Barnes, Julian. Flobero papūga: romanas/ Julian Barnes; iš anglų k. vertė Nijolė Chijenienė. — Vilnius: Baltos lankos, 2011. — 269 p.

Mene viskas priklauso nuo atlikimo meistriškumo: istorija apie utėlę gali būti tokia pat graži kaip apie Aleksandrą Didįjį. p. 192

Dažnai knygų kritikose randame kaip trūkumą įvardintą stiliaus nevientisumą, kai negebėta išlaikyti tos pačios rašymo manieros. Hmm… o gal tai galima būtų apibūdinti tarsi tam tikrą originalumo, o ne minuso ženklą? J. Barneso „Flobero papūgoje“ kaitaliojasi grožinė lit., publicistika, citatos, svarbiausių gyvenimo įvykių tiesiog chronologija ir – turbūt 15 skyrių, 15 skirtingų kalbėjimų. Eklektika? Taip, postmodern koliažas, nors, be abejo, šiuo atveju viską lemia kalbėjimo svoris: temų ir minčių daugiaplaniškumas, gebėjimas kelti klausimus, manipuliuoti įvairiausiomis atsakymų galimybėmis, nė į vieną neatsakant konkrečiai, sukuriant ironišką paradoksų dėlionę: apie kūrybą, kūrybos ir kūrėjo santykį (postmodernizme svarbiausia kūrinys, autorius turi likti nematomas, visai ta pati nuostata, kurią teigė modernistinės prozos pradininkas G. Floberas, bet J. Barnes viską apverčia atvirkščiai: iki smulkmenų stengiasi iššniukštinėti rašytojo gyvenimą, išsiaiškinti, rodos, ne tik pagrindinius, bet ir iš pirmo žvilgsnio gan menkavertes smulkmenas,  bet viską darydamas itin pagarbiai autoriaus atžvilgiu); apie Meną ir Gyvenimą, lit. kritiką („daugelis kritikų užsimanytų būti literatūros diktatoriais, valdyti praeitį ir autoritetingai griežtai nustatinėti meno ateities kryptis.“ p. 135); fantazijos ir realybės santykį („viską, ką sugalvoji, yra tiesa“ p.242);  apskritai galimybės pažinti ribas – praeities, asmenybių, šalia esančių žmonių, apie apokrifinį Flobero gyvenimą („Svarbu ne tos gatvės, kurios yra, o tos, kurių jau nebėra“ p. 161 ); smulkmenų įtaką svarbiems dalykams, pagaliau – vien tai ko verta! – inscenizuotas rašytojo, greičiau jo kūrybos teismas. Drąsiai galima teigti „Flobero papūga“ –  knyga apie viską.

Barneso netenkina įprastas biografijos faktų pateikimas ir analizė, jis atmeta tradicinį biografijos žanrą kaipo tokį ir improvizuoja, vadovaudamasis principu, kad galimybių meniniu kūriniu pasakyti tiesą kur kas daugiau.

Tai knyga, kurioje supinami romano, biografijos, lit. kritikos žanrai, sukuriamas detektyvinis pasakojimas su detalių gausa, verčiantis skaitytoją suklusti, įsitraukti į žaidimą, tapti jo dalyviu. Kuri papūgos, dalyvavusios „Naivios širdies“ kūrime, iškamša tikroji? Ar svarbus rašytojo gyvenimas ir asmenybė, ar tik jo kūriniai? Tikresnis Menas ar Gyvenimas? Bandome atsakyti skaitydami? Be abejo. Skaitome ir laukiame, kaip atsakys rašytojas, o paskui tikimės palyginti savo išmąstymus, išvadas su pateiktomis knygoje? O taip. Visai kaip detektyve – ar tikrai pavyksta atspėti paslaptį? Ir tikrai ne. Nes atsakymų kaipo nėra, tik variantai. Kuri papūga tikra? Gal Ruano? Gal Kruasė? O gal nei ta, nei ana?

Tai knyga apie meilę. Besąlygišką. Rašytojui kaip artimam draugui, besistengiant jį ne tik suprasti, bet ir apginti: pirmiausia dėl nemokšiškos, neatsakingos kritikos, užsipuolusios Floberą dėl netiklsumų (trijose vietose minimos skirtingos Emos akys „Ponioje Bovari“ įvardintos garsios lit. profesorės dr. Breitvi kaip nedovanotinas rašytojo netikslumas, neįsigilinant ir nesuvokiant, kad tos chameleoniškos akys– sąmoningas ir pagrįstas kūrėjo gestas, akių kitimą gretinant su dvasinės moters būsenos pokyčiais); romaną pradėjus skelbti spaudoje nepagrįstų puolimų ir net patraukimo teisman už visuomenės kritiką, amoralumą ir t.t.

Tai knyga apie žmogų, įsimylėjusį Floberą, jo kūrybą, iki smulkmenų besistengiantį išsiaiškinti jo gyvenimo faktus, detales, romanas apie Floberą romane apie Džefrį Breitveitą, kurį aistra prancūzų klasikui tarsi gelbsti nuo paties gyvenimo, nuo nevilties, nuo bedugnės…

Džefris Breitveitas ne tik mįslingas pasakotojas, jis itin panašus į „Ponios Bovari“ veikėją Šarlį, irgi gydytoją, romų, besąlygiškai mylintį  įvairialypiams jausmams atsiduodančią žmoną, dar daugiau: jo išgyvenimų aprašymai, mirus Elenai, tarsi atkartoti „Gyvenimo lygmenyse“, taigi kas, kaip įsivaizdavimas, parašyta J. Barneso vienoje knygoje, kitoje jau dominuoja kaip realybės įrodyti, užantspauduoti gyvenimo patvirtinimai po artimo žmogaus mirties:  „Tu išsikapstai kaip kiras iš naftos plėvės ant vandens. Ir visam gyvenimui  lieki išteptas derva ir išvoliotas plunksnose.“ p. 227

Negali sakyti, kad visą knygą vienodai susidomėjus praryji: yra skyrių, kuriuos skaitai ir galvoji, kam tai – „Flobero bestiariumas“, „Traukinių stebėtojo vadovas…“  –  norom nenorom kyla mintis, kad rašytojas tiesiog sutvarkė juodraščius, sudėliojo juos į knygą, surinktos medžiagos įvairius susižymėjimus suredagavo  – ir prašom  posmodernistinė žanrų pynė: chronologija, citatos, žodynas, vietovių aprašai… Bet J. Barnesas genialiai geba provokuoti, formuluodamas kvestionuojamus klausimus ir vesti į įvairialypius filosofavimus, iš kurių kyla dar daugiau klausimų, pozicijų ir opozicijų.

J. Barnes – klausimo meistras. Klausdamas jis ne tik tarsi įtraukia skaitytoją į svarstymą, bet ir neria vis gilyn, kol pasidaro akivaizdu – per gilu, kad būtų galima paprastai imti ir tiesiog iškilti paviršiun, atsakyti taip arba ne. Ar iš viso įmanu rasti atsakymą nors į vieną klausimą? Postmodern.

Kodėl rašytojo kūryba verčia mus vaikytis kūrėją?  Kodėl nepaliekame jo ramybėje? Nejaugi mums negana jo knygų? Juk Floberas norėjo, kad būtų gana, nes retas kuris rašytojas taip tikėjo parašyto teksto  objektyvumu ir rašytojo asmenybės nereikšmingumu. p. 13

Knygos daromos kitaip nei vaikai: jos statomos kaip piramidės. Iš pradžių ilgai ir išamiai apmąstomas planas, paskui vienas ant kito kraunami didžiuliai akmens luitai. Tai nepakeliamas, alinantis, visą laiką pasiglemžiantis darbas. Ir visas jis veltui! Stovi sau kaip piramidė dykumoje, ir tiek! Bet didingai iškilusi virš dykumos. Šakalai myžčioja jos papėdėje, o buržua kabaruojasi į viršų ri taip toliau. Pratęskit šį palyginimą. p. 47

Faktiškai G. Flobero noras, kad liktų ir kalbėtų tik jo knygos, išsipildė: namas, kuriame gyveno, nugriautas, jo vietoje  – alkoholį  iš suplėkusių grūdų varantis fabrikas, netgi statula – ne originalas, o ir tą, „koks nors bukas partinis ortodoksas, užmetęs akį į Sartro atsiliepimus apie Floberą, – galėjo su įkarščiu nugriauti.“ p. 13. O iš tikrųjų kas atsitiko žmogui, kuris teigė, kad „Menininkas privalo įtikinti būsimąsias kartas, kad jis niekada iš tikrųjų negyveno“? p. 117 Praėjus šimtui metų nuo jo mirties Sartras, „kaip koks raumeningas narsus pajūrio gelbėtojas, dešimt metų spūsčiojo jam krūtinę ir kvėpavo į burną, dešimt metų stengėsi jį atgaivinti vien tik tam, kad pasisodinęs greta ant smėlio išrėžtų jam į akis, ką apie jį mano. “ p.117

Kiek rašytojas turi dalyvauti gyvenime? Kiek gyvenimas turi panardinti menininką?

Aprašinėti vyną, meilę, moteris ir šlovę gali tik su ta sąlyga, kad pats nesi girtuoklis, meilužis, žmonos vyras ar kariuomenės eilinis. Jeigu pats visur kur dalyvauji, nebematai gyvenimo taip aiškiai: arba per daug nuo jo kenti, arba per daug juo mėgaujiesi. p.185

Rašytojas turi pasinerti į gyvenimo jūrą, bet ne giliau kaip iki bambos. p. 186

 Ar įmanoma  praeityje rasti tiesą?

Kartais praeitis – nepagaunama kaip vėjas, kartais slapta tūnanti – kaip lokys irštvoje, o kartais – tiesiog kaip ryškiaspalvė papūga, pašaipiomis akutėmis dėbsanti į tave iš miško glūdumos. p. 157

Floberas skrodžiamas įvairiais metodais: per paties atvertis citatomis, gyvenimo datomis, kūrinių užuominomis, t. y. pats apie save, nors tuoj pat suabejojant, ar galima pasikliauti kaip neginčijama tiesa jo pasakymais, pvz. apie „Ponios Bovari“ nusibodusį populiarumą; kitų, jį pažinojusių žmonių, atsiminimais: „Nors iš prigimties atviras, jis niekada nebūna iki galo nuoširdus kalbėdamas apie savo jausmus, kančią ir meilę“ (Gonkūrai) p. 82. Visas skyrius skirtas interpretacijai apie Giustavą iš  jo meilužės Luizos pozicijos..

Ar apskritai įmanu pažinti kitą žmogų? Džefris Breitveitas, sukantis galvą, kuri gi papūga tikra, iki smulkmenų išnarstęs G. Flobero gyvenimą, abejoja dėl savo paties, ypač santykių su žmona Elena: „žmogus, kurį, ko gero, suprangu menkiau negu svetimtautį, prieš šimtą metų mirusį rašytoją“ p. 238

Ar G. Floberas „Ponioje Bovari“ neparodė, kad šeimyninis gyvenimas tėra banalybė, kurią ir stengėsi įveikti Ema neištikimybėmis? Ir ją pražudė ne knygų skaitymas, ne meilės troškulys, o tik švaistūniškumas? Viskas kartu? Neatitikęs likimas? O Džefrio žmona Elena? „Ji nebuvo maištininkė, jos dvasia netroško išsilaisvinti , ji buvo lakstūnė, greitakojė, bėglė, švytrūnė, padų pustytoja.“ p. 231 Ar galima smerkti žmones, kovojančius su rutina ir žlugdančia kasdienybe? Ar meilė įmanoma apskritai? „Gal tie kurie atleidžia ir beprotiškai myli, neapsakomai erzina?“ p. 232. O laimė? „Kvailumas, savanaudiškumas ir stipri sveikata – trys laimės sąlygos, bet jeigu trūksta kvailumo, kitos dvi nepadės.“ p. 235. Ar  neviltis yra blogybė? Ar gyvenimas gerėja?

Pagaliau kodėl papūga, minima daugybę kartų, ji pavadinime, knygą pradedant, užbaigiant, kuo ji tokia ypatinga?

Žvelgdamas į paukštį netikėtai pajutau jaudinantį artumą rašytojui, kuris su panieka užkirto kelią ainiams domėtis jo asmenybe. Jo paminklas buvo pakeistas kopija, jo namas nugriautas, jo knygos, savaime suprantama, gyveno savo atskirą gyvenimą ir atsiliepimai apie jas nebuvo atsiliepimai apie jį. p. 19

Papūga Lulu tiesiogiai susijusi su apysaka „Naivi širdis“ ir „ar kritikas klysta laikydamas Lulu Žodžio simboliu? Ar skaitytojas klysta, – dar blogiau pasiduoda jausmams, – manydamas, kad papūga Hotel – Dieu yra rašytojo balso simbolis? Aš pamaniau kaip tik taip.“ Tokiu atveju knygos pavadinimas reikštų „Flobero žodis“ arba „Flobero balsas“?

Papūga yra tobulo ir suvaldyto floberiško grotesko pavyzdys. p. 21

Ir nepamirškit deklaruoti sūrio…

„Flobero papūga“ – puikus postmodernistinis kūrinys apie Kūrybą ir Gyvenimą, G. Floberą ir jo laiką. Ir dar daug ką.

.Vertinimas: 4,9/5