Modiano, Patrikas. Tamsių krautuvių gatvė: romanas/ P. Modiano; iš prancūzų k. vertė P. Bieliauskas. – Vilnius: Vaga, 1993. – 128 p.

Tai, kas buvo vakar, kas yra šiandien – nebebus rytoj. Praeitis virsta į rūkaną, pro kurią galima bandyti įžvelgti buvusią realybę, ieškoti paties ir kitų pėdsakų, bet ar pavyks? Ar ateitis nuspėjama, o praeitis pagaunama ir užfiksuojama?

Ne, ateitis pranzūzų rašytojo P. Modiano nedomina, veikėjai klaidžioja praeityje, ieškodami savosios tapatybės, kaip vaiduokliai nuolat šmėsčioja okupacijos metai, netiesiogiai, tarp eilučių, nujaučiama Holokausto tema (beje, ir „Horizonte“, „Povestuvinėje kelionėje“), o laikas trūkčioja kaip punktyrinė linija, su tuštumos tarpais, kuriuos jei pavyktų užpildyti, ko gero, išsiskleistų pati pati esmė. Kokia? Kas žino… Bet be jos, praeities, gyvenimas netikras, žmogus netikras – kontūras, atšvaitas kažkieno iš kažkur.

Amnezijos ištiktas protagonistas Gi Rolanas (koks iš tikrųjų vardas?) nutaria ieškoti savęs senų adresų knygose, nuotraukose, telefonų numeriuose, jų padiktuotų žmonių asmenyse ir atmintyse, suvokęs, kad norint gyventi į priekį, reikia žinoti savo nueitą kelią ir jame sutiktus žmones, kas su jais nutikę.

Aš – niekas. Tik šviesus siluetas šį vakarą, kavinės terasoje. p. 5

Tapatybę praradęs ir Rolano bendradarbis H. M. Hiutė, privačios paieškų kontoros savininkas, paradoksas, šie vyriškiai nežinodami, neturėdami savęs, bando išsiaiškinti svetimas paslaptis.

Jis pajuto man simpatiją dėl to – aš sužinojau apie tai vėliau, – kad irgi buvo pametęs savo pėdsakus ir kad ištisas jo gyvenimo gabalas staiga pradingo negrįžtamai, nepalikęs nė menkiausio atramos taško, nė  menkiausio siūlo galo, galinčio jį dar susieti su praeitimi. Na, ir iš tikro – kas gali būti bendra tarp šito seno pavargusio žmogaus apsitrynusiu paltu, tolstančio nuo manęs tamsoje su dideliu juodu portfeliu po pažastim, ir buvusio tenisininko, šviesiaplaukio gražuolio – baltų barono Konstantino fon Hiutės? p. 8

Tai  dar vienas laiko ir atminties motyvas: be artimųjų, be pažįstamų – žmogus tarsi ne pilnas, be esmės, nepajėgus visko prisiminti ir save atpažinti.

Kūrinyje minimalistinėmis kalbos priemonėmis sukuriama tam tikra atmosfera, galima sakyti atmosferinis romanas, įsiurbiantis į savo paslaptis, ūkanas ir priverčiantis jaustis gan keistai – lyg vaikščiotum tamsiais koridoriais ar gatvėmis vaikantis šešėlius – nesugaunamus, nors ir žadančius kažką atskleisti. Tai nostalgiškas pasakojimas apie trapią žmogaus būtį. Vienas adresas, gyvai, tapybiškai apibūdinant Paryžiaus gatves, aikštes, namus, jų interjerą, žmonių veidus, aprangą (O aš žiūrėjau, kaip šitas dručkis blondinas mėlynom akim ir balta oda skaito savo žalią laikraštį. p. 18), kitas adresas, kitas žmogus, atpažinęs veidus nuotraukoje, regis, Gi Rolanui pakankamai sekasi pasistumti į praeitį, netgi sužinoti žmonos ir savo vardus, gyvenimą Meževe, bandymą eiti per Šveicarijos sieną… o toliau?

Taigi ar laikas, ypač praeities – ne miražas, vos prisiartinus išnykstantis? Ar įmanoma į jį įbristi iš naujo ir susirinkti, susilipinti save? Tai klausimai,  į kuriuos P. Modiano bando atsakyti visuose savo kūriniuose.

Prieblandoje maža mergytė grįžta su motina iš paplūdimio. Mergytė verkia dėl niekų – paprasčiausiai norėjo dar pažaisti. Ji tolsta. Štai jau pasuko už gatvės kampo… O argi ne taip ir su mūsų gyvenimais? Ar jie irgi neišsisklaido vakaro sutemose taip greit kaip vaikiška nuoskauda? p. 128

Vertinimas: 4,4/

P.s. knygos puslapiai  laikraštinio popieriaus ir pageltę it rūkoriaus pirštai, vietomis raidės nelyg Modiano veikėjų atmintis: išsitrynę, telikę brūkšneliai, taškiukai, o šitąja serija (20 amžius), matyt, ir bibliotekos jau atsikrato – radau visą pundelį su išplėšytais antspauduotais lapais prie bibliotekos surištą: makulatūrininkai gal specialiai kam nors paliko, taip sakant, pametė? na, man visai mielos šitos plonais viršeliais, plonytės, pablukusiomis raidėmis, lengvos svoriu ir puikios turiniu knygelės.  Taigi turėsiu skaitymo ne vienai dienai.