Šerelytė, Renata. Kokono baladės: romanas/ Renata Šerelytė. — V.: Alma littera, 2014 — 118 p.

Ar tai būtų fantastika, ar socialinė, arr magiškasis realizmas, novelė? dar ir romanas? — et, sakykim, viskas kartu, bet esmė — neįtikina, akivaizdžiai perspausta, kad tik… pavyktų nustebinti? išsirašyti? nusirašyti? L. Ulickaja „Image“ tarsteli: „fantastika meniniu pavidalu apibendrina pasaulyje vykstančius procesus ir pateikia įdomias prognozes. Tai ateities filosofija“. Tuomet prognozės, atidundančios iš „ Kokono baladžių“ zoologinės (ar linksmos? girtos? karnavališkos? kvailos? nepagrįstos?) kas žino, kad neįmanomos. Bet jau suveltos: kamuolys, kurio nei kandys, nei nekandys nepajėgs sukapoti. Ir, regis, sukišta viskas, kas tik šauna galvon, įspūdis, kad rašytojai svarbiausia rašyti, na, dar tv spoksoti ir tada rašyti rašyti, juoktis iš televizoriaus, stengtis pralenkti ir dviračių šou, ir surskius, peliukus, algius greitai, baukutes, visas blondines, visas politikes, kurios jai nepatiko, kalbos inspektorius ir pačiai tapti televizoriumi blondinu. Svarbiausia, be abejo, rašyti, o ką, ai… kol kas juk išvardijami nuopelnai, kūrybinė, visko perpildyta kuprinė ir, aišku, geri įvertinimai, net įtraukiant į kažkokius dvyliktukus. O skaitytojas? Durnas tas skaitytojas, visi žino, kas dabar rašo žmogui apie žmogų? Anachronizmas.

Taigi R. Šerelytė sukūrė dar vieną — jos pačios kritikuojamų — šou, stengdamasi iš visų jėgų visus pralenkti: eklektika, nelogika ir banalybėmis. Kas mėgsta tv, kas mėgsta visame kame įžiūrėti planetos ir gėrio žudikus — ir, aišku, tik vaikučiai, vaikučiai tyri ir aukso duris varstantys — be jokios abejonės, žavėsis ir šituoju šou: juoksis, perpasakos, gal net verks — parazitai parazitai, išsigimėliai, va, kaip su paprastu žmogumi, oru, spalvomis, kvapais — parazitų parazitai pasaulį sunaikins.

Jeigu vertinti pagal žžžymios literatūrologės (lietuvės) teiginį, kad geras kūrinys turi būti sunkiai skaitomas, ne kiekvienam runkeliukui suvirškinamas, vertingi dalykai reikalauja pastangų, tai „Kokono baladės“ — šedevras. Tai ne koks J. Samarago, na, mūsiškės G. Radvilavičiūtė ar D. Kalinauskaitė — am, praryji vienu ypu, ir ką? ir vėl iš naujo ryji. O čia perprasti kas apie ką, juolab kam, jei mažai žiūri tv, turbūt nėra lengva, o gal ir neįmanoma. Reikia stengtis? O kam? Tuščių ir kiaurų indų vis tiek nepavyks pripildyti. Kieno? Savo savo, kieno dar. Įdomiausia, kad autorė išjuokia, parodijuoja daugelio bergždžią rašliavą. O tai kaip po tam tikro laiko įvertintų savąsias „Kokono balades“? Gaila, kad rašytoja nerecenzuoja savęs. Makalynė, visko daug, gyvūnų visokių net šonais nusitrynusių nuo gausybės, be skaičiaus, matyt, kiekvienas žmogelis pagal karmą gaus, ko užsitarnavęs. O ir tas dabartinis skaitytojas, na, tik vadinasi taip, o iš tikrųjų jis tuo pačiu metu keliose dimensijose, visai galima G. Radvilavičiūtės pasakymą apie moters gebėjimus : „Visos moterys gali iš karto galvoti apie daugelį dalykų” pvz. „viena mintis gali būti apie kokias nors salotas, kita — apie F.Dostojevskį ar ‘landšafto aplinkybes’ T. Manno Užburtame kalne “ — pritaikyti ir tūlam skaitančiajam: transporte sėdi knygutę atsivertusi, pro langą dirsčioji, nagus lupinėji, pro duris įlipančius apmeti, o jei pažįstamas/a, linkteli, gal ir apie orą, gerumą gyvenimo persimeti žodžiu kitu arba įkniumbi į knygą ne juokais: nematai, negirdi, bet vis tiek ne tik skaitai, už nugaros pensininkių diskusijos klausaisi, nesiklausai, bet vis tiek klausaisi, juk nesikužda — rėkia, mosuoja vėją keldamos, net panirsti priekin, bukštels kuri įsismarkavusi: dėl ko? šiuokart, aišku, dėl eurovizijos: Dieve Dieve, sako viena, nėr teisybės jokios, chamai visi, šitaip mergaitę pažeminti, kita — priešingai, varo ant tos, kurios anoji gaili: jau jos tėvas koksai, jau koksai, jis kulkos vien vertas, o tai ar tokio tokiai dukteriai į televizorių… Nesusigaudau apie ką jos čia, bet vis tiek galvoju: matai kaip, o paskui niekaip neatsirenku, ar ta eurovizija iš „Kokono baladžių“ ar šiaip — iš oro. O va va, dar ir mergaitukė nesusitvarko su ciucio galva iš krepšio kyščiojančia, „balti išprotėję gaurai vijosi jam ant viršugalvio“ p. 13, eina sau, dar ir trenktas diedas prie šunio (mergaitės?) „palinkęs į priekį nuo kaktos svorio“ prisliūkino. „Šitaip vaikšto visi protingi žmonės — sunkis lenkia juos į pragaro centrą“. p. 16. Kimba, už kasos kepšteli, už gaurų šunies, girdžiu sako: o aš tau gggaliu daug gggražesnį šunį, a nori? Ar jis tas? Na, tas, kuris:

… su nuolaida įsigijo raminamųjų tablečių iš drignių, durnaropių ir kurvažolių. Labai geros, sakė vaistininkė, įbedusi į jį juodas kaip inkliuzai akis, tinka vyrams andropauzės metu, ypač jeigu muša karštis ir šokinėja širdis. p. 78

Bandau taikyti G. Radvilavičiūtės paveikaus teksto kriterijus:

Pirmas. Turi nevalingai brautis atmintin (kuo nors).

Ilgainiui Kokonas apaugs minkšta ažūrinių, banguojančių kaip verlibras kerpių banga ir triukšmingi judesiai bus vis lengvesni, vis ramesni, o paskui juos girdės tik blausi nakties šviesa. p. 14

Antras. „Tekstas negali būti pernelyg toli nuo mano patirties“.

Anūkų dešrelės. Vargšai vaikai, bet taip jiems ir reikia, gal blogai mokėsi ar šiaip ko prisidirbo. Senelio lašiniai, riebaus senelio būta. Viršininko užkandis. O čia tai tiksliai pataikyta, net nereikia aiškinti, jog galvoje turima žmogiena. p. 83

Trečias. „Skaitydama tekstą turiu pamiršti viską aplink — kartais akimirkai, kartais būsena tęsiasi ilgiau“. Taip, laikas kaip kategorija išnyko. Pravažiavau stotelę, pavėlavau į darbą ir gavau papeikimą už nepatikimumą, ne griežtą, bet vis tiek. Radvilavičiūtę skaitydama. „Kokono balades“, užsispoksojusi į šunį, mergaitę ir jį, autobuse pamiršau anąkart. Bet grįždama vakare po dviejų dienų pas vairuotoją atsiėmiau be jokių radybinių. Jeigu piniginę, tai kažin. Arba Radvilavičiūtę…

Ketvirtas. „… net banalius dalykus privalo atskleisti naujai“. Nežinau nežinau: jau tos blondinės, įklotai, vien to pakanka, kad nemaloniai dvokteltų.. „Baladė apie pilkąją planetą“ užstrigo atmintyje kaip absoliuti beskonybė su mėlynlūpe, aštriadante, teletabiais, terminatorium, dar viena nukritusia blondine… Bet:

Ir jeigu išliks kokia knyga, tai tik tokia, kuri kupina sukrečiančios aistros. Tokia, kurios net pragaras nenorės priimti. p.32

Kalbėsiu ne iš lapo. Iš širdies. p. 85

Bet kiek parašyta recenzijų! Ir kokių įdomių. Tikrai pralenkiančių pačią knygą. Vien dėl to verta skaityti „Kokono balades“, kad paskui galima būtų skaityti apie jas.

Vertinimas: 2,5/5