Abdoh, Salar. Teheranas temstant: romanas/ Salar Abdoh; iš anglų k. vertė Vitalijus Šarkovas. — Vilnius: Versus aureus, 2014. — 166 p.

Čia Teheranas, o ne jūsų Amerika. Šiame mieste <…> įstatymai keičiasi kiekvieną dieną. Vieną dieną žmogus čia karalius, o kitą – atsiduria kalėjimo kameroje. Vieni būna apšmeižiami, kiti turi prisipažinti įvykdę nusikaltimus, apie kuriuos nė nesapnavo, o tretiems tenka parduoti savo sielą. Iš tikrųjų viskas gana paprasta: aš net savo tikru broliu nepasitikiu, ką kalbėti apie svetimus žmones. p. 115

 

Žymaus amerikiečių rašytojo Salar Abdoh, eseisto ir žurnalisto, kilimo iš Irano, trečiasis romanas patraukė, visų pirma, pavadinimu: „Teheranas temstant“, tikintis pažinties vienokios ar kitokios su paslaptinguoju Iranu. Politinį trilerį žanriškai primenančiame romane piešiama situacija, kurios veiksmas vyksta dviejose erdvėse: Amerikoje ir Irane 2008 metais, jau yra tolima praeitis. Laikas. Politinė padėtis. Istorija. Skaitant 2016–aisiais, kai Rytai ir aprašomoji Islamo valstybė skęsta baisingame kare, o Europą kraupina teroristiniai išpuoliai, miestai, net valstybės nušluojamos nuo žemės (Sirija), o žmonės srautais plūsta ten, kur visai nelaukiami ir net su baime į juos žiūrima, tikiesi, ko gero, iš knygos paslapties išrišimo, nors menkiausių atsakymų į klausimus, kodėl taip viskas? Kodėl musulmonai įsijungia į tuos kraštutinius naikinimo blokus, netgi grįžta iš padorių šalių ir pradeda laukiniškus, civilizacija nekvepiančius terorus?

Aišku, atsakymų nerandi, bet kažkokie migloti kontūrai apie Teheraną, jo, be išimties, parodytą tamsiąją pusę formuojasi.

 

Tai knyga apie žmogaus savivoką kritiškomis aplinkybėmis, (ne)gebėjimą pasirinkti, prisitaikyti prie pakitusios padėties ir pastangas gyventi prasmingai net ir svetimoje šalyje, supant kitokioms tradicijoms ir visai kitaip atrodantiems ir mąstantiems žmonėms.

Kaip čia būna, jog kai kurie žmonės pajėgūs prisitaikyti ir gyventi, o kiti – ne? Gal tai priklauso tik nuo atsitiktinumo? p. 112

Pagrindinis siužetas pinamas iš dviejų draugų, Maleko ir Sinos, interesų, draugystės  peripetijų, prieštaravimų ir noro padėti vienas kitam. Abu susieti tos pačios praeities – gimimo ir gyvenimo Teherane, prasidėjus revoliucijai ir Islamo valstybės persekiojimams su tėvais atvykę į Ameriką, kartu mokęsi, bendravę, išsiskiria ir nutolsta. Sina, buvusių neįvardijamų mastų Irane Vafų turtuolių sūnus, pasibodėjęs, negebėjęs pritapti ir realizuoti savęs naujoje aplinkoje, grįžta į korupcijos, persekiojimų, savivaliavimo, rasizmo, pagaliau į visus Vafų turtus nusavinusią Islamo valstybę, netgi susideda su KAF, nors būtent KAF žmonės įtraukė Sinos tėvą į mirtininkų sąrašą. „Jie tikina vargšus tamsuolius, kad tada, kai šie nukeliaus į dangų, ten juos tikrai pasitiks raudonlūpės skaistuolės“ p. 22. Kas yra KAF? KAF organizacija

 ir egzistavo ir neegzistavo. Žinoma, užsienio laikraščiuose rašė, kad Irake veikia specialūs Revoliucijos gvardijos būriai. Jie esą puikiai parengti ir visur turi agentų, vykdančių jų nurodymus. Tačiau KAF visiškai kitokia. Tai aiškios organizacinės struktūros neturintis radikalių dvasininkų, žurnalistų, nepaprastai konservatyvių turgaus prekeivių, pavojingų svajotojų ir buvusių ar esamų karininkų, įsitikinusių, kad jeigu ne šiandien, tai rytoj pasirodys Išganytojas, sambūris. Jie nesigarsino, tačiau visi žinojo, kad tokie yra. Svarbiausia jie teikė įkvėpimą kitiems. Jie rodė kelią. Stengėsi kurstyti ugnį. Negalėjai besti pirštu į konkretų vyruką ir pasakyti: štai KAF. Ši organizacija pirmiausia buvo proto būsena, tačiau ji turėjo savo čiuptuvus visur. p. 22

Bet Irane pavojus Sinai leidžia pasijusti svarbiam. „Amerikoje aš buvau nulis. Niekas. O šiame mieste aš pats įsakinėju, kuriu savo planus“ p. 21 Teheranas jam kaip žuviai vanduo, jis važinėja miesto gatvėmis motociklu, o aplinkui daugybė pastatų, gamyklų, buvusių jo tėvo nuosavybe. Buvusių. Be to, įsiterpus tragiškai meilės baigčiai (Sinai įsimylėjus arabę sunitę merginą, jos brolis ją nužudo) negebėjus atkeršyti sunaikinant priešo, jaučiasi turįs teisę į savinaiką. Šiaip Sinos paveikslas daugialypis, nors ir nepakankamai atskleistas, bet parodantis įvairias vietos ir tikrumo nerandančio rytiečio puses, ne tik vedančio savo, vėliau paaiškėja visai nežinia kieno, kovą, bet ir įsivaizduojančio save vargšų gydytoju, mokytoju.

Visai kitoks Malekas, atvykęs su tėvu į Ameriką, gyvenęs skurdžiai iš jo nekenčiamos kepyklėlės pajamų, baigęs mokslus, septynerius metus studijavęs sufistų musulmonų mistikų, gyvenusių Basroje, filosofiją, parašęs knygą apie amerikiečių karus pakraščiuose, dirbo dėstytoju koledže, ir, kai kaip iš dangaus netikėtai apsireiškęs jaunystės draugas Sina, o ir pažinota žurnalistė Klara pakvietė tučtuojau atvykti Teheranan ir jiems padėti, jis bandė priešintis:

Man patinka mano dabartinis gyvenimas. Jis paprastas. Jis ramus. Kartais mūsų rajone gali išgirsti pistoleto šūvį, tačiau ne granatų ir bombų sprogimus. Čia, Harleme, tikras rojus.  Nenoriu jo prarasti. p. 9

Dirbęs kurį laiką Vidurio Rytuose žurnalistu, Malekas buvo patyręs, žinantis, kaip svarbu susivokti, kada dera susilieti su aplinka, o kada išsiskirti, patyręs, kaip toks darbas ir gyvenimas įklampina:

Pasidarai ciniškas, o paskui dėl ciniškumo ima graužti sąžinė ir nebetenki ramybės. Taip susidarė ydingas ratas. Toks ydingas, kad Malekas jau pradėjęs žaisti su opiumu, kurio tarp Teherano ir Kabulo ilgai ieškoti netekdavo. p. 13

Bet vis dėlto draugystė, o gal ir smalsumas, vėliau netikėtai atrasta motina vėl ir vėl Maleką grąžina į Teheraną.

To miesto gyvenimo neparodoma nė joks šviesesnis ruoželis: pavojai, savivalė, persekiojimas, žmonių nudaigojimas, mirtys, grobstymai, narkotikai, kas buvo draugas, gali jau būti priešas („Čia Teheranas, Malekai džian. Kol esate čia, nepasikliaukite niekieno žodžiu, nors ir kaip įtikinamai jis skambėtų“ p. 103)

Ir išorinis vaizdas miesto – nepatrauklus, tamsus: apleistas, netikras, skurdas, narkotikai (alkoholį vartoti islamistams draudžiama, bet narkotikų ne), prekyba žmonėmis.

Lūšnų tarpduriuose stovintys berniukai, ne vyresni negu devynerių, siūlė savo dvylikametes seseris. Mažytėse arbatinėse vyrai išpurtusiais nuo kvaišalų veidais skolon svaiginosi opijumi. Ir virš viso to, vietoj mirguliuojančių neono reklamų skylėtas sienas dengė ilgos juodos vėliavos su šiitų kankinių vardais. p. 96

Nemažai kūrinyje ir kitų temų, persipynusių su pagrindine: tai tėvų – vaikų, abiejų: ir Maleko, ir Sinos mintys apie atrastas po ilgo laiko motinas, jų pažinimas iš naujo, pareiga ir rūpestis. Daug vietos skirta Soaad, kažkada palikusios ir tėvą, ir sūnų, įsitraukusios į komunistinį judėjimą, nuolat persekiojamos ir jaučiančios kvėpavimą į pakaušį net po daugelio metų, likimui, tapusios savotiška įkaite, norint priversti Maleką daryti tai, ką sumanę asmenys, jį atvilioję Teheranan. Tai moteris idealiai gebanti prisitaikyti ir išlikti, save realizuoti bet kokiomis aplinkybėmis: būdama kalėjime išmokusi jogos, o, išėjusi į laisvę, gebėjo iš jogos pamokų pragyventi, ji džiaugiasi su sūnumi atsidūrusi Niujorke, iš karto ten pasijaučia sava, tarsi tas miestas būtų kaip tik jai.

Rėksmingosios, demonstratyviosios žurnalistikos tema („žurnalistus galima panaudoti įvairiausiai dezinformacijai skleisti“ p. 107) Klaros paveikslu, kai į viską: karą, mirtį, pavojus žiūrima tarsi į žaidimą ir būdą daryti karjerą, apversti kaip patogiau pačiai, nesibodint, tiksliau sakant, suplanuojant net kaip patekti trumpam į islamistų kalėjimą ir tuo pasinaudoti savojoje tribūnoje važinėjant po įvairias Amerikos vietas, kalbant per tv, radijo ir t.t., pilnai nesuvokiant tikrovės ir realaus absurdo.

Amerikos karų teisingumo, kariavimo metodų ir moralumo (Faludžos mūšis, kur galinga amerikiečių technika buvo nukreipta prieš saujelę vietinių) per buvusio jūrų pėstininko Džeimso paveikslą, gan sudėtinga, irgi paviršutiniškai pagrabaliota karo patyrusio, negalinčio taikiame gyvenime prisitaikyti, atrasti savęs linija.

Nors ir ne visai įtikinamai, įterpiant ir sugretinant kaip emigrantų, visiškai skirtingų žmonių be tėvynės dramas, vystoma  2–ojo pasaulinio karo metu Lenkijos žydų likimai, retrospektyviai įpinant į Maleko ir jo motinos istorijas.

Lenkijos žydė Ana, atsidūrusi pirmiausia gulage Vidurinėje Azijoje, taip išgelbėta nuo sunaikinimo koncentracijos stovyklose, vėliau emigravusi į Teheraną, ištekėjusi už musulmono, priėmusi islamą, o mirdama vis dėlto troškusi būti palaidota Teherano žydų kapinėse. Žydiškojo beviltiškumo tema gan ryški, sukrečianti ir įsimenanti, nors ir dirbtinokai, rodos, kaip ir viskas knygoje, vos kliudoma, paviršiumi perbėgama, bet užtenka stiprių detalių ir jos padaro poveikį: dingęs Anos kūnas, Maleko ir jo motinos pastangomis pastatytas paminklas jai atminti, pagerbti kapinėse kad ir tuščioje vietoje be kapo, skraidant daugybei plastikinių šiukšlių, stiprus kontrastas tam, ką randa jiedu nuvažiavę į Anos svajotą aplankyti gimtąją Lenkiją. Ten, tūkstančių nužudytų žydų koncentracijos stovyklos vietoje, galvijų turgus.

Po visų kapinių, kurias jei kartu aplankė, tai, ką pamatė čia, buvo tikras smūgis į paširdžius: kapinės buvo net nesugriautos, net ne išniekintos, – jų tiesiog visiškai neliko, nebuvo, o jų vietą tarsi pasityčiodamas užėmė galvijų turgus. p. 160

Ir pabaigai irgi nelabai įtikinanti, bet įdomi narkotikų prekeivės, heroino parko Maman filosofija:

Gatvės apgaudinėja save. Nėra jokios naujos revoliucijos. Ir net jeigu būtų, aš nenorėčiau su ja turėti nieko bendra. Revoliucija – ne mano kalba. Ji neša viltį. O viltis yra netikras vyras. Aš jau turėjau netikrą vyrą. p. 151

Malekas norėjo kada nors ašvežti Džeimsą Makgreivį į šį parką pasikalbėti su Maman. Džeimsas būtų įvertinęs ją. Jos filosofiją. Jos nuvargusią išmintį. Ji buvo Irano kvintesencija. Ji liko, kur buvusi. p. 152

Vertinimas: 3,8/5