Winterson, Jeanette. Kam būti laimingai, jei gali būti normali? autobiografinis romanas/ J. Winterson; iš anglų k. vertė Aušra Simanavičiūtė, eiliuotus tekstus vertė Marius Burokas; Vilnius: Kitos knygos, 2013. – 181 p.

Šią J. Winterson knygą rekomenduočiau kiekvienam, jaunam žmogui ypač. Ir ne vien kaip grožinę literatūrą – psichologinę, prasmės paieškos, stiprybės ir išeities iš beviltiškos padėties vadovą tam tikra prasme. Nes praplečia žmogaus ir pasaulio matymo ir suvokimo ribas, nes sunkumų, absurdo pilna ne tik kokioje nors post/sovietinėje sistemoje – bet kokioje (tai mane ypač pribloškė, kaip bebūtų nelogiška, vis tiek galvoji, kad kitos šalys labiau išsivystę, labiau tolerantiškos, mažiau fobiškos, žmogaus teisės gyvybingesnės) ir ne viduramžių laikotarpiu, dvidešimto amžiaus antros pusės Šiaurės Anglijoje; nes net iš beviltiškiausios padėties yra išeitis, nepasimesti ir nepalūžti, o „su lašišos ryžtu plaukti prieš srovę, nors ir labai mėtytų į šonus, nes tai yra tavo srovė“. p. 23

Nes  išsivadavimo, laisvės iniciatorėmis gali tapti ir knygos nuo A iki Z.

Vis dėlto, – ir tai yra svarbu, – kai tau šešiolika, nelabai turi iš ko rinktis. Išeini su tuo, ką gavai palikimo.

Tačiau…

Visą laiką turi netikėtą kozirį. Ir aš turėjau knygas. Daugiausia, ką turėjau, buvo knygų siūloma kalba. Kaip kalbėti apie sudėtingumą. Kaip „laikyti širdį atvertą meilei ir grožiui“ (Kolridžas) p. 97

Tai, ką rašo J. Winterson atrodo tvirta, tikra, nuoširdu ir nuoga.

„Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai“ – romanas, pusiau autobiografinė, kaip pati autorė teigia, knyga, parašyta jai esant dvidešimt penkerių metų. „Kam būti laimingai, jei gali būti normali“ – beje, pavadinimas tai įmotės mesta frazė – autobiografija, tik ne nuosekliu laiko ir įvykių fiksavimu pasižyminti, o atskirais praeities, dabarties, apmąstymų apie jausmus, literatūrą, kūrybą fragmentais sudėliota knyga, kaip pati autorė pabrėžia, linijinis pasakojimas jai nepriimtinas: gyvenimas nevyksta pagal laikrodžio rodykles, mechaniškai  tiksintį laiką; praeities atsiminimų, ateities vizijų įsiveržimo neužtvenksi ir nesustabdysi, chaoso, atsitiktinumo veiksnys neišvengiamas. „Taip ir rašau – rinkdama atplaišas, nepasitikėdama vientisu pasakojimu,“ p.38 tarsi dėliodama kažkada įmotės suplėšytų knygų skiauteles.

Tai po dvidešimt penkerių metų nuo pirmojo kūrinio išleista knyga, daug kur atkartojanti „Apelsinus“, apibendrinanti vaikystės ir jaunystės potyrius, santykius su religine fanatike įmote, paieškas ir vizijas tikrosios motinos, bet svarbiausia – savosios tapatybės. Skaitant norom nenorom pagalvoji, kad J. Winterson pirmiausia rašo sau apie save, tarsi bandydama ir bandydama sudėlioti aiškumo ženklus savo biografijoje ir psichinėse būsenose, rasti tikrąjį santykį ir emociją su ją auginusiais žmonėmis, sutiktais, mylėtais, bet ne visai sugebėtais mylėti asmenimis, namais, niekada nematyta, bet kažkur esančia motina, ir, be abejo, Dievu. „Apelsinuose“ mergaitė, iškentusi religinės fanatikės priespaudą ir įvairiausius žeminimus, geba sėkmingai ištrūkti, pabėgti ir nueiti savo keliu, taigi protagonistė tarsi įrašo sėkmės formulę, ambicijas ir tvirtumą, tiek fizinį, tiek psichinį. O antrosios autobiografinės knygos, labai primenančios fragmentišką dienoraštį, regis, griebiasi atsidūrusi ties bedugne, suaktyvėjusiai praeičiai ir apėmusiai beprasmybei smūgiuojant visu pajėgumu į jos norą ir prasmę gyventi, kurti, mylėti. Ji negali patikėti, kad kažkas iš tikrųjų ją myli, ja žavisi, kad jai gali sektis. Ir gyventi reiškia džiaugtis, o ne kentėti, kaip teigė įmotė.

Mano tėvas buvo nelaimingas. Mano motina atrodė pakrikusi. Jautėmės lyg pabėgėliai savo pačių gyvenimuose. p. 69

Ji suvokia, kad išeinant iš namų, iš tikrųjų niekur tarsi neišeinama:

Išėjau iš namų ir bandžiau ištrūkti iš tamsios mano motinos depresijos orbitos. Bandžiau pasitraukti iš jos metamo šešėlio. Iš tikrųjų niekur neišėjau. Ruošiausi išvykti, būti laisva, ar bent jau man tai atrodė, bet juk visada viską pasiimi kartu. Palikti psichinę erdvę užtrunka gerokai ilgiau nei fizinę. p. 97

Autorė stengiasi sujungti visus savo egzistencinio piešinio taškus, išskirti svarbiausius ir susitaikyti su tuo, kas duota. Ir kas atimta negrįžtamai.

Aš buvau vienišė. Buvau sukūrusi pati save. Netikėjau nei biologija, nei biografija. Tikėjau tik savimi. Tėvai? Kam? Nebent kad tave skaudintų. p. 125

Ir vis dėlto kad piešinys būtų pilnas ir aiškus, dvejodama, kankindamasi, isterikuodama ryžtasi, atlaikiusi nemenkus biurokratinius išbandymus, susirasti ją pagimdžiusią moterį. Ir pasirodo tikroji motina šviesi, maloni, norėjusi gero – abiejų tėvų, namų, stabilumo ir pilnaverčio gyvenimo savo mergaitei, atiduodama ją svetimiems, gailestinga ir supratinga, ji priima atsiradusią dukterį tokią, kokia yra, nepriekaištaudama dėl jos lytiškumo, pažiūrų ir t.t. Toks pat ir atsiradęs brolis: malonus, šviesus, tvarkingas, vienu žodžiu, normalus. Ir čia bene pats įdomiausias psichologinis momentas knygoje: rašytoja suvokia, koks būtų skirtumas jos gyvenimo, jei būtų auginusi ši maloni, normali moteris. Meilė, rūpestis, tikrumas, šiluma, normali vaikystė, jokių religinių fanatizmų, fizinių bausmių, kankinimų, velnių varymų, pasmerkimų ir atstūmimų, sėdėjimų ant anglių sandėliuke ar ant slensčio prie užrakintų durų (niekada neturėjo savo namų rakto). Malonus, drungnas gyvenimėlis, toks kaip jos brolio, motinos, kaip daugelio – ramus, įprastas, vidutinybės, paprastos moters likimas, ko gero. D. Winterson sugeba ne tik įveikti pyktį ir nuoskaudą, bet – neįprastas paradoksas – surasti teigiamų dalykų pačiose kritiškiausiose situacijose: „kai tave užrakina anglių sandėliuke, tai skatina apmąstymus“; pasaulis ir kitokie žmonės buvo toli, bet „didieji rašytojai nebuvo tolimi, jie gyveno Akringtone“ p. 95 lentynose nuo A iki Z; „Akringtono vidurinės mergaičių mokyklos himnas vadinosi „Pašlovinkim mūsų garsiuosius vyrus“ – siaubingas pasirinkimas mergaičių mokyklai, tačiau man jis padėjo tapti feministe“. p. 80

Ar ji būtų įgijusi išsilavinimą, atradusi žodžius ir knygas, „pavertusi savo keistumą –  poezija, o pyktį –  proza“, prasimušusi iki Oksfordo, kūrybos? Ar ta sunki vaikystė, besąlygiškas ir beprotiškas Dievo garbinimas, fanatizmas, skriaudos ir nuolatinis jėgų sutelkimas, kad išliktų, kad atsilaikytų, kad galėtų priešintis – neužgrūdino jos, netapo priekin stumiančiais stimulais, tarsi ateities varikliais, verčiančiais judėti ir kovoti už gyvenimą, meilę, save? Pralaimėjo ar išlošė atsidūrusi pas tą keistą, psichiškai nesveiką, svetimą moterį? Sulaužė jos likimą ar padėjo susiformuoti kūrėjos asmenybei, paskatino išlįsti jos viduje slypinčiai rašytojai?

Bet geriau jau būsiu šita “aš“ – “aš“, kuria tapau, o ne ta, kuria galėjau tapti be knygų, be išsilavinimo ir be visų tų dalykų, nutikusių man per gyvenimą. Aš manau, kad man pasisekė. p. 180

Ir vėl kaip ir „Apelsinuose“ J. Winterson nieko nesmerkia, neteisia, nekaltina –  bando suprasti. Susitaikyti. Atleisti.

Atleidimas atperka praeitį. Atleidimas išlaisvina ateitį. p. 177

Taigi knyga bet kokiu atveju verta skaitymo: joje istorija, kuri gali nulemti, įtakoti ir kieno nors asmeninę istoriją, paskatinti išdrįsti susigaudyti savyje ir plaukti prieš srovę, netgi jei tai neatrodys normaliai. Dar dėl panegirikų knygoms – geriausiems mokytojams ir psichologams, prieinamiems visiems, nepriklausomai nuo socialinės, materialinės padėties.

Kuo daugiau skaičiau, tuo labiau jaučiausi per laiką susijusi su kitais gyvenimais ir labiau juos supratau. Jaučiausi mažiau atsiskyrusi. Neplūduriavau ant savo mažyčio dabarties plaustelio; aplinkui driekėsi tiltai, kurie vedė į tvirtą žemę. Taip, praeitis yra kita šalis, tačiau tokia, kurią galima aplankyti ir iš ten parsivežti mums reikalingų dalykų.

Literatūra yra bendra visiems. Tai sritis, kurios nevaldo komerciniai interesai, ir joje neišeina slysti paviršiumi kaip populiarioje kultūroje. p. 115

Vertinimas: 4,3/5