Wassmo, Herbjorg. Tos akimirkos: romanas/ Herbjorg Wassmo; iš norvegų k. vertė Eglė Išganaitytė. — Vilnius: Alma littera, 2015. — 333 p.
Prasibrauti į šviesą

Nesu šios rašytojos kūrybos mėgėja, juolab žinovė, greičiausiai vis bandytoja, bet iki šiol nesėkminga: ,,Dinos“ — gal pusę, ,,Stiklinės pieno“ — ne daugiau dvidešimt puslapių, aa… skaičiau skaičiau — ,,Septintą susitikimą“ seniai seniai, na, nežinau, be įspūdžio tuomet pasirodė, ir dar kažkurią — niūrią, su daug veikėjų, atšiaurią, perskaityta — užmiršta ir tiek, dar vis kirba ,,Torą“ pradėti, bet vėlgi — atsitraukimas vos pavarčius — dėl vertimo kokybės abejonės: kai kurie iš norvegų k. vertimai įtraukti net į blogiausių sąrašą, tai kaip žinoti, ar tas stilius toks, ar vertėjo slenksčiai neperšokti? O kad kas pasakytų!

„Tos akimirkos“ patraukė pirmiausia kaip autobiografinė, nors, tiesą sakant, kažko ypatingo nesitikėjau, vis dėlto rašytoja gimusi 1942 metais, knyga parašyta 2013, kiek jai tada — 70? Įprasta sakyti, kad su metais žodis ir kūrybiškumas silpsta, mąstymas, žvilgsnis nebe toks aštrus, o ir žmogus sendamas linkęs į sentimentus, graudulius, netgi savotiškus kalbėjimo minkštėsius.

  Smagu, tenka konstatuoti, kad iš kažkur absoliučių nesąmonių prisigaudžiau: ir apie senatvę, ir apie žodžio (ne)macnumą, minties (ne)taiklumą. Tai itin džiugu. ,,Tos akimirkos“ — lakoniškas kūrinys, regis, grynintas išgrynintas, be jokių nereikalingų, šalutinių nukrypimų, tuščiažodžių kalbėjimų — tiesūs šūviai į taikinį.

Kiek knyga autobiografinė, gali pasakyti tik gerai žinantys autorės gyvenimo ir kūrybos kelią, bet iš intertekstų, detalių, akivaizdu, kad savęs H. Wassmo įdėjo daug — gal ne visai abėcėlės tvarka, bet atskleidė ne vieną asmeninę skausmingą paslaptį, o ir žmogiškąją bei rašytojiškąją savivoką formavusias asmenybes, kūrinius.

Dažnai kartojasi tokios pavardės, kaip F. Dostojevskis, V. Woolf, Simona de Bovuar, kartojasi susitikimai su jais, netgi dialogai, bet tikrieji veikėjai, pagrindiniai, palikti be vardų: Ji, jis, motina, tėvas, šešuras, vaikas, mergaitė, kaip ir neįvardintas, nors iš pateiktų užuominų aiškiai atpažįstamas žymus norvegų rašytojas, patariąs Jai apsilankyti kapinėse, kad suvoktų esminius dalykus, kalbąs apie amžinąją kaltę ir kūrybos principus, irgi kilęs iš Šiaurės Norvegijos, iš tos vietos kaip ir Ji. Įdomūs jų vadinamieji pokalbiai, noras per jį, jo gyvenimiškąją ir kūrybinę patirtį prasiskverbti iki žmogaus pasirinkimo, lemties, bausmės, nusikaltimo, istorijos, nebūties ir amžinybės esmės. Bibliotekoje pasirodo yra į liet. k. išversta jo paskutinioji, jau beveik devyniasdešimtmečio parašyta knyga ,,Užžėlusiais takais“, net neįsivaizdavau, kad gali būti tokia įdomi, ypač, kai Lietuvoje nuolat iš naujo vūžteli kaltybės ir nekaltybės bangos, įdomi ir tuo, kaip tokio amžiaus žmogus žvelgia į gyvenimą, į praeitį, pažeminimą, garbę, santykį su tauta, turtą pagaliau. Štai kaip atrandame ir užsikrečiame klasika, viena ar kita knyga.

Tau reikia į kapines! — griežtai taria jis.
Dabar? — tirtėdama suinkščia.
Tu ką tik girdėjai balsus, ar ne? Išsigandai suvokusi, kad tai, ką rašai, yra taip baisu?
Juk žmonės skaitys, pripažįsta ji ir sugrubusiomis rankomis užsitraukia vilnones kojines.
Niekas nėra tiek bjauru, kad negalėtų tapti literatūra, pareiškia jis, dabar kiek švelnesniu tonu.
… Nieko negali paklausti, pati turi už tai atsakyti. Privalai surambėti. Ir man teko. Privalai rašyti tai, ko nedrįsti. Tai, ko žmonės mano nepajėgiantys matyti.
… Vienatvė išryškina kaštus. Negalima žaisti literatūros. Tai kaip gyvybė ir mirtis.
Kaštus? — sušnabžda ji.
Gėda, širdgėla ir baimė. Privalai į tai pasinerti. Pagaliau turi erdvės tai padaryti. Pasinerti į tai, ko niekuomet negalėjai papasakoti. p. 195

Pati knygos struktūra, regis, būtų tiesiog ne tai kad paprasta — elementari: trys dalys, atitinkančios pagrindinius gyvenimo etapus: Ji tėvų namuose Šiaurės Norvegijoje, su vaikystės stipriomis nuoskaudomis, neapykanta tėvui, nelyg monstrui tikram, romia, bet supratinga motina, mergiškais išgyvenimais, patyrimais ir, aišku, nusivylimais: ankstus nėštumas, vaiko gimimas, gan komplikuotas mokslo siekimas ir itin žema savivertė, nerimas, nepasitikėjimas, kas verčia trauktis nuošalėn, įsikibti į knygas. Bet tuo pačiu ir kūrybiškumo pirmieji proveržiai, mėginant ne tik išreikšti save, užpildyti vienatvę, bet ir pasilengvinti gyvenimą, dalinantis jį su popieriumi.

Antroji dalis — ištekėjusios moters, su vyru, vaikais, regis, tiesiog standartinis, normalus gyvenimas mokytojaujant, laukiant, ilgintis, vis labiau ir labiau patiriant vienatvę. ,,Vienatvė nebaisi. Su sąlyga, kad esi viena“.  p. 113. Ir rašant. Trapi, nuolanki moteris vis labiau dūžta: tai atsisėda prie vyrų mokytojų stalo pakalbėti apie politiką, tai tampa profsąjungos aktyviste, tiesiog kur tik begali, bando pasipriešinti vyriškajai tradicijai. Ypač sunkūs ir alinantys metai, kai išsunkia ir vaikai, ir vyro medžioklės, visomis prasmėmis, nesusikalbėjimai, nesikalbėjamai (,,Man jo labiausiai trūksta, kai jis šalia, nerimastingai galvoja ji ir supranta, kad ne kas kitas, o pati turi sustabdyti jo nenuspėjamumą, kurį jis nuolat primeta“. p. 97); į dažną neviltį stumia ir buitiniai nepritekliai, laiko trūkumas, epilepsijos priepuoliai,  ypač sunkinantys viešąjį jos gyvenimą, nelengvos pastangos ugdantis drąsą apsispręsti — išlaisvinti save, spjauti į viską, kas įprasta ir daryti tai, kas traukia — rašyti. Pagaliau suvokimas, kad lemiamas pasirinkimas tiesiog neišvengiamas, yra dalykai, kurių, jeigu, išeikvojant daugybę pastangų, laiko, sveikatos, nepavyko suderinti, tai, aišku, ir nepavyks, kaip beapgaudinėtų save iliuzija. Arba — arba. Arba būti savimi, arba nuskęsti kasdienybėje, pagiežoje, nusivylime ir amžinajame laukime.

Trečioji dalis — pripažintos rašytojos, laisvos, keliaujančios, kuriančios, žinomos moters tolesni ieškojimai, akistatos su praeities praradimais, naujos pažintys, nauji kūrybos ir gyvenimo atraminiai taškai.

Bet kiekvienoje dalyje tariamo nuoseklaus pasakojimo struktūra suardoma, gal iš tikrųjų net neformuojama — viena po kitos byra akimirkos – esminės, lemtingos, aštriais dygliais, netgi žeidžiančiais žodžiais, tarp jų kaip properšos įsiterpia sapnai, tikri gyvenimo ,,archyvarai“, dialogai su inkvizitoriumi, ,,Antrosios lyties“ autore (tai tikrų tikriausia Jos mokytoja ir dvasinė vadovė: ,,moterimi negimstama, ja tampama“ p. 16, Simone de Bovuar akivaizdžiai svarų indėlį įneša į Jos išsilaisvinimą ir asmenybės formąvimasi); rakursai į V. Vulf, didįjį norvegų rašytoją (,,Kur dabar esi? — paklausia ji. Pas tuos, kuriems esu priimtinas, atsako rašytoja“. p. 196) prisiminimus, nuolat persekiojamą neapykantą tėvui ir baimę netapti panašia į jį, tuo pačiu santūrumą, tarsi bejausmį santykį su motina (kažkada nutylėta nuoskauda ne išnyksta, o keroja nelyg piktžolė, tik mirus mamai, suvokia, kad “nutylėjimas pareikalavo visko“); įvairias kaltės ir savigraužos būsenas — kad ir prarasto kūdikio, nepakankamo dėmesio savo vaikams, kai ,,gimtadienio dovanų įteikiau jiems vienatvę“ p. 175 . Tokie intarpai kūriniui suteikia ir svorio, ir išplėtoja, pagilina tam tikras idėjas: feminizmo, kūrybos ir žmogiškumo, gyvenimo nepakeliamumo:

Regi krintant bombas ant Virdžinijos Vulf namo, regi ją prisikemšant kišenes akmenų ir brendant į upę. Kodėl ji tai padarė, turėdama tiek daug neparašytų knygų? Kodėl liovėsi stovėjusi pakelta galva? Ar nebuvo pakankamai stipri? Ar tai ir yra tikroji žmogaus gėda, nebūti pakankamai stipriam? p. 189

Veikėjų pasaulį galima drąsiai skirti į moteriškąjį — nuolankųjį, šešėlinį vyrų pašonėje (motina, mokytojos, kaimynės, pažįstamos) — ir vyriškąjį: už nieką socialiai neatsakingi individai, išskyrus save ir ginklus, medžiotojai, laisvi, gaivališki, apie jų bendravimą ironiškai sako: ,,Jie juokiasi. Yra mieli vieni kito juokdariai“. p. 208, jų gyvenimas neįpareigojantis, tiesiog veik be ribų, nepiktybiškai, bet savanaudiškas (nors Jos vyras rūpinasi ir gerai sutaria su jos vaiku, nuperka net siuvimo mašiną, žinodamas žmonos didįjį norą), tiesiog vyrų kitas statusas ir tiek, laisvė ir pomėgių tenkinimas jiems įprasta, tradicija. Jos vyro, fizinio mokytojo devizas: ,,svarbiausia maloniai bendrauti ir būti mėgstamam“, o kalbėjimasis tarpusavyje, supratimas vienas kito tarsi į gamtos vaiko planus neįeina. Konfliktai ne tik tarp skirtingų žmonių, nesuderinamų pažiūrų, bet ir vidiniai, vykstantys Jos viduje tarp įgimto drovumo, baimingumo, nepasitikėjimo savimi ir ramybės, meilės, laisvės, saviraiškos troškimo. Protagonistė, laužanti štampus, krentanti iš konteksto, iš išorės atrodo, kad ,,elgiasi taip, lyg būtų išskirtinė, apdovanota užsispyrimu, kuris didesnis už ją pačią“ p. 58. Ji — būtent ta, kuri būdama moteris, būdama žmona, motina, mokytoja, itin trapi, savotiška autistė, pažeidžiama emociškai, nors tuo pačiu ir itin stipri tiek fiziškai (maudosi lediniame vandenyje, netgi mėgaujasi tuo), užsispyrusi, valinga — atkakliai siekianti meilės, paguodos, viso to, ko negavo vaikystėje, vyro supratimo, palaikymo. Negavusi, nesulaukusi pasiryžta ištrūkti iš dirginančios pilkybės, nusimauti ir sutraukyti ribų kilpą, trukdančią jai ne tik kurti — tiesiog gyventi, išdrįsti turėti sielą. Gyventi: laisvai, neverkiant, nevirpant nesulaukus vyro naktimis, užtikus jį su kitomis, viliantis, kad jis išspręs vienokias ar kitokias būties ar buities problemas.

Ir kūryba. Rašymas.

Žodžiai turi galimybių, kurių išsyk neperpranti. p. 190

Kūrybinei brandai įtakos turi ne tik minėtos anksčiau asmenybės, bet ir sutikta gyva rašytoja Sara, kurios kalbos, įžvalgos padrąsina, ir sužavi Ją. Taigi ir vėl užtvirtinima, kad rašymas — tai pačios atradimai, išbandymai, išuostymai ir išsakymas žodžiais: ,,žvejys ir rašytoja Sara yra vienas ir tas pats žmogus. Jie meta kabliukus į gelmę“ p. 264; ,,nereikia sukti galvos dėl tikrovės, kuri, šiaip ar taip, tariama“ p. 263, kad be vienatvės nėra literatūros; ,,pasitikėkite pirmavaizdžiais… Trys temos vertos plunksnos. Meilė. Mirtis. Skurdas.“ p. 299, o svarbiausia:

Tegu tekstas jus nužemina. Visiškai. Žodžiai yra skaitytojo ir teksto paslaptis, o rašytojas turi laikytis nuošalyje. Geras tekstas yra geresnis už jo rašytoją. p. 299

Knyga atskleidžia sudėtingą, skausmingą moters kūrėjos kelią nuo vaikystės iki tapimo garsia, laisva, pasitikinčia. Daug įdomių psichologinių įžvalgų apie žmonių santykius, kūrybą, kaip itin stiprų stimulą, padedantį išsiveržti iš alinančios kasdienybės, nepatikimų šeimyninių santykių, žemos savivertės, nepasitenkinimo savimi ir žmonėmis.

Vertinimas: 4,8/5