Parulskis, Sigitas. Nutylėtų lelijų miestas: romanas/ S. Parulskis. – Vilnius: Alma littera, 2016. – 240 p.

Krosnis didelė, jos pradžia virtuvėje, o baigiasi kambaryje. Ta krosnis šiek tiek mistiška, kaip ir viskas, kas prasideda vienoje erdvėje, o baigiasi kažkur kitur. Kartais jis galvoja, kad ir pats prasideda čia, bet jo pabaiga kažkur kitur, už sienos, kurios nemato, bet žino, ji tikrai yra. Riba, kurios nevalia peržengti. Ir ta kita dalis, kuri už sienos, kurios nemato, bet kurią kartais labai skausmingai jaučia, ta dalis yra geresnė nei šita, į kurią kišamas visoks šlamštas: pigi dešra, nereikalingos ir nesuprantamos matematinės formulės, baugūs, naftalinu dvokiantys Dievo priesakai. p. 21.

Dar vaikystėje suvokta dualistinė prigimtis lemia protagonisto Simono blaškymąsi, nepasitenkinimą, kaltę, kūno ir sielos susipriešinimą, netgi kovą – kas prieš ką laimės? („Kiek pakiltų mano siela, jeigu ji nevilkėtų kūno“ p. 113);tuo pačiu ir savotišką nihilizmą, materialiojo ir dvasinio gyvenimo nesuderinamumą panašiai lyg teatre: kaip beieškotų tinkamo vaidmens – vis tiek joks netenkina, nes „jis sulaukė tokio amžiaus, kai viskas kartojasi, kai viskas tampa simboliais“ p. 209, kai jis neįdomus net pats sau („Ar jis įdomus, patrauklus, galintis sudominti personažas? Ne, velniai griebtų. Jis tapo per daug tolerantiškas, prisitaiko, neišsišoka, nebekrečia kvailysčių, nors tai visiškai ne brandumo ar išminties, o labiau tinginystės ir apatijos požymis.“ p. 144). Simono teatras – moterys, per jas, regis, stengiasi ne tiek atrasti, kiek nubausti save, kad įmetus tąsias į praeities laiką turėtų dėl ko kontempliuoti ir smerkti save: kūną ar sielą? Jau iš pačios prigimties, ko gero, jautrų, pasiryžusį pasaulį atrasti ir išbandyti savimi, reflektuoti iki skausmo ir depresiškos rezignacijos vos ne kiekvieną reiškinį linkusį charakterį, dar labiau į konfliktą ir dramatizmą stumia nuo vaikystės nešiojami skauduliai: geriantis tėvas, religiniai, matyt, artimų žmonių įdiegti paradoksai, atstūmusi pirmoji mergina, sadistiška tėvo mirtis, vėliau skyrybos, kaltė dėl nepakankamo bendravimo su vaikais („kai pasiima vaikus kartą per savaitę, jis žino, kad nėra geras tėvas, nes galvoja apie savo tėvą ir iš karto lygina save su juo, ir iš esmės jaučiasi ne geresnis, o tik truputį kitoks… p. 83);plius prie kritiškos, senatvės ribos artėjantis kūnas, aišku, ir jo visi mechanizmai, o kur dar veikėjo kaip menininko vaizduotė ir ambicijos.

Šiaip manyčiau knyga tiek vyriška, kad net sunku suvokti, kur rimtai pasakojama, o kur blefuojama pasipiktinimui ar nervams sukelti, na, gal ir kitokioms emocijoms (scena su apkūnia moterimi; Salomėjos nufilmuotos ir mėgdžiojamos motinos sekso scenos; nuogas veikėjas svetimuose namuose, apie paskutinį skyrių, kur sudėtingiausiomis aplinkybėmis senutė gabenama kažkada mylėtam alpinistui, net neįmanu kalbėti: jis ir tragikomiškas, ir kvailas, bet kas paneigs, kad ir romantinis, o dar tas Salomėjos „ar jie turės seksą?“). Psichologinės apklausos vienur teigia: vyrai apie seksą pagalvoja kas septynios sekundės, kitur – 19 kartų per dieną, dar kitur dar kitaip, bet visur – labai daug, tai, vargu, ar galima sakyti, kad šiame romane per daug kūniškumo, nepamirštant protagonisto amžiaus, kai ambicija reiškia daugiau už realybę, kai mintys kardinaliai keičia kryptį nuo ateities link praeities, o užaštrėję prisiminimai stumia į neviltį, kai sekso reikia, jei ne kaip vaisto, tai nors kaip placebo. Bet tą porno siužetinę liniją galima suprasti turbūt ir kaip tam tikrą pusiausvyros siekimą: atsveriant skausmingus praeities fragmentus lengvumu, bravūra, gelmę – paviršiumi. Juolab kad romane nėra įprasto vientisumo: nei erdvės, nei laiko, nei veiksmo atžvilgiu, niekas nevyksta nuo a iki z, o ir veikėjas suskilęs, pažiręs, vis kitokį save menantis ar įsivaizduojantis, besigaudantis laiko tėkmėje:

<…> laikas plauna viską, o labiausiai smegenis, prisiminimai vartosi laiko srautuose kaip seni baldai, nešami potvynio, nudvėsę arkliai, karvės, ožkos, paukščiai, kuriuos jis matė, kuriuos lietė jo rankos, ir moterys, ir vyrai, ir miestai, ir vaikai, jo mažyčiai, gražūs vaikai, sėdintys prie upės su mėsainiais rankose ir žiūrintys, kaip pro šalį laiko upė neša jų tėvą, ir viskas tuose laiko srautuose vartosi, iškyla, nyksta, vienus atsiminimus nuplauna ir dingsta su visam, kitus iš kažkur atneša, atrodo, kad to net nebuvo, atrodo, kad tie atsiminimai iš kito laiko, iš kitos vagos, atrodo, kad jis atsimena kito žmogaus atsiminimus, ir tas kitas žmogus žiūri į jį iš kito atsiminimų kranto, moja ranka ir kažką šaukia, ir jis negali suprasti, ar jis moja perspėdamas, ar atsisveikindamas, ar grasindamas, taip teka laikas. p.221

Romano dvinarė horizontalinė struktūra atveria skaitytojui netikėtą ir neįprastą galimybę – laisvę. Skaitymo: ką po ko, kada ir kaip, netgi kūrybos: sukonstruoti, pakreipti ir sugromuliuoti pateiktą medžiagą kiekvienam savaip. Nežinau, ar būtų emocija, regos ryškumas ir minties kryptis pasikeitusi, jei būčiau skaičiusi nuosekliai, kaip pataria autorius (nuosekliai tai turbūt vienas skyrius iš viršaus, kitas iš apačios) ar kažkaip panašiai; jei būčiau skaičiusi pirma viršų, paskui apačią. Atskirai. Arba apačią, o paskui viršų. Atskirai.

Skaičiau kaip skaitėsi. Bet negalėčiau sakyti, kad tas procesas buvo patogus: reikėjo versti versti atgal, bandyti atsiminti, kurgi atsilikęs tekstas, vėl versti pirmyn, nes vis pasirodo, kad jau… jau… arba ne… Tai ne paskutinėj vietoj šios knygos skaitymo procese ir nardymas puslapiais. Gan energingas. Ir šokinėjant, nardant vis rodėsi dvilypiai reginiai: et, knyga, ko gero, ne tokia lengva, kaip atrodo; et, knyga ne tokia rimta kaip bando apsimesti, et, knyga kaip knyga: nei čia porno, nei poezija, bet kad viską bandoma psichologija apvilkti, tai faktas. Tai, beje, labiausiai ir nuvylė. Norom nenorom kilo ir mintis, ką gi kūrinys prarastų, jei nurėžtume viršų? Ne kažką. O jei apačią? Viską?

Postmodernistiniame kūrinyje galima rasti visko: kas žavi ir kas stumia, kas įtikina ir, deja, kas verčia tik gūžtelti pečiais, kam visa tai, sluoksniai teksto netolygūs, nevienodos ne tik jėgos, bet ir skirtingos faktūros: lengva, aiškaus siužeto, permatoma viršuje (sąlyginai); tanki, daugialypė – apačioje. Apatinėje dalyje kiekviena istorija (išskyrus paskutinę) baigiasi fraze: „taip jis man pasakojo“, tai tarsi psichoanalitikė perpasakoja Simono kalbėjimus, taip suteikiant jiems dar didesnio atsainumo,  neutralumo, gal net išvengiant sentimentalumo. Lakoniški prisiminimai iš laiko atstumo tampa kaip aštriu peiliu pjaustomo kūno gabalai, ne kraujuojantys, bet vis tiek gyvi šokinėjantys. Įdomu tai, kad eliminuojama motinos prisiminimas, nors… galima sakyti, romane apskritai eliminuojamos moterys kaipo tokios, figūruoja tik protagonistas vyras, vaikas, paauglys, jaunuolis, senstantis patinas įvairiaus laiko – dabartinio ir prarastojo, nutolusio ir vėl priartėjusio – atkarpose. Dar jo dėdės, regis, elementarūs elementarios žmonijos atstovai, bet rašytojui pavykę juos individualizuoti, sučiupti taip, kad keliais sakiniais aprašyti įsirėžia skaitytojo atmintin; kaimynas, buvęs alpinistas, netgi taksistas, netgi Salomėjos tėvas vos šmėkštelėję yra ryškesni negu bet kuri romano moteris. Motinos nėra, ji tik paminima vieną kitą kartą (siuntė pas tėvą pinigų, spintoje apžiūrinėja jos pasiskolintą akušerijos vadovėlį), jokių tetų, močiučių, dėdienių, o ir visos aukštutinės dalies moterys – studentė Salomėja, psichologė Ana, labiau destabilizavusi save net negu Simonas, kuriam teikia pagalbą– sekso objektai, keisti, lyg ir individualūs, kitoniški kaip kūniškieji davikliai – liekna, jauna, stora, vidutinio amžiaus, su tokiomis krūtimis, anokiomis, bet ne daugiau. Žymiai ryškesnė, paslaptingesnė, o ir poetiškesnė – Šventosios Mergelės Marijos tuščiavidurė statula – giedanti, baubianti, nelemtį pranašaujanti, griozdiška, kampuota, net aidu skambanti prie jos prisilietus. Gal ji ir yra visų moterų simbolis? Protagonisto Simono moters idealas – D. Faulzo kūrinio moteris, „kuri ateina tarsi iš meno, tarsi iš paveikslo. Ir ne dėl to, kad būtų nekūniška, o dėl to, kad ji taip ir lieka idealioje erdvėje.“ p. 223. Nesutikta?

Visa ko centras – tėvo ir sūnaus santykiai. Skaudūs, su metais, ko gero, vis gyvesni, į kuriuos bandoma įsikibti kaip į visa ko priežastis, pasekmes ir lemtį. Tikri. Ir atsipindintys turbūt ne socialistinio kaimo praeitį, bet tam tikrame socialininiame luobe – girtuoklių, ar jie skiriasi priklausomai nuo santvarkos? – esančio vaiko patirtis. Skyrius Tėvas ir sūnus – labiausiai pribloškiantis ir jaudinantis, man atrodo ir pats svarbiausias, iš kurio išauga kitos temos ir motyvai. Ir skaitant pasijauti kaip miraže, patiki, kad esmė – daiktų, žmonių, gyvenimo – sugauta, atidengta, kad rašytojui tikrai pavyko… Bet skaitant toliau… vėl grįžti atgal ir vėl skaitai iš naujo – negi tai buvo  tik miražas? Tėvas ir sūnus fiziškai ypač arti vienas kito: toje pačioje kasamoje duobėje, miegantys tame pačiame namuke, renkantys akmenis tame pačiame lauke, bet nėra nei žodžių, nei judesių, kurie iš tikrųjų juos jungtų, nors berniukas paauglys viltingai žvalgosi į tėvą kaip į labiau patyrusį, geriau išmanantį darbą, lyg ir pasikliauna juo. Čia ir statula mistiška, ir Lietus triušis, ir, rodos, ne taip viskas blogai. Bet girtuoklis tėvas dingsta išvažiavęs dviračiu pirkti maisto produktų, o sūnus belaukdamas ryja žalias kruopas, pienių lapus, įkišamas į cemento sandėlį, ir tie cemento graužiantys milteliai jau tikrai visam gyvenimui – niekieno vaikas, kurį galima bet ką versti daryti, kaip triušis Lietus, neturintis šeimos ir artimųjų, kuriems rūpėtų. Dar daugiau: budėjimas naktį prie savojo girto tėvo, dengimas žolėmis jo gėdą ir bejėgiškumą, žolės kuokštas po galva, norint palengvinti girto dalią.  Ir savojo, girto tėvo išsižadėjimas, kuris kaip kaltė, kaip cemento dulkės taps jo papildomu kūno ir dvasios organu – nuolat skaudančiu.

Jis kalba nedaug, jo tėvas niekad nekalba daug, ir dabar jis kalba lėtai, Simonas iš pradžių net nesupranta, tarsi nenorėtų suprasti, tarsi stengtųsi negirdėti, nes tai, ką girdi, jam labai nemalonu, jį kone pykina nuo to, ką tėvas kalba, bet paskui vis tiek priverstas išgirsti: tu nori mano mirties, tu nori mano mirties, tu nori, kad aš išnykčiau, tu apsimeti, kad menęs nepažįsti, tu nežinai, kas aš, tu nežinai, kas aš… p. 209

Vaikystės prisiminimai persipina su kariuomenės patirtimis: apie ką kalba vyrai prie butelio? Apie kariuomenę. Apie ką kalba mirdami? Apie kariuomenę. Su kalnų motyvais: ne tik kaimynas buvęs alpinistas, pats Simonas dvidešimt vienerių kopęs į kalnus, fotografavęs sugedusiu fotoaparatu ir t.t.

Knygoje netrūksta ne tik sekso, bet ir drastikos: įkyriai pasikartojantis nurėžtos galvos įvaizdis: triušio, tėvo, netgi akmenys galvos dydžio, nepažįstamojo… negyvas kūnas, negyvas kūnas kalnuose.  Drastiškas kalbėjimas ir apie Dievą.

Dievas yra pjūklas, mūsų kūnus paverčiantis pjuvenomis, o mūsų sielų medieną pasiima savo dangiškų rūmų statybai. p. 44; Jėzus Kristus – šiukšlių vamzdis, kaip tas, bendrabutyje, kuriame Simonas gyvena, Jėzus Kristus – jo asmenybės kanalizacija, blizgantis vamzdis, aplink kurį striptizą šoka jo sumauta siela. p. 45

Iš knygos viršelio reikėtų tikėtis romantiškos, su mergaite susijusios istorijos, bent jau man toks įspūdis, jokiu būdu nepagalvotum, kad toks įpakavimas pateiks gan atžarią, grubią, o kartu ir skaudžią, depresišką pagyvenusio vyro instinktyviojo gyvenimo dramą. Kita vertus, visai gal ir geras tas viršelis, ta vitališkos jaunos moters nuotrauka, kaip kad šviesus taškas protagonisto praeityje: įsispaudęs mergaitės pėdsakas pakrantės smėlyje, triušis Lietus, mergaitė – pieva ir „jeigu danguje žemė, tai kas gi žemėje. Dangus žemėje“ p. 194

Gražus ir paslaptingas knygos pavadinimas, sutampantis su vienu viršutinės dalies skyriumi.  Nutylėtos lelijos – netikėti kasdienybės atsivėrimai, naktinis miestas, atkoduojantis dienos šviesoje paslėptas paslaptis. Gal ir naujas, visada kur nors slypinčias, neišbandytas galimybes?

 „Nutylėtų lelijų miestą“ galima apibūdinti kaip postmodernistinį kūrinį, kuriame viskas: psichologija,  bravūra, nuotykiai, detektyvas, popsas ir poezija. Šiaip jau visko daug, atrodo, kad taikyta įvairiausiems skoniams. Ir, ko gero, charakterizuojant šį kūrinį viskas priklauso nuo skaitytojo pasirinkimo: kaip jį skaityti, ir kaip apie jį kalbėti: ieškant trūkumų ar pliusų. Čia neatsispiriu pagundai prisiminti J. Barneso „Flobero papūgos“, kur visokių žanrų, stilių ir šiaip visko primakaluota, žodžius: „Gal mano skaitymas beprasmis literatūros kritikos istorijai, bet tik ne man pačiam, turinčiam iš to malonumo“.

Vertinimas: 4,4/5