Burton, Jessie. Miniatiūristas: romanas/ Burton, J.; iš anglų k. vertė Marius Tauba ir Emilija Ferdmanaitė; Vilnius: Baltos lankos,  2016. – 415 p.

Knygą tiesiog ryte prarijau savaitgalį ir net sunku pasakyti, kuo ji taip suviliojo: spalvingumu, tarsi senoviškas paveikslas, lyg tikras, lyg pasaka, lyg išpuoštas ir sužlugdytas, tam tikra prasme, puošnių, solidžių rėmų (per didelių pažadų, ant viršelių ir istorijos pradžioje), o gal paprastumu, koncentruojantis į vienos veikėjos protagonistės Nelos istoriją, jos gyvenimą nutekėjus, gal panašumu į senovišką pasaką, ta tokia mistine – pažadų: meilės, turtų, nuodėmės, istorijos – sąraizga.

Tie rėmai, pažadai ir traukė, ir kūrė intrigą: įsivaizduojami („mes audžiame vilčių gobeleną“p. 412), specialiai kuriami (miniatiūrinės figūrėlės), nuklausomi ir realūs dalykai tampa detektyvo detalėmis, konfliktų ašimis, emocijų šaltiniais, paslapčių mazgu, kuris gan vykusiai mezgamas, o paskui pamažu atleidžiamas, nors, kai galutinai viskas apsišviečia, kažkaip pasijauti apgauta – tarsi kalbėta daug kas be reikalo, muilinta. Taip man pasirodė su ta miniatiūriste ir tiek vietos knygoje užėmusiomis figūrėlėmis. Nors, aišku, galima viską versti į simbolius ir kalbėti kalbėti, bet… tai nėra nei psichologizuotais charakteriais, nei gyliu, daugiaplaniu audiniu pasižyminti knyga, tiesiog istoriniu koloritu, meilės intriga, netgi savotiška romantika suramstytas trileris. Gan plokščias, be ypatingų filosofijų, veikėjai lyg įdomūs, spalvingi, teatrališki, bet – idėjos, simbolio nešėjai, tarsi populiariosios psichologijos pamokoje: iliustruojantys tam tikras savybes, kurios pasiteisina, kaip teigiamos, arba nužudo save kaip negebančios prisitaikyti tame laike. Konfliktas ne tarp atskirų žmonių, o tarp miesto ir namo, tarp individualybių („individualumas šiame mieste yra juoda dėmė“ p. 321), kurios nesaugios net už savų sienų, ką jau kalbėti apie išorės pasaulį, Amsterdamą: „čia švytuoklės svyruoja nuo Dievo prie guldeno“ p. 397, o kaimynų stebėjimas, vienas kito sekimas – štai kuo sukasi tas miestas ir knygos veiksmas.

Tai debiutinis J. Burton, gimusios 1982 metais Londone, dirbusios aktore, romanas, sulaukęs, kaip rašoma ant viršelio didžiulės sėkmės, išverstas į daugiau nei 30 kalbų.

Knygos tema – tai realusis ir paralelinis vienos šeimos gyvenimas. Niekuo, ką mato akys, nebūk tikras, netgi drabužiais:

Ponios Marinos tiktai suknelė juoda, o po ja visai kita istorija. <…> sabalo kailis ir aksomas po kiekviena suknia. Vaikšto slapta įsisupusi į kailius. p. 68

Kuo daugiau to slepiamo ir vienas nuo kito, ir nuo pašalinių akių gyvenimo išnyra, tuo daugiau dramų, praradimų, tragedijų. Regis, realiai gyventi, neapsimetinėti tuometiniame laike neįmanoma.

Aštuoniolikametė, neturtinga mergina Nela iš kaimo atiteka į klestintį, skęstantį, nuodėmingąjį septyniolikto amžiaus Amsterdamą. Bet jausmas, kad ji būtent iš dvidešimt pirmo amžiaus nuteka į tą būtent minimą istorinį laikotarpį, kaip upė nuteka į praeities staiga prasižiojusius požemius, kaip pasikabinus prieš akis antikvarinį, septyniolikto amžiaus laikrodį, tas kapsi kad ir kelių šimtmečių senumo rodyklėmis, bet vis tiek dabartinį laiką. Sąlyginai. Dialogai, kai kurie šiuolaikiniai žodžiai, neleidžia patikėti kuriama pasaka kaip istorine: skaitai, lyg paveikslą žiūrėtum, kaip žiūrima per atstumą, jokiu būdu nebandant į jį įžengti – per daug akivaizdūs taigi rėmai.

Aštuoniolikametė mergina tikisi nepaprastų dalykų:

Tikroji meilė – tai pilve pražydusi gėlė, kurios žiedlapiai skleidžiasi išorėn. Dėl meilės paaukotum viską – deja, karčių sielvarto lašų neišvengsi. p. 68

O gauna vietoj vyro tik prabangų miniatiūrų namelį, kuris tarsi pradeda diktuoti ir lemti Nelos gyvenimą, ir mįslę… kas toji moteris, gebanti matyti paslaptis, žinoti kitų gyvenimus ir kurti įstabaus panašumo ir grožio figūrėles? Tai laikrodininko dukra, kurios padaryti laikrodžiai, deja, rodė ne tai, ko visi norėjo:

Jie nerodė laiko! Jie matavo kitus dalykus – dalykus, kurių žmonės nenori, kad jiems primintų. Mirtingumą, sudaužytą širdį. neišmanymą ir kvailumą. Ten, kur turėtų būti skaičiai, ji piešė klientų veidus. Ji siuntė jiems žinutes, kurios iššokdavo, kai rodyklė pasiekdavo dvylika. <…> Ji sakė, kad ji gali pažvelgti į jų sielas, į vidinį jų laiką, vietą, kur nekreipiam dėmesio į valandas ir minutes. p. 368

Aštuoniolikametė mergina, džiaugdamasi ištrūkusi iš nuobodaus kaimo, patenka į turtingą, bet išdavystėmis, draudimais ir žiauriomis bausmėmis pasižymintį Amsterdamą: ypač tai pajunta, kai sužino, kad jos vyras sodomistas, negalintis ar nemėginantis su savo polinkiais kovoti; kai suvokia, kas gresia žmogui, jei jo oda juoda; kai Marina, vyro sesuo, pagimdo nesantuokinį kūdikį.

Ta mergina tiesiog ne dienomis, bet valandomis bręsta, stiprėja, ir bando būti savo gyvenimo architekte, tolerantiška, mylinti ir vyrą, ir mošą, ir tarnaitę teisinga, priderančia meile, visiems besistengianti padėti ir t.t.

Kūrinys parašytas esamuoju laiku, paprastais sakiniais, daug kur pasakojama taip konkrečiai ir detaliai, kad labai primena sceninį kūrinį, su besikeičiančiomis dekoracijomis, keletu veikėjų, remarkomis ir dialogais – neindividualizuotais, visi viekėjai kalba vienodai, o jų minties filosofija to paties lygmens.

Knyga, kuri mielai persiskaito, bet užvertus pajauti ne sotumą ar dar didesnį sužadintą alkį, deja, kažin kokį neskanumą likusį. Gal dėl su pasimėgavimu eksplotuojamo fizinės kančios siaubo – Marinos gimdymas, Johano kūno kankinimas kalėjime – netgi dėl to paties miniatiūrinio namelio, kaip triuko, ir vis dėlto labai jau tradicinės pabaigos – juk kūdikis liko, gyvenimas prasmingas ir viskas prieš akis.

Vertinimas: 3,8/5

P. s. nuostabūs viršeliai, ne tik atitinkantys knygos vidų, bet ir malonūs liesti – minkšti, švelnūs. Dailininkas Z. Butautis.