Ulickaja, Liudmila Jevgenjevna. Danielis Štainas, vertėjas: romanas/ L. Ulickaja; iš rusų k. vertė Donaldas Kajokas. – Kaunas: Jotema, 2011. – 448 p.

Skaitydama „Danielį Štainą“ suvokiau, kad tiesiog nelaiku paėmiau šią knygą į rankas: „Imagas“, „Italų pamokos“, „Meisteris ir Margarita“ – persisotinau rusiškąja literatūra, jos vaizduojamomis kančiomis ir neišsprendžiamomis problemomis. Regis, tematika, laikas ir erdvės kiekvienoje kitos, bet visoms būdingas tas nenusakomas žmogaus, istorijos, gyvenimo komplikuotumas, klampumas, nelaimingumas. Jeigu reikėtų apibrėžti vienu žodžiu kas tokias skirtingas knygas jungia, net nedvejodama pasakyčiau – kančia. Kaip gi geras rusų romanas be kentėjimo? Kančių keliai. Jų istorija, psichologija ir filosofija.

Ne, „Danielis Štainas“ ne apie Sovietų Sąjungos ar Rusijos paradoksus, santvarkos ar Dievo sumodeliuotus nelaimėlius, ne, nieko panašaus, tai knyga apie žydą vertėją Danielį Štainą (prototipas stulbinančio likimo žmogus Oswaldas Rufeisenas), Žydijos istoriją, religijas, papročius, toleranciją, Izraelį. Sudėtingą, ko gero, visais laikais Žydų klausimą, kuris, kaip rašytoja sako, apskritai neturėtų egzistuoti, nors per visą knygą kartojama ta pati frazė, kuri tarsi teikia šiai tautai ypatingumą, išskirtinumą, ir jau savaime provokuoja tą nemalonų Žydų klausimą – Išrinktoji tauta. Ir tai dvidešimt pirmajame amžiuje:

Aš nekenčiu žydų klausimo <…> Tai pats niekšiškiausias mūsų civilizacijos istorijos klausimas. Jis privalo būti atšauktas kaip fiktyvus, kaip neegzistuojantis. Kodėl visos humanitarinės, kultūrinės ir filosofinės problemos – o ką jau kalbėti grynai religinės – nuolat sukasi apie žydus? Dievas pasijuokė iš savo Išrinktosios Tautos daug žiauriau nei iš visų kitų tautų?

Sunku suvokti tokius paradoksalius pasisakymus, juolab, kai taip neseniai išskirtine nacija skelbėsi ir.. . Nors atrodo rašytojos simpatijos tolerantiškojo Danielio pusėje, gana neigiamai pavaizduojant radikaliuosius žydus (Geršoną, kurio credo: jo vaikų karta turi vienodai gerai mokėti skaityti Torą ir rankose laikyti automatą), bet ir pabrėžiant žydų išskirtinumą – nedvejojama. Kas išmano religijas, jų istorijų subtilybes, turbūt ras šioje knygoje daug prieštaravimų, o šiaip, eiliniam skaitytojui – įrodymas, koks sudėtingas gyvenimas Šventojoje Žemėje, kokie įvairūs žmonės ir kaip būtina tolerancija, meilė ir žvilgsnis ne į vienokius ar kitokius religinių dogmų aiškinimus, o pirmiausia į žmogų, kuo vadovavosi Danielius Štainas, mokėjęs daug kalbų, kaip vertėjas ir dvasininkas buvęs jungtimi ne tik tarp Žemės ir Dangaus, bet ir tarp žmonių, sprendžiant jų eilines, kasdienes problemas.

Ką gi daryti Dievui: vienam, tam pačiam Dievui meldžiasi žydas, kad būtų sunaikinti arabai, o arabai – kad būtų sunaikinti žydai, o Jam ką daryti?  p. 329

Pati įdomiausia ir tikriausia yra istorija, susijusi su Danielio Štaino likimu karo metais, jo, kaip žmogaus sugebėjimu prisitaikyti, įsigyventi į kritiškas situacijas, nepabūgti, gebėti išlikti žmogumi. Būdamas Lenkijos žydu, negavęs leidimo išvykti su broliu į Palestiną, traukiasi į Rytus ir atsiduria spąstuose: Vilnius paminėtas kaip ypatingai žiauriai dorojęsis su žydais:

Gaudynes vykdė lietuviai, apsirengę nacių uniforma. Jie pasižymėjo ypatingu žiaurumu. Vietoje šautuvų turėjo medines lazdas, kuriomis puikiai mokėjo naudotis. p. 81

Atsidūręs Baltarusijoje Emske, kaip pats Danielis Štainas sako, patiria stebuklą po stebuklo ir pavyksta ne tik išlikti gyvam, bet ir išgelbėti tris šimtus žydų: kiti nepatikėjo jo pranešimu apie sunaikinimą, o ir išdavė Danielį vienas iš žydų.

Nuo to pirmojo sulaikymo, kuris įvyko 1941 metų liepos 13 – ą, galėjau žūti kiekvieną dieną. Reikėtų netgi sakyti, kad aš daug kartų privalėjau žūti. Kiekvienąsyk  stebuklingu būdu būdavau išgelbstimas. Jeigu žmogus gali priprasti prie stebuklų, tai aš karo metais prie jų pripratau.

Tikinčiam žmogui stebuklas – tai Dievo įsikišimas į natūralią įvykių tėkmę, todėl tikintis žmogus džiaugiasi ir dėkoja, kai nutinka stebuklas. p. 79

Būdamas nepanašus į žydą, sugebėjęs įveikti paniką, o ir mokėdamas puikiai ne tik lenkų, bet ir vokiečių kalbą, jis tarsi fantastiniame nuotykių filme, kaip koks Džeimsas Bondas atsiduria neįtikinamiausiose situacijose ir išsprūsta iš jų gyvas, parodęs drąsą ir humaniškumą.

Prieš pradėdamas tarnauti policijoje, daviau priesaiką – prisiekiau amžiną ištikimybę fiureriui.  Vėliau, jau rusų partizanų būryje, prisiekiau būti ištikimas Stalinui. Tačiau šios priesaikos nebuvo tikros, jos buvo apsimestinės. Tokia kaina aš gelbėjau ne tik savo, bet ir kitų žmonių gyvybes. p. 167

Vėliau, jau savo dvasiškajame kelyje, Danielis kaip baisiausią karo metų prisiminimą įvardija du mirtin pasiųstus, būtent jo išrinktus žmones: kaimo kvailelį ir eigulį, turėjusį vienuolika vaikų, nesvarbu, kad jų mirtimis atpirktas visas kaimas, bet ant jo sąžinės vis tiek guli tos aukos kaip didžiulė kaltė.

Paliesti ir karo ideologijos sudėtingumai: majoras vokietis Reingoldas, leidęs Danieliui pabėgti, nenužudęs jo, pavaizduotas gan šviesiai, tiesiogiai nesusitepęs žydų krauju, tik vykdęs karinę pareigą, siųsdamas budeliais kitus; išdavikas gali būti ir žydas; vos nenužudę Danieliaus – tarybiniai partizanai, panašūs ir į plėšikus, ir į kovotojus. Tautybė, netgi ideologija tarsi neturi įtakos žmogiškumui, tarsi tai atskiro žmogaus apsisprendimas, nors reikia pripažinti, kad šis klausimas tik grybšteltas – nesigilinama.

Penkiolika mėnesių Danielis, pabėgęs iš gestapo, slapstėsi prieš vokiečių būstinės langus katalikių moterų vienuolyne. Žydai kaltina Bažnyčią prisidėjusią prie žydų naikinimo, nepasisakius prieš fašistinį terorą, tai čia vėl pavienis paradoksas, kai ne tik kad vienuolės rizikavo savo gyvybėmis, slapstydamos Danielį, bet ir paveikė jo asmenybę:

Aš niekados nebuvau ateistas. Sąmoningai melstis pradėjau sulaukęs aštuonerių, prašydavau Dievą, kad jis atsiųstų man mokytoją, kuris mane išmokytų tiesos. Mokytoją įsivaizdavau gražų, išsilavinusį, su ilgais ūsais, panašų į tų metų Lenkijos prezidentą.

Tokio ūsuoto mokytojo aš nesutikau, tačiau Tas, Kurį sutikau ir Kurį vadinu Mokytoju, ilgą laiką kalbėdavosi su manimi būtent stebuklų kalba. p. 79, 80

Danielis pasirinko Jėzų ir tikėjo, kad Jėzus atveria širdis, kad jo vardu žmonės išsilaisvina iš blogio ir neapykantos. p. 412

Po karo stojant į vienuolyną susiduria su pretendentu į vienintelę naujoko vietą – lenku aktoriumi, Karoliu Voityla, ir vyrenysis pasirinko Danielį, nes jis žydas, nes jo kelias į Krikščionybę bus sunkus ir sudėtingas.

Ir tikrai: Izraelyje jam pavyksta gauti pilietybę, bet neįrašant žydo tautybės – žydas negali būti krikščioniu.

Gyvendamas Izraelyje jutau, kaip stipriai šalies vieningumą ir gyvenimą veikia priešinimasis ją supančiam arabų pasauliui. Straipsniuose pasigirsdavo dar vienas motyvas, kurį garsiai išsakyti paprastai vengiama: patį Izraelio egzistavimą garantuoja tiktai nuolatinė kova su grėsmingu arabų pasauliu. Prie to galima pridėti dar vieną aplinkybę, kuri nutylima dėl politinio korektiškumo – giliu žydų įsitikinimu, juos ištikusi Katastrofa subrendo krikščionių civilizacijos įsčiose ir buvo įvykdyta krikščionių rankomis. Nors nacių valstybė ir atskyrė save nuo Bažnyčios, o daugelis krikščionių ne tik nepritarė žydų žudynėms, bet ir gelbėjo juos, vis dėlto neįmanoma ignoruoti fakto, kad dviejų tūkstanmečių krikščionių civilizacija, netgi vadovaudamasi krikščioniškosios meilės priesakais, buvo išugdžiusi savyje nesunaikinamą neapykantą žydams. Todėl Štainas, kuris priėmė krikščionybę, daugelio žydų buvo laikomas nacionalinės religijos išdaviku, perėjusiu į „priešo“ pusę. p. 72

Nežinau, bet tokios ištarmės, o jų knygoje tikrai nemažai, man skamba provokuojamai ir gan ekstremistiškai: žydai nužudė Jėzų, krikščionys keršydami žudė žydus, tai toks primityvus, tamsuolių galvose sklandantis biblijinių legendų debesis, į kurį gilintis, vertinti, o juo labiau apie jį kalbėti ne tik kad nesmagu, bet atrodo net neįmanoma. Kaip ir Išrinkąsias tautas. Taigi skaitant knygą dažnai pasijauti lyg būtum nusviestas nežinia į kokius senovinius laikus ir verčiamas į simbolius žvelgti kaip į tikrus gyvybę/mirtį reiškiančius dalykus.

Danielis traktuojamas kaip išdavikas savos tautos, taip susiklostę nuo amžių amžinųjų, o šis žydas, krikščionis, vienuolis karmelitas, vertėjas, ekskursijų vadovas tarsi viską griauna, paprastina: svarbu ne dogmos, svarbu žmogiškumas, sekimas Mokytoju, Jėzumi.

Danielis buvo teisuolis. Žmonių požiūriu jis patyrė pralaimėjimą – po jo mirties parapija iširo, neliko Jokūbo bažnyčios, tarsi jos nė nebūtų buvę. Tačiau tam tikra prasme ir Jėzus patyrė pralaimėjimą – iš pradžių Jo nesuprato ir Jo nepalaikė tauta, o paskui priėmė daugelis kitų tautų, bet nesuprato. O jeigu suprato – tai kur naujas žmogus, nauji santykiai tarp žmonių? p. 41

Ulickaja, palietusi ir išsakiusi daugybę įvairiausių minčių apie judaizmą ir kitas religijas, itin kritiška krikščionybės atžvilgiu, traktuodama ją, kaip praradusią savo tikrąją esmę:

Vargšė krikščionybė! Ji gali būti tik skurdi: bet kuri triumfuojanti Bažnyčia – tiek Vakarų, tiek Rytų – visiškai atstumia Kristų. Ir niekur nuo šios tiesos nepabėgsi. Argi Žmogaus Sūnus, avintis nudrengtais sandalais, vilkintis skurdų drabužį, priimtų į savo ratą šią bizantišką šutvę godžių ir ciniškų dvariškių, kurie šiandien sudaro bažnytinį isteblišmentą? Juk netgi sąžiningasis fariziejus jam buvo įtartinas. O ir kam Jis jiems reikalingas? Jie vis skelbia anatemas, varo vieni kitus iš šventovės, kaltina neteisingu tikėjimo “išpažinimu“. p. 412

Danielis Štainas – ašis apie kurią sukasi veiksmas, idėjos, kitų veikėjų mintys ir filosofijos. Tai žmogus, kuris iškėlęs žmogiškumą ir Jėzaus mokymą virš visko, bandė jungti ir vienyti įvairiausių tautybių ir pažiūrų žmones, mylėti vienas kitą, o ne kovoti dėl niuansų. Iš laiškų, dienoraščių, garsinių įrašų ryškiai iškyla ir kitokias idėjas įkūnijančios asmenybės: gydytojas, filosofas Isaakas Gantmanas, karo metais gydęs žydus ir partizanus, išgelbėjęs, ko gero, savo liudijimais ir Danielio Štaino gyvybę, religijos, Dievo atsisako kaip neįmanomo dalyko. Kaip, koks Dievas gali leisti tokias žudynes?

Ne gyvenimas gete, ne neapibrėžtas  buvimas miškuose, o visuma žinių apie tai, kas žydams nutiko 1939 – 1945 metais, pakeitė mano pasaulėjautą. p. 179

Religija svetima ir Evai, gimusiai Emske, paliktai motinos ir besistengiančiai gyventi tarsi be praeities, šiuolaikiškos moters gyvenimą. Tam tikrą laiką. O jos motina, užkietėjusi komunistė Rita, patyrusi daugybę sunkumų karo ir pokario metais, buvusi ne tik gete, bet ir tarybiniame lageryje, vis tiek labiausiai gaili komunistinių idealų žlugimo. Bet ir ją beviltiškoje senatvėje paliečia Dievas, neitin įtikinantis rakursas, bet…

Idealistė vokietė Hilda, įsitikinusi, kad turi atpirkti savo tautos ir giminės kaltes prieš žydų tautą, atvykusi į Izraelį, susipažinusi su Danieliumi, stengiasi kiek galėdama prisidėti prie bendruomenės gyvenimo, visiems pagelbėti, pasiaukojamai, be jokio atlygio tarnaudama: ir Dievui, ir žmonėms.

Arabo Mukos likimas rodo, kaip sudėtinga ir beviltiška toje erdvėje žmogui turėti savo įsitikinimus, ramiai gyventi ir būti tolerantu, kaip ir Hilda jis Danielio sekėjas, bet nei žmogiškumas, nei geri darbai nelemia saugumo nuo ekstremistų.

Nemažai vietos skiriama ir tikėjimo fanatikams, iš Vilniaus Izraelin atvykusiems buvusiai vienuolei Teresei ir jos vyrui – keistuoliams, bepročiams, tikintiems, kad jų su Dauno sidromu gimęs sūnus – Mesijas.

Knyga skaitėsi kažkaip keistai: pirmiausia trūko išsamaus straipsnio, galbūt pačios rašytojos, nes, akivaizdu, panaudota daug dokumentinės medžiagos, norom nenorom kyla klausimas, negi nėra patalpinta autentiškų dokumentų; antra, tai knyga – koliažas: įvairių žmonių laiškai, laikraščių straipsniai, garso įrašai, dienoraščiai, pasakojimai – įvairių žanrų samplaika, kas knygą daro šiuolaikiška, tarsi postmodern, nenuobodžia, bet… viskas atpasakota ta pačia maniera, vargu, ar rastume du žmones vienodai kalbančius, ką jau sakyti apie laiškų rašymą. Aišku, kad tokioje žanrų samplaikoje būtų skirtingi stiliai, ko gero, per dideli norai, bet kad vis tiek skaitai kaip vieną epinį pasakojimą vieno žmogaus balsu tik skirtingais rakursais bandant vartalioti pasirinktas temas ir nušviesti pagrindinį veikėją. Kita vertus, tiek daug įvairiausių žmonių kalba apie pratogansitą Danielį Štainą, jis pats pasakoja mokiniams savo gyvenimo istoriją, bet jo dvasiniai išgyvenimai, jo vidus tarsi lieka už kadro: jau ką vien reiškė penkiolika mėnesių slapstytis Baltarusijoje pas vienuoles, kas, ko gero, turėjo lemiamą reikšmę jo tikėjimui. Žmogaus siela, dvejonės, abejonės, augimas, psichologinės refleksijos tikrai ne vaizdavimo centre, o gal ir tokia struktūra – per kitų veikėjų nuomones, pasakojimus – nepalanki vidiniams išgyvenimams vaizduoti.

Vertinimas: 4,5/ 5