant: besiveržiantį prie pažangos, naujovių, garbės, ordinų, viešų pasirodymų, gebantį be skrupulų prasimušti ir krypti ton pusėn, kuri jam naudingiausia, kaip šiais laikais sakoma – mokantį prasisukti. Ir Šarlis, be jokių profesinių ir asmeninių ambicijų, Emai atrodo visiškas niekas, nevykėlis, netinkamas nei moteriškoms aistroms tenkinti, nei visuomeninei padėčiai įgyti. Gyvenimas su tokiu žmogumi nykiame provincijos miestelyje primena „tamsų koridorių, kurs baigiasi aklinai uždaromis durimis.“ p. 70 Kita vertus, Šarlis – lyg ir realistas, žinąs savo galimybes, ribas, kurių jis nevalios peržengti, regis, tai galėtų būti jo stiprybė, bet išduoda charakterio neturėjimas, pasidavimas manipuliacijai: susivieniję du fantazuotojai: Omė ir Ema, trokšdami sau garso ir garbės labiausiai, priverčia jį tiesinti invalido koją ir patirti visišką fiasko, atskleidžiant ir jo medicininį lygį.

Tai kas toks vyras moteriai, kuri nuo mažens statė fantazijų pilis, gyva ir energinga, trokštanti gerte gerti gyvenimą ir mėgautis aistromis? Jau gyvendama ir mokydamasi vienuolyne ji patyrė ilgesį ir egzaltaciją, bet dar neatitrūko nuo žemės, tarsi tik graibstė iš monotonijos iškeliančias akimirkas.

Jos dvasia buvo pozityvi, nepaisant viso aplinkos svajingumo, ji mėgo bažnyčią dėl gėlių, muziką – dėl dainų žodžių, o literatūrą – dėl aistrų dirginimo. p. 46

Bet nuobodis ir nerimas, ją persekiojęs vienuolyne, sustiprėjo grįžus pas tėvą į kaimą, ir kuo toliau, tuo labiau raizgęs gyvenant su Šarliu. Ji bandė priešintis – nepakankamai? – neleisti savęs niokoti pilkai kasdienybei ir vienatvei: knygų skaitymu, vienuolyne iš skalbėjos gautomis primityviomis erotinėmis istorijomis, vėliau romantinėmis nuotykių knygomis, Žorž Sand ir kt.; vaikščiojo tų knygų sukurtomis šurmuliuojančiomis nuo linskmybių, puošnumos ir pertekliaus Paryžiaus gatvėmis, mylėjo jomis marširuojančius ypatingus vyriškius, nors tame triukšmingame mieste gyvenimas iš tikrųjų „buvo daugiariopas, sudėtas iš įvairių dalių ir teikiąs skirtingus reginius. Bet Ema matė iš jų tik du ar tris, jie užstojo jai visus kitus.“ p. 65. Bet ji bandė priešintis – prigimčiai? fantazijai? nerimui? amžinajai mirčiai, kuždančiai, kad viskas pro šalį, pro šalį, kasdienybėms kaip kandims graužiant gyvenimą – drabužių ir daiktų pirkimu, neįvertinant piniginių galimybių, tenorint patirti aistras ir būvį kaip knygose – ar čia amoralu? Ar geisti meilės  nenormalu? Jeigu (pasikartojimas eilinis) meilė, pvz. gyvenimo tikslas ir prasmė? Tušti klausimai, kai atsakymus diktuoja gyvenimas arba kai moters jausmus ir išgyvenimus nelyg skalpeliu skrodžia G. Floberas, nepraleisdamas, regis, nė mažiausių smulkmenų, įtakojančių ir keičiančių moters esmę. Pobūvis turtingoje pilyje akivaizdžiai patvirtina Emos Bovari įsivaizdavimus: paralelinis svajonių gyvenimas su gražiais, puošniais žmonėmis, šokiais, muzika, deginančiais žvilgsniais, pulsuojančiomis išsipildymo nuojautomis – kintantis, mirguliuojantis, be jokių nuobodžio ir liūdesio šešėlių – egzistuoja, tik tiesiog jai nepasiekiamas, ji anapus laimės ribos. „Jos širdis pasitrynusi aplink turtą, išsinešė, kaip tie batukai, nebenušluostomą žymę.“ p. 63, grįžimas iš prabangos vakaro į savo varganą buitį ir būtį, lėtapėdžio, beaistrio, tarsi lokio monotoniško vyro draugijoje pasidaro nepakeliamas.

Gal ir norėjosi jai išsipasakoti kam nors apie tuos dalykus. Bet kaip nupasakosi neapčiuopiamą nerimastį, kuris, tarsi debesis, nuolat keičia savo išvaizdą arba tarsi vėjas tolydžio sūkuriuoja? Nebuvo tam nei žodžių, nei progos, nei drąsos. p. 47

Anksti likusi be motinos, mylima ir lepinama tėvo, augusi viena, be brolių ir seserų, Ema tiesiog neišsiugdžiusi nei realybės, nei būtinų elementarių humaniškų jausmų, tokių kaip gailestis, užuojauta, meilė artimajam: ji ne guodžia vyro, nepasisekus su „modernia“ kojos operacija, atvirkščiai – niekina ir linkusi jį žeminti kaip nevykėlį; vienas iš labiausiai sukrečiančių epizodų knygoje – jos abejingumas savam vaikui, atrodo, jokių jausmų apskritai nesukeliančiam: aplankiusi skuržioj aplinkoj gyvenančią primityvią žindyvę ir pirmąsias savaites auginančią jos mergytę, nors ir mato visą neviltį, išeina lyg niekur nieko, toliau kalbasi su ją lydinčiu Leonu, lyg neturėtų motiniško minkštumo; nepastebi savo dukters ir vėliau, tajai augant jau namuose: nei suplyšusių kojinyčių, nei apskritai.

Egocentrikė Ema gilinasi tik į save ir savo nuobodį, neišsipildymą, norą bėgti nuo kasdienybės. Norom nenorom kyla klausimas mintyse: o jeigu kaip pasakoje būtų išsipildžiusi didžioji svajonė – na, gyventi turtingai, su gražiu, šauniu (ar jos meilužiai Rudolfas, Leonas tokie buvo?), gebančiu ir mokančiu mylėti – kaip tada? Arba… Arba… Jei būtų ne devynioliktasis amžius, jei būtų funkcionavusi jau ir „Antroji lytis“, o Ema kaip aistringa knygų rijikė ją būtų, aišku, skaičiusi, jei būtų suvokusi moters galimybes rinktis, vaduojantis iš nerimo, vienatvės ir nuobodžio – veiklą, kūrybą, kaip kokia H. Wasmo „Tų akimirkų“ moteris, ar ji būtų nesugebėjusi įvertinti savęs, aplinkybių, vyriškių? Ar kas nors – tais, šiais, būsimais laikais – vos pradėjęs gyventi, jau žino, kada atsisėsti, kad nekristų, t. y. turi instrukciją būtent gyvenimo ir smulkmeniškai jos paiso? Bet… deja, laikotarpis anas, o ne tas, šitas ar būsimas, perskaitytos knygos būtent tokios… nors (skystų meilės romanų ir jas krūvomis valgančių moterėlių, mergaičių daugybė ir šiais laikais, bet ar tai reiškia, kad jos taps emomis, jų nuopuolis garantuotas? Ha ha ha. O kompiuterinių šaudytojų gaujos – žudikais? (ne)ha ha ha) Bet, deja, G. Floberas realistas (nors jo veikėjų, bent kiek pažįstančiais realybę – niekaip nepavadinsi, nors… (eilinis pasikartojimas) ar apskritai įmanu žinoti realybę, gyvenimą, kaipo tokį, kad pasielgtum tinkamai, nebent žiūrint pro senatvės tašką, kai jau viskas kaip veidrodyje atisispindi) stumia pamažu Emą prarajon – būties ir finansų. Ir būtent pastaroji padėtį padaro beviltiška, nepavykęs meilės nuotykis, kaip pirmas, kad ir traumuojantis, taip, ko gero, ir antras būtų nenuvaręs veikėjos savižudybėn, gal net išmokęs būtų ją gyventi… iki kito karto… gal, bet Emos neracionalumas, negebėjimas orientuotis ir nenorėjimas norus ir galimybes derinti, aklas žaidimas vabank, nepalieka  galimybės grįžti į tą nekenčiamą pilką kasdienybę prie nuobodaus, bet gan saugaus vyro šono.

Emos elgesys nepriimtinas devyniolikto a. moralei ir pažiūroms, bet vyrai, kuriais ji susivilioja – lovelasai, lengvabūdžiai, ne tik kad negerbiantys jos kaip žmogaus, bet ir nenešantys jokios atsakomybės už moters likimą. Tokios moters.

Galbūt todėl ir sukėlė ši Flobero sukurta personažė tokį susidomėjimą, kad ji savo laisve ir svajonėmis, elgesiu prilyginta vyrams? Gal čia nesąmoningos feminizmo užuomazgos?

Tai kas ta Ema iš tikrųjų – amorali nusidėjėlė, kankinė, likimo žaislas ar nesąmoninga, ribotų siekių feministė? Ne, ji – ne kovotoja, ne, ji – ne kūrėja, ne, ji tiesiog moteris, troškusi meilės. Įnirtingai.

J. Barnes psichologija (išvados kiekvienam savo):

E1 gimė 1855 m.
E2, manoma, gimė 1855.
E1 vaikystė buvo nerūpestinga, bet prasidėjus paauglystei išryškėjo nervinio išsekimo požymiai.
E2 vaikystė buvo nerūpestinga, bet prasidėjus paauglystei išryškėjo nervinio išsekimo požymiai.
E1 gyveno padriką lytinį gyvenimą, žvelgiant padorių žmonių akimis.
E2 gyveno padriką lytinį gyvenimą, žvelgiant padorių žmonių akimis.
E1 įsivaizdavo nuolat kenčianti nepriteklių.
E2 žinojo nuolat kenčianti nepriteklių.
E1 nusižudė išgėrusi ciano vandenilio rūgšties.
E2 nusižudė išgėrusi arseno.
E1 buvo Eleonora Marks.
E2 buvo Ema Bovari.
Pirmąjį Ponios Bovari vertimą į anglų kalbą išleido Eleonora Marks. p. 249 (J. Barnes. Flobero papūga).