Ulickaja, Liudmila Jevgenjevna. Imagas: romanas/ Liudmila Ulickaja; iš rusų k. vertė Jonas Vabuolas. — Kaunas: Jotema, 2016. — 544 p.

Galingas rusiškas romanas, įdomus ir pažintine, ir literatūrine prasme, su daugybe inkliuzų apie rašytojus, jų kūrybą, gyvenimo detales, muziką, kompozitorius, kuriame aiškus realistinis pasakojimas, iš pirmo žvilgsnio, atrodantis itin paprastas ir konkretus (L. Ulickaja aiškindamasi dėl romano (ne)meniškumo, pasitelkia B. Pasternaką ir jo raginimą rašyti kiek įmanoma paprasčiau), nors vartant, pakartotinai skaitinėjant, pajunti ne tik kalbėjimo tikslingumą, paprastumą, bet ir filosofinę potekstę, veik kiekvieno sakinio intelektinį ir emocinį svorį (vargu, ar daug rastume kalbėjimo dėl kalbėjimo, šiaip gal ir gerai skambančių, bet beprasmių sakinių, vargu) o ir ironija, paradokso galia juste juntama kiekvienoje istorijoje. L. Ulickaja pasakoja taip, lyg visa tai būtų jos kasdienybė, o veikėjai geri pažįstami ir artimieji, negailestingai praverdama duris ne tik į jų buitį, bet ir galvas bei sielas, parodydama, kad bet kokioje santvarkoje, kad ir kokia valdžia būtų, režimas, suvaržymai — žmonės gyveno.

Tiek daug eilių! Tiek daug poezijos! Nei prieš tai, nei po to Rusijoje nebuvo kito tokio laikotarpio. Eilėraščiai užpildydavo beorę erdvę, patys tapdavo oru. Galbūt, kaip yra pasakęs poetas, — „pavogtu“. Pasirodė, kad didžiausias poeto pripažinimas — ne Nobelio premija, o šie šlamantys, mašinėle arba ranka perrašyti lapeliai, pilni netikslumų, korektūros klaidų, vos įskaitomu šriftu: Cvetajeva, Achmatova, Mandelštamas, Pasternakas, Solženycinas, pagaliau Brodskis. p. 127

L. Ulickaja, gimusi 1943 metais, genetikė, iš Biologijos mokslų instituto išmesta už draudžiamos literatūros platinimą, taigi apie disitentinį judėjimą, pogrindinę spaudą, po Stalino mirties įgavusią itin plačius mastus, apie uždraustus raštus, daugybę tame judėjime dalyvavusių inteligentų, o ir KGB viską raizgiusį voratinklį, ko gero, žinojo puikiai iš asmeninės patirties.

„Imagą“, rusiškai išleistą pavadinimu „Зелёный шатёр“, galima traktuoti vos ne kaip publicistinę disidentų judėjimo istoriją, bet… „Ulickaja ne disidentų istoriją rašo, ir ne inteligentijos vaidmenį šalies likime nušviečia, jinai daro tai, ką įprastai: pasakoja apie savo kartos žmones, fiksuoja sunkiai sugaunamas akimirkas iš jų likimų. Ulickajai rūpi užfiksuoti ir perteikti kitiems išgyventos epochos, istorijos, žmonių patirtis, t. y. sulaikyti pro pirštus ištekantį laiką.” Зелёный шатёр

„Imagas“ — iš trisdešimties apsakymų ir apysakų (plius prologo (Stalino mirtis) ir epilogo (J. Brodskio mirtis) susidedantis romanas su griežtomis vaizduojamos epochos ribomis 1953 — 1996. Tai polifoninis kūrinys su leitmotyvais, pakartojimais, stabtelėjimais ir pastoviai augančiu dramatizmu.

Paprastų žmonių akimis vaizduojami politiniai svarbiausieji įvykiai: Stalino laidotuvės, kurių baisioje grūstyje žūva daug žmonių (ne mažiau pusantro tūkstančio, ir kurie palaidoti tyliai, netgi be gėlių, nes jų nebebuvo likę po Džiugašvilio iškilmių), Jaunimo festivalis, į kurį — didysis stebuklas —įleidžiama užsieniečių, disidentinis judėjimas, uždraustos spaudos platinimas, Brežnevo valdymo absurdas, stagnacija, emigracijos, ypač žydų; KGB veikla, veik visus daugiau ar mažiau pavertusi vienokiais ar kitokiais išdavikais, geriausiu atveju — prisitaikėliais.

Šeimos, asmenybės likimas šalies likimo fone. Ir kaip vienas svarbiausias veikėjas romano pradžioje literatūros mokytojas Viktoras sako: iniciacija, asmenybės dorovinis prabudimas, kurio vyksme ypač svarbus mokytojo, knygos — iniciatoriaus vaidmuo, tam tikra išbudinimo strategija. Taigi tokiu jis tampa 1957 metų moksleivių laidai, susiformavusiai stipriai draugų trijulei: fotografui Iljai, eilėraščius rašančiam, bet filologijos studijuoti negalinčiam (Sovietų Sąjungoje, pasirodo, žydų nepriimdavo į filologijos fakultetą) Michai ir aristokratiškajam, dekabristiškų šaknų, muzika kvėpuojančiam Saniai — įskiepijęs, tikėjosi, ne tik meilę literatūrai, meninei, literatūrinei Maskvai, bet ir atsparumą niekšybei. O ta pastaroji tikimybė ir reflektuojama per visą romaną, įvairiais aspektais, parodant neįtikėčiausius žmonių likimus ir charakterius, matomus ir paralelinius gyvenimus.

Trijų draugystė, kaip ir bet koks trikampis, — sudėtingas reikalas. Randasi kliuvinių ir pagundų — pavydo, kartėlio, kartais netgi smulkių, kad ir nesunkiai atleistinų, bet vis dėlto niekšybių. Ar niekšybė pateisinama nepakeliamai didele meile? Nepakeliamai didžiuliu pavydu ir širdperša? Tam išsiaiškinti jų trejetui teko  išskirtinai tinkama epocha ir ištisas gyvenimas — kai kam trumpesnis, kai kam ilgesnis. p. 20.

Iš pradžių pasakojama trijų draugų ir jų literatūros mokytojo likimai, toliau su jais susijusių žmonių, jų artimųjų, draugų gyvenimo istorijos. Tai tarsi epas, kuriame telpa ir romanas apie auklėjimą, ugdymą, peraugąs į karjeros, netgi travelogą, pagaliau — idėjų, Maskvos sagą, romaną mįslę su melodramatiškomis atšakomis.

Ir visiškai čia pat, vos už trijų minučių pėsčiomis, buvo Potapovo skersgatvis, ir juo tebevaikščiojo paskutinioji Pasternako meilė, dabar jau nebejauna papurtusi moteris, kuri už šią meilę buvo atsėdėjusi bausmę, taip pat ir jos dukra, irgi atsėdėjusi už “žinojimą ir prisidėjimą prie nusikaltimo“, jos užsukdavo į tą pačią duoninę, tą pačią vaisių parduotuvę, kaip ir Micha. <…> Aliona susižvalgydavo su Micha: ne tarpuvartėje gyvename, istorijoje… Prieš kokį dvidešimtį metų ir Pasternakas vaikštinėjo šiuo skersgatviu. O prieš šimtą penkiasdešimt — Puškinas… Ir mudu čia praeiname, aplenkdami amžinas balas. p. 479

Svarbią vietą „Image“ užima menas: literatūra, fotografija ir muzika ( Sania sako: „muzika ir yra mūsų tėvynė“) tai ne tik būdas veikėjams pabėgti nuo gyvenimo bjaurasties, bet ir galimybė išreikšti save, atsiskleisti, pasakyti tai, ko neįmanu realybėje, o svarbiausia padeda išlikti.

<…> jis jautėsi tuo pat metu ir atstumtuoju, ir kilminguoju, o šie žydėdriški laikai labiausiai jam kėlė estetinį pasibjaurėjimą: negražiai apsirengę negražūs žmonės elgėsi negražiai. Gyvenimas už knyginės erdvės ribų atrodė kažin koks įžeidžiantis, bet užtat knygose pulsavo gyvos mintys ir jausmai, ir žinios. Atotrūkis buvo nepakeliamas. p. 46

Ulickajos veikėjų branda atitinka S. Kierkegaard pakopinę paradigmą: estetinę (per literatūrą, muziką), etinę (kur jau reikalingi pasirinkimai socialinėje plotmėje), religinę, pastaroji pasiekiama tik jautriausiems, išmintingiausiems (Olios draugė Tamara). Kadangi nuo filosofo laikų, Dievas daug kartų mirė, kol galų gale (Soviet Union) galutinai palaidotas, tai lieka kitos vertybės. Ulickaja S. Kierkegaard piramidę dekonstruoja, apverčia aukštyn kojom: aukščiausia pakopa jos veikėjams — estetinė, ir tai daro tiesiog per veikėjų likimus, parodydama, kur nuveda vienas ar kitas asmenybės pasirinkimas (Sania — muzika, Marusia — religija, Ilja — disidentinė veikla, Micha — bene tragiškiausias likimas — tiesmukas tiesų deklaravimas, negebėjimas prisitaikyti). Зелёный шатёр „Sąžinė nėra palanki išlikimui.“ p. 367

Romano centre itin dramatiška, intensyvi ir tragiška apysaka “Žalioji palapinė“ — ne atsitiktinai apie mirtį.

Visa knyga būtent apie mirtį — ne tiek istorinės epochos, kiek to laiko asmenybių: „Epocha tuoj baigsis, bet pirmiausia mirsiu aš“, o kartu ir visos tetos, mamkos, dėdės. Ir dėl to verta gyventi čia ir dabar.“ Зелёный шатёр Apie tos kartos žmonių išėjimą, kaip Olgos sapne: „jokių durų nėra, tiktai toks storas audeklas, kaip kokios portjeros, ar panašiai, ir šita uždanga prasiskiria, o iš vidaus sklinda muzika — negalėčiau jos nusakyti, nes neapibūdinamai kvepianti ir tarytum švytinti“ p. 147 Apie klasikinių įprastų meninių žanrų pabaigą:

<…> toji kultūra baigėsi, prasidėjo kita. Kultūra pasidarė sudurstyta iš skiaučių, citatų. Baigėsi ankstesnis laiko matavimas, visa kultūra kaip išbaigtas rutulys. Antrasis avangardas pateko į kultūrą, į tą jos dalį, kuri nepaseno. Naujovės pasensta greičiau už viską. Stravinskis, Šostakovičius, netgi Šnitkė, avangardo išsižadėjęs, tapo klasika. Laikas cikliškai sukasi, įtraukdamas į save ką nors nauja, ir nauja jau ima nesiskirti nuo seno, ir avangardas atgyvena savo amžių, nes kultūroje nėra tokio baigtinio ir aiškaus reiškinio kaip progresas… p. 536

Ar Ulickaja, šiuo kūriniu atstovaudama klasikinį tipišką rusiškąjį romaną, skelbia ir tokio žanro pabaigą?

Taigi romanas apie viską ir turbūt turėtų būti įdomus daugeliui. Netgi tiems, kurie absurdiškai mėgsta nuo įvairių dalykų gintis banalybe: aš ne tos kartos, man svetimi tokie dalykai. Puikus Ulickajos sakinys: ne tarpuvartėje gyvename, istorijoje… tiems, kas mano, kad jie savo laiką gali atriboti, apsibrėžti, įdėti į jų tariamai matomą ir girdimą akimirką, o praeitį atmesti kaip anachronizmą. Romanas apie istoriją, moralę, literatūrą, muziką, nepaprastus įžymybių ir paprastų žmonių likimus, kurį perskaičius ne tik daug sužinai, bet jautiesi pasimetusi ir vėl nieko nesuprantanti, nežinanti, bet sukrėsta.

Patsai laikas turi savų keblumų… Jis nejuda iš taško A į tašką B, bet sluoksniuojasi… Tarsi svogūnas, kuriame viskas vyksta vienu metu. Netoli pabaiga… Ir iš čia citavimas. Atrodo, kad netenkina jokios vertybės. Nes pasaulyje visko devynios galybės ir pačių pasaulių devynios galybės — toks susidaro įspūdis. Betchoveno pasaulis, Dantės pasaulis, Alfredo pasaulis, Josifo pasaulis… Paslaptis tokia… <…> Regis, mes suaugome, bet dabar aš žinau kur kas mažiau negu jaunystėje. p. 538

Vis dėlto trikdė daug kur pasikartojimai, tos pačios istorijos atpasakojimas iš naujo, kitoj vietoj ir vėl, gal romanas struktūriniu atžvilgiu ir nėra pilnai apdorotas, bet… galingas, būtent geriausiai apibūdinantis žodis.

Vertinimas: 4,9/5