Le Clezio, Jean – Marie Gustave. Auksinė žuvelė: romanas/ J. M. G. Le Clezio; iš prancūzų k. vertė Jonė Ramunytė. — Vilnius: Liet. raš. sąj. l- kla, 2014. — 208 p.

Prancūzų rašytojas Jean – Marie Gustave Le Clezio (1940) gimęs Nicoje, vėliau dažnai lankydamasis pas Afrikoje dirbantį tėvą, anksti pajuto savo tapatybės nevienareikšmiškumą: „mes augome veikiami vietinio folkloro, vietinės virtuvės, legendų ir kultūros, kurioje susimaišiusi Indija, Afrika ir Europa. Gimiau Prancūzijoje ir išaugau būtent šioje kultūroje, tačiau <…> visada save suvokiau kaip tam tikrą priklydusį elementą.“ bernardinai.lt Baigęs mokslą Nicoje, į Prancūziją atvykstąs tik trumpam, gyvenantis įvairiose pasaulio vietose: Tailande, JAV, Japonijoje, Nigerijjoje, Meksikoje, daug keliaujantis, ypač po Pietų Ameriką, Aziją ir Afriką.

2008 metais Le Clezio paskiriama Nobelio premija. Ch. Ingdalas, nuolatinis Švedijos akademijos sekretorius sako: „Jean — Marie Gustave Le Clezio yra poetinės avantiūros dainius, žmogiškumo tyrinėtojas. Humanizmo paieška kituose pasauliuose — tai ne šiaip graži frazė, o doktrina. Štai, tarkim, ponia Lessing rašė fantastinius romanus, o ir A. Nobelis, premijos įkūrėjas, nurodė premiją teikti už „idealistinės krypties kūrinius“ ir pats labai mėgo S. Lagerlef pasakas. Šia prasme J. M. G. Le Clezio tęsia tradiciją“. bernardinai.lt

Le Clezio kūryba gausi — virš 40 knygų, visos parašytos prancūzų kalba, nuo 1963 iki 1975 metų eksperimentavęs, išbandęs įvairius žanrus ir temas, vėliau įsivyrauja vaikystės, jaunystės, vienatvės, kelionių temos, stilius retai keičiasi, o romanų nuotaika tampa švelnesnė.

Pats save Le Clezio vadina marginalu ir bastūnu, jo kūrybos veikėjai — klajūnai, tai laisva, su jokia vieta ir daiktais nesaistoma dvasia jiems padeda orientuotis civilizacijos painiavose ir, aišku, geriau pažinti praeitį. Le Clezio netiki, kad  menininko funkcija — keisti pasaulį, tiesiog kuriant išreiškiamas ir apvaldomas nerimą, kurį pajunta kiekvienąsyk susidurdamas su pasauliu.

Lietuviškai išleista vienas garsiausių rašytojo romanų „Dykuma“ 1993, “Aukso ieškotojas“ 1995 ir “Auksinė žuvelė“ 2014.

 „Ak, žuvele, mažoji auksine žuvele, saugokis! Juk šiame pasaulyje tavęs tyko tiek kilpų ir užmestų tinklų“ — epigrafui paimta Meksikos indėnų sentencija, įkvėpusi ir knygos pavadinimą, puikiai atspindi benamės, bevardės, be tapatybės mergaitės gyvenimo esmę. Tai maksimaliai paprastas linijinis pasakojimas — literatūrinė pasaka — apie pagrobtą arabų mergaitę Lailą (Naktis), chronologiškai papasakotas jos, klajūnės, gyvenimas, tykantys pavojai, išsiugdyti gebėjimai saugotis ir intuityviai sučiupti šviesos blyksnius, padedančius išlikti kraštutinai nepalankiomis sąlygomis. Pasakojimas pirmuoju asmeniu kūriniui suteikia tikrumo ir tarsi ištrina autorių, regis, savaime trumpais, įprastais sakiniais liejasi neįprasta istorija apie tą pasaulį, kurio mes nežinome.

Pavogtą mažą mergaitę parduoda žydei Lalai Asmai, kur ji patiria ne tik namų šilumą ir meilę, bet ir pirmuosius pavojus iš jos sūnaus, o vėliau, senutei mirus, prasideda tikras ir sunkus pasaulio pažinimas marginalinėse erdvėse be jokio artimojo, be atramos ir patarimų, kur niekas niekur nelaukia, kuriai visur spendžiami spąstai.

Atvykus į Paryžių ją stebina daugybė šunų, kuriuos vedžiojasi už pavadėlių, į kuriuos negalima sviesti akmeniu, kaip įprastai Afrikoje, stebina veidų įvairovė, į kuriuos ilgiau žiūrėti pavojinga, nes žmonės pradeda pykti arba supranta kaip prostitutės žvilgsnį ir pradeda priekabiauti, o labiausiai nesuvokiamos — begalinės gatvės „jei norėčiau vieną po kitos pereiti visas gatves, neužtektų viso gyvenimo“ p. 78

Tai ne tas Paryžius, kuriuo žavisi turistai, kurį įpratę skaityti V. Papievio, P. Modiano, Sagan knygose, tai paribio, požemio garažai, landynės, metro, požeminės perėjos, kur spiečiasi nelegalai, kur vyksta dvigubas — dienos ir nakties gyvenimas, kur Laila sutinka tokius, kaip pati, išgirsta savo tapatybę — muziką, patiria ir draugystę, ir smurtą, ir rasizmą, išbando hašišą, alkoholį, save, atranda Francą Fanoną, muziką, muziką ir pojūtį, kada reikia keliauti toliau.

Laila pasijunta laiminga tarp tokių pačių kaip ir ji — juodaodžių, Paryžiaus bastūnų.

Mes buvom jauni, neturėjom nei pinigų, nei ateities. Rūkėme cigaretes su hašišu. Bet viskas — stogas, raudonas dangus, miesto gausmas, hašišas — viskas, kas buvo niekieno, priklausė mums. p. 106

Tuo pačiu auga ir savivoka, kad niekas, niekas nepadės jai šiame pasaulyje:

Supratau: grėsmingi yra ne Marsjalis ar Abelis, Zochra ar ponas Delajė — grėsmingos yra jų aukos, nes jos nuolankios. Supratau: jeigu žmonėms reikia rinktis tarp tavęs ir savo laimės, jie renkasi ne tave.“ p. 156

O toliau Nica, jos šiukšlynai, jos paribiai. O toliau vėl Paryžius. Bostonas. Čikaga. Kalifornija.

Dabar skambinau ir nieko nebijojau. Žinojau, kas aš. Neberūpėjo net  kaulelis, lūžęs mano kairėje ausyje. Neberūpėjo net juodas maišas ir balta gatvė, kimus negandos paukščio klyksmas. Nei Zochra, nei Abelis, nei ponia Delajė, netgi Jupas — visi tie žmonės, kurie visur tykojo, medžiojo, spendė tinklus. Dainavau ilgai, veik neatsikvėpdama, man paskaudo pirštų galai. Jaučiau begalinę tuštumą, kaip metro koridoriuose, kai visi išsiskirsto kas sau.“ p. 186

 „Auksinė žuvelė“ — akivaizdu, ne pati geriausia Le Clezio knyga, nelabai aišku, kodėl būtent ją pasirinko leidėjai, supažindinant su šiuo rašytoju, bet iš pradžių netgi šokiruojanti paprastumu ir, net nežinau, kaip įvardinti — elementarumu? tarsi  žiūrėtum eilinę įprasto serialo seriją — nuo Paryžiaus pasakojimo tiesiog įtraukia: neįprastumu, paslaptimis, tuo pačiu paprastumu, marginalinio gyvenimo aprašymais ir traukia skaityti toliau, sužinoti istorijos eigą, nors pabaiga nujaučiama — pasakos tipo.

Istorija lieka atmintyje ir, regis, girdi požemiuose, metro, pašalių baruose skambantį džiazą, matai ir girdi kurčią juodaodę merginą dainuojančią bliuzą. Ir kažkodėl šypsaisi.

Vertinimas: 4/5 (dėl Nina Simone, Billie Holiday)