Barnes, Julian. Pabaigos jausmas: romanas/ J. Barnes; iš anglų k. vertė N. R. Chijenienė. – Vilnius: Baltos lankos, 2013. – 156 p.

Neigiantieji laiką sako: keturiasdešimt yra niekis, penkiasdešimt – pats žydėjimas, šešiasdešimt naujas keturiasdešimtmetis ir taip toliau. Aš žinau tik tiek: yra objektyvus laikas, bet yra ir subjektyvus laikas, kai tu nešioji laikrodį su ciferblatu vidinėje riešo pusėje, prie pat tvinksinčio pulso. Ir tas asmeninis laikas, kuris yra tikrasis laikas, matuojamas tavo santykiu su praeitimi. Taigi, kai įvyko tas keistas dalykas, kai tie prisiminimai staiga mane užplūdo, atrodė, kad laikas tą akimirką ėmė srūti atgal. Tarsi upė, staiga pradedanti tekėti aukštyn. p. 128

Iš dviejų dalių susidedančioje knygoje einama priešingomis kryptimis: pirmojoje pasakojant mokyklos metais susibūrusių keturių draugų istoriją, jų svajones, santykius, protagonisto Tonio vietą jų tarpe, meilę ir tolesnį, niekuo ypatingo žmogaus, tokio kaip daugelis, gyvenimą: vedybas, ramias skyrybas, dukrą, darbą, laisvalaikį – laiką ir gyvenimą, tekantį pirmyn. Antrojoje – atgal, praeities kryptimi, gavus pranešimą apie nusižudžiusio draugo Adriano dienoraščio palikimą būtent Toniui, detalė po detalės, mintis po minties ir pagyvenęs vyriškis beatodairiškai pasineria į prisiminimus, kokie išlikę jo galvoje, netgi kuriant naujas galimybes su iš to meto surasta mergina Veronika, visai nesitikint, kad gali pakrypti viskas negeidaujamu kampu.

Tai kūrinys apie atminties ir laiko fokusus, tikrumus ir įsivaizdavimus, žinojimus, numanymus ir visiškai baltas dėmes.

„Pabaigos jausmas“ –  tai kūrinys, kur beskaitytum, giriamas, verčiamas, apdovanotas, apibūdinamas kaip aukštosios literatūros etalonas, kaip kūrinys, kurio neįmanu pamiršti. Tai trečioji šio rašytojo perskaityta knyga, gėda pasakyti, nepalikusi ypatingo įspūdžio, praėjus kelioms dienoms, bandau prisiminti apie ką? a… prarasto laiko beieškant, a… savianalizė sulaukus solidaus amžiaus, a… atmintis ir realybė pasirodo kitaip, a… noras sugrįžti, „priversti kraują tekėti atgal.“  Ryškiausiai prisimenu ir nuolat galvoju apie priešpriešinę Severno potvynio bangą. Jeigu reikėtų atpasakoti „Flobero papūgą“ ar „Gyvenimo lygmenis“, turbūt negalėčiau sustoti. Nes tos knygos liko manyje, nuolat šokinėja, kruta ir kalba. Gyvos. O „Pabaigos jausmas“ – perskaityta, na taip, tobulai išpildyta, suvesti visi galai, išanalizuotas laikas, gyvenimo augimas, slinkimas, prasmė, draugystė, meilė, drungnumas, bet… Panašių dalykų daugybė skaityta psichoanalitikų parašytose knygose, kai pamažu traukiami įvykiai iš vaikystės, jaunystės, analizuojami ir atrandamos visai kitos tiesos, negu galvota iki, savotiška nusivainikavimo linija. Pati tema tokia nusibodusi ir įprasta, kad atrasti kažką naujo ar stebinančio šioje J. Barneso knygoje man niekaip nepavyko. Na, upės banga. Tema kasdienė, įprasta, o jos atskleidimas racionalus, logiškas, kryptingas, daugelis teiginių apie laiką grynąjį, subjektyvųjį, fiktyvųjį – na, pasakyti, kad banalūs gal ir negalima, bet kad abejotini, kad norisi sviesti daug kontrargumentų – faktas. Kita vertus, kaip kritikai sako, išgryninta, be jokių nereikalingų nukrypimų, netgi atliktinių žodžių, tobulai parašyta knyga, tai gal tas švarumas, tvirtas ėjimas vis galutinio išlukštenimo taškan ir nėra įdomus, toks…  kaip jau minėjau, primenantis ne grožinę literatūrą – skrodžiantis smegenis, nuvainikuojantis vaizduotę… o jeigu karts nuo karto skaitai rusų, Rytų Europos literatūrą, kur ir magija, religijos, ir fonai istoriniai, socialiniai, likimai, atsitiktinumai, aistros, pasijos,  tikrai ne taip racionaliai ir logiškai apdorotos struktūros kaip “Pabaigos jausme“…

Prisimenu gan senokai skaitytą istoriją: susitikę penki (būtent penki) jaunystės draugai vis traukia iš atminties įvykį po įvykio ir vis ginčijasi vos ne iki isterinių protrūkių. Nes visi pasakoja apie tą patį, bet ne tą patį. Taigi ir tas protagonisto privedimas prie tikrosios praeities tiesos „Pabaigos jausme“ man nėra įtikinantis, daug priešpriešų psichologinių ir nepagrįstumų. O ir gaudyti, fiksuoti, šifruoti praeities laiką ir pateikti kaip tikrąjį – beviltiškas dalykas, juolab tuos gaudymus įforminant itin racionaliai ir logiškai. Aišku, galima tai traktuoti kaip puikų psichologinį detektyvą, atskleidžiantį tikrąją vienintelę teisingą versiją, o veikėją paliekant vos ne nusikaltėliu. Pesimistu tikrai, o gal net savotišku savižudžiu:

Ką aš išmanau apie gyvenimą – aš, kuris gyveno taip atsargiai? Kuris nei laimėjo, nei pralošė, tik leido gyvenimui jį neštis? Kuris turėjo žmogiškų ambicijų, bet labai greitai nusprendė, kad jos neįgyvenidinamos? p. 147

Arba praeitį, laiką kaip P. Modiano miražą.

Pastarasis man daug įdomesnis, įtikinamesnis ir žavesnis. Realesnis.

Vertinimas: 4/5