Hamsun, Knut. Užžėlusiais takais: romanas/ K. Hamsun; iš norvegų k. vertė Žilvinas Skačkauskas. – Kaunas: Tyrai, 2001. – 175 p.

Paskutinioji žymiojo norvego K. Hamsuno (1859 – 1952) knyga. Pradėta rašyti jau po arešto 1945-ais, baigta 1948 metais, paskelbus teismo nuosprendį.

Pats pirmas sakinys Dabar yra 1943 metai – be jokios abejonės klaidingas, nes toliau kalbama apie įvykius, kurie atsitiko dviem metais vėliau. Keistas tas metų supainiojimas – autoriaus? vertėjo? paprasčiausiai spausdinimo? specialiai? 1943 – ieji K. Hamsuno gyvenime ne tik kad aktyvūs ir kupini veiklos, bet pažymėti ir neįtikėtino ryžto: gegužės 19 d. susitikimas su Marta ir Josephu Goebbelsais, po kurio norėdamas atsidėkoti net siunčia Goebbelsui, gebėjusiam sužavėti naivų norvegą melais, pažadais ir gražbylystėmis, su Nobelio premija gautąjį medalį. Hamsunas tikėjo Hitleriu, fašizmu, visomis blogybėmis nuo senovės kaltindamas kolonistus anglus, matė didingą germaniškąją Norvegijos ateitį, savo propagandiniuose straipsniuose raginęs ne kovoti prieš nacius, o juos remti,  dėl teroro įvardijo vieną priešą ir kaltininką – Norvegijai priskirtą reichskomisarą Terboveną. 1945 birželio 22, 23 jis dalyvauja Vienoje surengtame kongrese, pasako kalbą 500- ams dalyvių, beje, vėl ciniškas paradoksas – sutrumpintą variantą tos kalbos, kurią prieš 23 metus sakė Nobelio premijos įteikimo ceremonijoje. Kalbos punktas, kurį manoma J. Goebbelsas citavo didžiajam diktatoriui: „Adolfas Hitleris, šis ypatingas žmogus, sugebėjęs palengva pakreipti pasaulį – o dabar ir ėmęs jį versti visai aukštyn kojom. Jam pavyks.“* 1943 m. birželio 26 dieną K. Hamsunas susitinka su pačiu Hitleriu.

Net 1945 metais, nusižudžius Hitleriui, K. Hamsunas jautė pareigą parašyti nekrologą, taip išreikšdamas savo pagarbą ir ištikimybę (Meine Ehre heisst Treue): „Aš nesu vertas liaupsinti Hitlerio, o jo gyvenimas ir darbai nepasiduoda jokiam sentimentalumui. Jis buvo karys, kovęsis už žmoniją, ir evangelijos skleidėjas, norėjęs užtikrinti visų tautų teises. Jis buvo aukščiausios klasės reformatorius, bet likimas jam lėmė gyventi tokiais su niekuo nepalyginamais laikais, kai visur viešpatauja žiaurumas, tai jį ir pakirto. Tik taip apie Adolfą Hitlerį gali galvoti kiekvienas eilinis Vakarų Europos gyventojas. O mes, jo artimi rėmėjai, dabar jam mirus lenkiame galvas. “**

Hamsunas tikėjo heroišku individualizmu, jis, laikydamas save išskirtiniu žmogumi, kai visi paliko skęstantį laivą, vis dar tvirtino esąs artimas Hitlerio rėmėjas. Trečiojo Reicho žlugimas nepasiglemžė didžiosios jo vizijos.

Ar K. Hamsunas orientavosi, kas dėjosi tuo metu Europoje iš tikrųjų, ar jis, būdamas solidaus amžiaus, dar ir su išgyventu insultu ir jo pasekmėmis tekūrė didingos, galingos germaniškosios Norvegijos utopiją ir, būdamas garsus, žinomas, įtakingas žodžio meistras ne tik savo šalyje, bet ir visame pasaulyje, pamėgino ją įgyvendinti? Kas nuvedė tokį genialų kūrėją tokia pavojinga kryptimi? Patriotizmas? Norėjimas ypatingos galios ir klestėjimo savo šaliai?  Tai klausimai, nuo kurių norvegams turbūt galvas skaudėjo, skauda ir skaudės, o dar kaip pasielgti su tokiu didžiu rašytoju, netgi mirus, kartojantis jo jubiliejams ir panašiai?

Ir labai patiko toks pasakymas: „Knutas Hamsunas yra nacionalinis paveldas, su kuriuo mes turime susitvarkyti: tiek su gerąja, tiek su blogąja to paveldo dalimi.“***

„Užžėlusiais takais“ – tarsi dienoraštiniai įrašai: su atsiminimų intarpais, kasdieniškų, buitiškų dalykų pateikimais, gamtos elementais, savo emocinės ir fizinės būsenos konstatavimais – kurčias, blogai matantis; atsitiktinai sutiktų žmonių – jų tiek nedaug – paminėjimais, pirmiausia pasidžiaugiant, jei kuris nuo jo nenusisuka, užkalbina. Apie vienatvę.  Kūrybą kaip stimulą gyventi ir jaustis gerai net apgailėtinomis buitinėmis sąlygomis. Su apmąstymais apie savo padėtį ir pažiūras, bet, tenka prieštarauti anotacijos teiginiui, jokiu būdu ne  jaudinančią prisiminimų atgailą. Atgailą? Hamsuną turbūt isterija ištiktų dėl tokio apibūdinimo. Būtent apgailestavimo, juolab atgailos dėl praeities šitoje knygoje tikrai nėra. Kaip ji gali būti, jei jis jautėsi teisus dėl savo veiklos?

Hamsunas areštuotas 1945 metų pavasarį savo namuose Norholme ir išvežtas į Grimstado ligoninę, o žmona – į moterų kalėjimą. Jį papiktina, kad apibūdintas kaip „visiškai bejėgis, kuriam būtina priežiūra“. Iš šios knygos dalies, ne tik iš autoriaus tvirtinimo, kad nesąs joks ligonis, jaučiasi jo gyvybingumas, netgi savotiškas optimizmas, nutrūktagalviškumas, pasitikėjimas savo jėgomis: jam rūpi ir paliktas nedirbamas žemės sklypas, nenustygsta vietoje, verždamasis pasivaikščioti, nepaisydamas apibrėžtų ribų, skaitymo alkis, žinojimo, begalinio noro tardytojams paaiškinti ką jis iš tikrųjų darė, kuo tikėjo. Patalpintas į senelių prieglaudą, stebisi pamatęs tiek daug senų žmonių vienoje vietoje, bet greitai apsipranta ir prisitaiko, nors labai trūksta skaitymo, knygų misionierius bibliotekininkas jam neduodąs. Bet gali vaikščioti, stebėti, netgi lipti į kalvą.

Ir nors nesu laisvas, bet, kaip ir visi šių laikų žmonės, galiu kasdien adyti savo kojines ir lopyti savo švarko rankoves. Be to, privalau atlikti tokią daugybę smulkių darbų, kad visų neišvardysi: turiu pasikloti lovą, surūkyti rytinį cigarą ir išmušinėti muses. Privalau sutvirtinti kėdės koją, kuri nuolat išsineria, įkaltį į sieną vinis savo skrybėlei, tam ir susiradau tinkamą akmenį. <….> Mano apžvelgiamas išorinis pasaulis yra labai mažas. Jam priklauso tik plika, gėlių klombomis nepapuošta kalva. Oras nemalonus, vėjas – beveik visada šaltas; bet visai netoli medžiai ir miškas su mažais paukšteliais, nardančiais ore, ir visokiausiais gyvūnėliais ant žemės. O, pasaulis yra gražus ir mes turėtume būti dėkingi, kad jame esame. p. 19

Jis vaikšto, stebi, tvarkosi, mąsto, netgi filosofuoja, prisiminęs ką nors įdomaus, įstrigusio atmintin:

Bjornsonas buvo teisus teigdamas: laikas pasiima viską. Geriau nepasakysi. <…> Mano siela rami, protas imlus, o sąžinė laisva. Laiškuose man rašoma, kad mano kūrinius skaitys amžinai. Savo ruožtu – Norvegijos pasipriešinimo dalyviai didžiuojasi manimi. Tebūnie toks palankumas sau, bet kalbant apie dalykus, kurie atrodo ilgalaikiai – laikas pasiima viską ir visus. Aš tolydžio prarandu savo vardo pasaulyje daleles, savo paveikslų, savo šviestuvų ir, ko gera, savo riteriškumo daleles. p. 22

Ir čia pat apgailestavimas dėl metamorfozės santykiuose su vaikais, kurie dar taip neseniai nešdavo jam knygeles pasirašyti, o dabar jo vardu vaikai gąsdinami.

Po psichiatrinės ligoninės  jaučiasi visai kitos nuotaikos: nusivylusio, pavargusio, pažeminto, pikto žmogaus, nesuprasto ir tarsi neteisėtai išmesto iš pasaulio. Hamsunas piktinasi gydytoju, jo netaktu, nesupratingumu, noru paversti nevispročiu: kadangi kurčias, jam liepė atsakymus rašyti, ir jis blausioje lempos šviesoje veik praradęs regėjimą, atsakinėdamas į daugybę klausimų. Piktinasi ir tardytojais, kaip nesupratingiausiais pasaulyje: „net caro laikų Rusijoje tardytojai būdavo gailestingesni“, norom nenorom šypteli, o būtų tas senolis J. Stalino režimą patyręs…, vargu ar iš viso kokie nors tardymai, tyrimai, teismai būtų vykę.

Dėl ko labiausiai nerimavo Hamsunas? Jis perprato valdžios tikslus ir veikimo planus jo atžvilgiu ir bijojo, kad bus paskelbtas psichiškai nepakaltinamu, atidėlios jo bylą, tikėdamiesi savaiminės mirties, kaip problemos sprendimo. Ir jis pademonstruoja neįtikėtiną ryžtą ir stiprybę: susiima, nugali nuovargį, regis, iš dalies net senatvę, bandydamas įrodyti savo gyvybingumą, kasdien vaikščiodamas, netgi vykdamas į Oslą, siekdamas užbaigti knygą „Užžėlusiais takais,“ – kūryba jam didžiausias jėgų palaikymas – išsireikalauti bylos nagrinėjimo teisme ir būti išteisintam.

Jis tikėjosi išteisinimo!

Dar gyvesni, nors ir dvelkiantys melancholija, pasakojimai iš Nortlando: kad žiema gili, neįmanu išbristi jo amžiaus žmogui per metrines pusnis, apie aukščio baimę, besitęsiančią nuo vaikystės. Apie mirtį, kremavimą šiek tiek, pavasarį: „nors esu kurčias, negirdžiu ir mano viduje neskamba melodijos, muzika, kurią pažįstu, vis tiek man iš džiaugsmo sukasi galva ir gaunu daugybę šviesos spindulių. p.154, ir nei iš šio, nei iš to atminties blyksniai iš pirmos emigracijos laikų, ir ne kokie svarbūs dalykai ar keistenybės, bet daugybė kraštovaizdžio ir buities smulkmenų, jauna mergina iš kaimyninės fermos, įvairūs tekę darbai pas įvairiausius žmones, draugas Patas, džiaustymo virvės ir tėvynės ilgesys, tai labai nuoseklus ir gražus gyvas  pasakojimas apie tolimą laiką. Reflektuodamas praeitį prisimena, regis, smulkmenas, bet po įgudusia plunksna virstančias veik filosofijomis: „dabar jau  daugiau nei metai nesinaudoju lazda. Ką dabar su ja daryčiau? Tai buvo savotiškas puikavimasis, prabanga, panašiai kaip ir atsikratyti skrybėlę“ p.172 Arba apie eisenos regą ir Mariją Kjeldsen, smukusią vis žemyn, žemyn, bet ir sulaukusi septyniasdešimt ar aštuoniasdešimt metų „įžiūrėdavo savo pramintą maršrutą nuo sodybos prie sodybos be palydos, ji tebeturėjo eisenos regą. Gerai būtų turėti eisenos regą daugeliui metų. Ateity… “ p. 174

Šiandien tikriausiai jau treji metai, kaip mane suėmė. Ir štai aš sėdžiu čia.

Suėmimas nė trupučio nepakeitė, nepalietė manęs. Tai aš palaikiau atsitiktinumu ir nenorėčiau daugiau apie tai kalbėti. Aš įpratau tylėti.

Mes visi keliaujame į šalį, į kurią atvykstame. Niekas mūsų neragina, pakely mes renkame atsitiktinumus. Tie, kurie burnoja prieš dangų ir suranda stiprų žodį tiems atsitiktinumams, yra tik kvailiai, jie ištvermingesni už mus, bet negali išvengti atsitiktinumų. Taip, brangieji, tie, kurie išlaiko, tie negali išvengti. p. 172

88-erių K. Hamsunas prieš teismą stojo apgalvojęs ir paruošęs,  netgi parepetavęs savo ginamąją kalbą, atsisakęs advokato, kaip pats sakė, patikėjęs savo bylą Dievui, ir, visų nusivylimui, neapgailestavo dėl elgesio karo metu ir neketino atsiprašyti:

Aš maniau, kad geriausiai savo šaliai padėsiu likdamas kur buvęs, ir toliau pagal galimybes dirbdamas žemę tokiu sunkiu laiku, kai nacija prarado viską, savo plunksna tarnaudamas Norvegijai, kuri dabar privalėjo užimti prideramai aukštą vietą tarp kitų germanų kraštų Europoje.  Tokia mintis patraukė mane nuo pradžios. Dar daugiau, ji įkvėpė, užvaldė mane. Nežinau, ar kokį kartą per tuos laikus esu tą sakęs – tuo metu aš ir pasinėriau į savo vienatvę. Man atrodo, kad tai didi mintis Norvegijai, dar ir dabar manau, kad tai didelė ir gera idėja Norvegijai – iš visų jėgų kovoti ir dirbti: Norvegijai, savarankiškai, iš savęs spindinčiai šaliai Europos pakraštyje. Vokiečių tauta man atrodžiusi kaip žvaigždė, ir rusų tauta, man atrodžiusi kaip žvaigždė, tos dvi galingos nacijos spaudė viena kitai rankas virš manęs ir niekada atrodė neignoruos mano kreipimųsi. p. 143

Aš pakankamai vertinu visuomenės nuomonę. Mūsų norvegišką teisėtvarką vertinu dar aukščiau, bet ne taip aukštai kaip savąjį suvokimą, kas yra gera, o kas bloga, kas teisėta, o kas ne. Aš esu pakankamai senas atskaitos taškas, pasaulėžiūros pagrindas p. 145

Taip ir paaiškėjo: Hamsunas dėl nieko nesigaili.

Sužinojęs, kad penki Norvegijos aukščiausiosios teismo instancijos teisėjai pripažino jį kaltu, rankraštyje, prie kurio dirbo jau beveik trejus metus, tuomet 89–erių metų rašytojas, parašė du paskutinius sakinius:

1948 m. Šv. Jono diena. Šiandien Aukščiausiasis nusprendė ir aš daugiau neberašysiu. p. 174

Aukščiausiasis – Dievas ar teismas? Abu?

Sugebėjo pabaigti dar vieną savo knygą. Bet niekas nesutiko jos spausdinti. O 1949-ais, po dviejų mėnesių atšventus rašytojo devyniasdešimtmetį, vis dėlto „Užžėlusiais takais“ pasirodė (leidėjas buvo įsitikinęs, kad būtina palaukti autoriaus mirties, bet negebėjo atsispirti jo ir ištikimos advokatės spaudimui), ir kūrinys buvo ne tik graibstomas, bet ir plačiai aptarinėjamas kritikų, žurnalistų, visuomenės ir visiems tapo aišku, kad liūtas ne tik nenusilpęs, nepraradęs kūrybinių galių, bet dar ir neprognozuojamai pavojingas. Pleištas skaitančiajai visuomenei tarp rašytojo genialumo ir politinio idiotizmo buvo įkaltas dar giliau.

Knyga ir šiais laikais pakankamai įdomi: visų pirma, kaip liudijanti gyvybingą tokio amžiaus žmogaus domėjimąsi įvairiais dalykais, reakcijomis net kritišku jam momentu į aplinką, gamtą, kitus žmones, antra – kaip itin žymios, garbinamos asmenybės likimo tiesioginiai atspindžiai istorijos kataklizmuose ir po jų; dar  – būtent pralaimėjusiojo, kaltinamojo, niekinamo žmogaus tvirtybė ir gebėjimas išlikti. Įdomu ir palyginti politinių veikėjų likimą Sovietų Sąjungoje ir Norvegijoje, kur buvo bandoma rasti valstybiniu mastu priimtiniausius sprendimus, sumažinti nusikaltimo šešėlius, nesvarbu, kad pažeidžiant žmogaus teises, nenorint to pačiam K. Hamsunui.

Ir, deja, klausimas, ar tikrai jis buvo sveikas psichiškai šitaip gindamas iki paskutiniųjų savo politinę utopiją – išlieka. Ar tai nebuvo tik senatviškas marazmas? O Bjornsono laikas pasiima viską kartota ir gvildenta knygoje, vargu, ar pasitvirtina: metams bėgant, ko gero, K. Hamsunas tik įdomesnis. Įvairiomis prasmėmis.

• I. S. Kolloen. Hamsunas. Svajotojas ir užkariautojas. p. 439

** I. S. Kolloen. Hamsunas. Svajotojas ir užkariautojas. p. 456

*** I. S. Kolloen. Hamsunas. Svajotojas ir užkariautojas. p. 540

Vertinimas: 4/5