Winterson, Jeanette. Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai: romanas/ Jeanette Winterson; iš anglų k. vertė Marius Burokas. — Vilnius: Kitos knygos, 2013. — 150 p.

Bandžiau suprasti, iš kur atsiradau. Bandžiau įprasminti keistą vaikystę ir neįprastą asmeninę istoriją. Ir bandžiau atleisti. Nemanau, kad įmanoma atleisti, jei nesupranti. Svarbiausias dalykas, ką gali literatūra, ką apskritai gali menas, – tai padėti suprasti. Rašydama esi tuo pat metu ir savo viduje, ir išorėje, taigi nebesi viena su jausmais, su kuriais negali susidoroti. Žmonių bejėgiškumas kyla iš jausmų, su kuriais jie negali susitvarkyti, o ypač iš tų, kurių jie negali išreikšti. Sugebėti parašyti istoriją iš savo jausmų chaoso – vadinasi, pamatyti save literatūroje, o tai ganėtinai guodžia, juk literatūrą galima keisti. Visada maniau, kad žmonės būtų daug laimingesni, jei galėtų skaityti save kaip literatūrą. J. Winterson

Jeanette Winterson užkopė į populiarumo viršūnes būdama vos 26-erių, kai nedidelė leidykla išleido debiutinį jos romaną „Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai“ („Oranges Are NotTheOnlyFruit“, 1985). Knyga sukėlė aštrias diskusijas, tačiau galiausiai buvo palankiai sutikta kritikų bei skaitytojų ir pelnė Vaitbredo premiją.

Į klausimą, kiek „Apelsinuose“ yra jos pačios – protagonistės vardas Džanetė kaip ir autorės – paprastai atsakanti, kad realybė ir fikcija priklauso tai pačiai kategorijai ir neverta iki smulkmenų bandyti aiškintis, kas tikresnis: sapnas, svajonė, atsitikęs įvykis ar kažkieno paskleistos kalbos.

Tiesą sakant, knygą pasirinkau, nes ne kartą girdėjau pokalbiuose taip gan ironiškai, lyg tarp kitko mestelint, girdi, na apelsinai – ne vieninteliai vaisiai, neskaičius, suvokti frazės reikšmę – niekaip. Galima tik spėlioti. Ne šimtu procentų aišku ir perskaičius knygą, o ir autorė interviu tiksliai neatsako, kodėl būtent toks pavadinimas, bet perkeltine reikšme – tai, ką mums pasiūlo įprastas gyvenimas, artimieji – nebūtinai vienintelė galimybė. Visada yra kitų pasirinkčių.

Įvaikinta mergaitė Džanetė papuola į provincijoje gyvenančios religinės fanatikės namus, kur viskas vyksta pagal griežtus apibrėžtus reikalavimus, neatsižvelgiant į norus, gebėjimus, svajones. Mergaitė, ruošiama būti misioniere, anksti pradėjusi sakyti pamokslus, niekaip nedera prie paprastų, normalių vaikų mokykloje, o dar… O dar visai netyčia peržengia įprastas lyties ribas – įsimyli mergaitę. Ji atsiduria prieštarose: savo tapatybės atradimo ir suvokimo kaip kūniškosios būtybės ir religinių jausmų, tiesiog įaugusių į galvą ir širdį nuo pat mažens, tobulybės paieškų, taip pat daromo spaudimo iš motinos, kurios ji nesuprato, nuo jos kentėjo, bet ir mylėjo – pusės:

Žmonės nesuprato jos mąstymo būdo, tiesą sakant, ir aš nesupratau, bet mylėjau ją, nes ji visada tiksliai žinojo, kodėl viskas nutinka taip, kaip nutinka. p. 47

Ir bet kokiu atveju: džiaugsmo, liūdesio, norint paguosti sergančią ar apdovanoti kaip nusipelniusią tikinčiąją – motina pasiūlo visada tą patį – Dievą ir apelsiną. Ar tuo metu provincijoje Anglijos nebuvo kitų vaisių? Ar privalu ištrūkti į miestą, į pasaulį, kad pamatytum, jog apelsinai – ne vieninteliai vaisiai? Taigi išvykimas – vienintelė išeitis kitokiai merginai, nors ji net nesuspėja tą sprendimą priimti pati – išvaroma motinos iš namų kaip velnio apsėstoji, nesutikusi dar kartą atsiduoti egzorcistams ir velnio išvarymui.

Pasirinkusi ne motinos primestą religinį kelią – savų ieškojimų labirintą, vis dėlto nepasijus visiškai atitrūkusi, išsivadavusi iš praeities: kai po ilgoko laiko sugrįš, pamatys, kad tai vieta, kur niekas nesikeičia, o žmonės, „kuriuos buvai palikus, nemanys, kad pasikeitei, elgsis su tavimi kaip visada, kaltins abejingumu, nors tu tiesiog tapai kitokia.“ p. 136

Pasiilgau Dievo. Pasiilgstu visiškai ištikimo draugo. Vis dar nemanau, kad Dievas mane išdavė. Jo tarnai, taip, išdavė, bet tokia tarnų prigimtis. p. 144

Parašyta tiesmukai, aiškiais sakiniais ir, jeigu ne intertekstai – pasakos apie tobulybės paieškas, gražuolę ir pabaisą, šventąjį Gralį – knygą turbūt vienu ypu prarytum. Intarpai atitraukia nuo pagrindinės gijos, verčia susimąstyti, lyginti ir žvelgti į etines, religines kategorijas plačiau, daryti apibendrinimus, o ir tekstą gelbsti nuo vienodumo, per didelio greičio ir tariamo paprastumo.

Šiaip pati autorė išsamiai ir tiksliai apibūdina „Apelsinų“ esmę įvade:

Struktūra, stiliumi ir turiniu „Apelsinai“ nepanašus į jokį kitą romaną. Ir tai netiko didiesiems leidėjams. Mano karjeros pamatu tapo maži knygynai ir rekomendacijos iš lūpų į lūpas.p. 8

„Apelsinai“ – eksperimentinis romanas – yra ne linijinis pasakojimas. Pasitelkiant gausias žodžių atsargas ir žavią tiesmuką sintaksę sudėtinga struktūra maskuojama kaip paprastas pasakojimas. Vadinasi, galima skaityti spirale. Spiralė yra taki, įgalinanti begalinį judėjimą forma. Tačiau ar tai judėjimas į priekį ar atgal? Gilyn ar aukštyn? p. 8

„Apelsinai“ – grėsmingas romanas. Jis apnuogina šeimos gyvenimo šventumą kaip klastotę, imitaciją ir pavyzdžiais parodo, kad tai, ką bažnyčia vadina meile, iš tikrųjų yra psichozė; knyga drįsta teigti, kad homoseksualams gyvenimą sunkina ne jų pačių, o kitų žmonių iškrypimas. Dar baisiau: romanas tai atskleidžia taip lengvai, su humoru, kad net žmonės, iš pradžių nelinkę sutikti ir palaikyti to, apie ką rašoma knygoje, skaitydami suvokia pritariantys. p. 10

„Apelsinai“ – guodžianti knyga. Veikėja išstumiama į gyvenimo pakraštį. Ji, užaugusi neturtingos darbininkų klasės šeimoje, turi susidoroti su sunkiomis problemomis <…> pasirinkti, ar pasilikti patogiame įprastame pasaulyje, saugiame, bet tuo pačiu ir ribotame, ar stumtis į priekį, dažnai sveiko proto ribų, į savo asmeninę erdvę – nežinomą, dar nearastą. p. 10

„Apelsinai“ – tai ne tik individualumo, bet ir lytiškumo paieška. Jei žiūrėsime paviršutiniškai, ši paieška atrodo ypatinga: karštai tikinti šeimyna ir mergaitė, kurios pasaulis apsiverčia aukštyn kojom, nes ji įsimyli kitą mergaitę.

„Apelsinai“ guodžia ne siūlomais paprastais atsakymais, o tuo, kad imasi sudėtingų klausimų. Jei gali kalbėti apie tai, kas tave kankina, gali ir išspęsti problemą. p. 11

4,3/5