Zastavskaja, Ksenija. Likimų labirintas/ K. Zastavskaja: romanas. – Vilnius: Homo liber, 2016. – 224 p.

Sudomino anotacija: su ukrainiečių rašytojos K. Zastavskajos romanu „Likimų labirintas“ lietuvių skaitytojai turi progą susipažinti pirmieji, nes jis dar nepublikuotas. Kas gi taip patraukė mūsiškius leidėjus ir ar bus romanas įdomus skaitytojams? Tai antrasis rašytojos romanas leidžiamas lietuvių kalba.

Nelabai yra ką kalbėti: literatūriniu kūriniu net sunku pavadinti – skaitalas, kuriame, regis, yra viskas: meilės romanams būdinga merginos, aišku, gražios, protingos, jautrios, išsilavinusios, ir amerikiečio vyriškio, irgi išvaizdaus, lialia… visapusiško, pažinties ir santykių užsimezgimo istorija, istorinis, geografinis fonas, greitas siužeto vyksmas, galima sakyti, visai neblogas struktūrinis sumanymas: į pasakojimą įterpiamas rastas tremtyje atsidūrusios moters, vėliau jos dukters tęstas dienoraštis, bet… Papasakota gan primityviai, paprastai, be jokių gelmių ir plotmių. Daug neįtikinamų, pasakoms būdingų atsitiktinumų, suvedančių seniai sutiktus žmones vienon krūvon. Net vardai, pavardės tie patys: Agnesė, Agnė… Zaslavskajos… Savotiškas detektyvas, kurio baigtis aiški beveik nuo pat pradžių.

Perkant pianiną iškrenta dienoraštis, rašytas iš Vakarų Ukrainos ištremtos merginos, atsidūrusios rusės Liubos šeimoje ir beviltiškai  prievartautos jos sūnaus, vėliau tapusio KGB darbuotoju. Gimusi dukra Agnesė jau vaikystėje likimo suvedama su lietuvaite, kuri daug ko išmoko niūrioje, tamsioje šeimoje augančią mergaitę, pažadina jos tautinę sąmonę, suformuoja nepakantumą Sovietijai. Dienoraščiuose kažkokių asmeninių, vidinių išgyvenimų ir nepateikiama: tai bendros frazės, panašios į medžiagą, kurią galima rasti paskaičius apie rezistentus, tremtinius internete, tarp kitko, protagonistė,  irgi Agnesė, vis puola į internetą ieškoti atsakymų į iškilusius istorinius, politinius klausimus ir tuoj pat radusi cituoja. Na, viskas taip ant labai sąlyginių gijų suausta: girdėta, pasiskaityta ir beveik tiesmukai atpasakota: su padūsavimais, su šūkčiojimais ir t.t.

O apie Lietuvą iš tikrųjų rašoma nemažai ir taip, kaip, ko gero, joks lietuvis neparašytų: labai teigiamai, susižavėjus:

Lietuviai – šaunuoliai. Tiek laiko priešinosi. O paskui pirmieji ištrūko iš šio jungo, kurį vadino Sovietų Sajunga. Per okupacijos metus išlaikė ir kultūrą, ir kalbą, ir tradicijas. Į Europos Sąjungą ir NATO įstojo. O mes vos šliaužiame, ir kiekviena valdžia skelbia nauja: UPA – tai didvyriai, tai banditai. p. 186

Vertinimas: 2,5/ 5