Kettu, Katja. Už nuodėmes bus atleista: romanas/ K. Kettu; iš suomių k. vertė Aida Krilavičienė. – Vilnius: Alma littera, 2015. – 320 p.

Meilės metas ribotas, juolab ribotas buvo mūsų meilės metas. Jis truko tiktai dvi savaites. Dvi savaites, tris dienas, penkiolika minučių išsipildymo, pykčio, liūdesio, atleidimo. Per tą laiką matėm tik vieną žmogų – Smaukytoją, bet ir jį tu išvijai. Šiaip jau viskas alsavo ramybe ir saugumu. Tiktai negandos paukščiai skraidė palei horizontą laukdami sutemų. Tada prasidėdavo bombardavimai. p.162

Keista, originali suomių rašytojos knyga apie meilę, karą, už protą stipresnį geismą ir likimą atšiauriame Laplandijos krašte, kur kariaujama buvo iš pradžių su Sovietų Sąjunga, vėliau suomiai tapę lyg ir sąjungininkais su vokiečiais – prieš tą patį bendrą priešą, vykęs vadinamasis Tęsiamasis karas, o 1944 m. rugsėjo 5 dieną, Suomijai paskelbus paliaubas su Sovietų Sąjunga, vietiniai gyventojai, bendradarbiavę su vokiečiais, atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje be išeities. Per keletą Tęsiamojo karo metų suomių moterys, užmezgę santykių su vokiečių kareiviais, o jų kariuomenei išėjus, vadinamosios vokiečių „nuotakos“ ir jų vaikai liko keblioje situacijoje. Daugelis jų pasitraukė į Norvegiją ar iškeliavo kartu su savo išrinktaisiais. Visa tai iš labai vertingo, tikrai skaitytojui praverčiančio vertėjos straipsnio knygos pabaigoje. O ir šiaip pagarba vertėjai: surasti tiek žodžių, sinonimų, neįprastų, kasdienėje kalboje nenudilintų išsireiškimų, kad kūrinys putotų, veržliai ir galingai kristų nelyg krioklys, tikrai nebuvo lengvas darbas.

Pagrindinė knygos veikėja Žvairaakė (Žaižarakė), bemokslė pribuvėja, savyje turinti „tik vieną tikrą jausmą – meilę“, iš Dievo malonės gebanti gydyti, šamanų giminės moteris, be logikos, gaivališkai įsimylėjusi vokiečių karininką Johaną, medžiojanti ir sekanti paskui jį kaip tikra rujojanti žvėrių patelė. Nepaisydama pavojų, rizikos, moralės, pasekmių.

Nepaisiau oro pavojaus sirenų riksmų, negirdėjau, kad daug kas iki rudens ketina išvažiuoti į Švediją, į Ostrobotniją – kas kur. Visi bėgo nuo karo, ieškojo priebėgos, o aš troškau sekti paskui tave ten, kur kvepėjo paraku, kur žemė degė nuo Stalino vargonų griausmo. Traukiau savin drignės kvapą, uodai kilo nuo žemės gyvastingu debesiu. Mėnulis nespėjo atsimainyti ir Aunės vaistinė notra ant palangės dar nebuvo pražydus, kad pradėjau dirbti Titovkos stovykloje. p. 45

Besąlygiška meilė – jos vedlė, elgesio diktatorė. Laimės akimirkos medžiotoja. Ar yra riba tarp gėrio ir blogio? Kas yra gera, o kas bloga laikiname karo pasaulyje?

Juk nėra nieko tikresnio už netikrumą, dažnai sakoma karo metu. Tai tiesa. Tik Dievas žino, kur mūsų kelio galas. p. 86

Ar jausmai ir norai nepasidaro aštresni, juslės drastiškesnės, o elgesys gaivališkesnis mirties artumoje? Taip. Bent jau šiame kūrinyje. Moteris, padedanti ateiti į gyvenimą naujoms gyvybėms, sprendžia ir tų negimusių būtybių mirties klausimus gramdydama nėščiųjų įsčias, nekamuojama abejonių, ar tai pridera, ar tai moralu, nors jos draugėje – Lestadijaus pamokslų knygutė, net mokanti ją atmintinai, patikina jos lapais prakurdama ugnį. Bet viskas lyg ir natūralu, viskas iš aukščiau: Dievas davęs galią ne tik gydyti, bet ir naikinti. Gaivališkasis, kūniškasis gyvenimas ir mąstymas paviršiais, nelendant į jų nematomas ertmes, pritinka atšiaurioje, nuo gamtos priklausančioje erdvėje. Kad ir kokiais kūniškaisiais palyginimais žarstytųsi autorė, jie neskamba gašliai nė bjauriai, tiesiog atrodo tinkami tundros laukiniškumui ir žvarbiam tikrumui, kurio nedengia jokios filosofijos, juolab intelektiniai viražai. Nors iš pradžių skaitant vis dėlto buvo sunkoka priprasti prie tokio požiūrio, nuolat galvojau, kad stengiamasi žmogų prilyginti gyvūnui, nutraukiant jo priedangą – apsimestinę? natūralią? padiktuotą civilizacijos, ko gero, – kaip nuvelkant drabužius ir neleidžiant nei pliusų, nei minusų maskuoti, slėpti. Johanas joje irgi mato tą vitališkąją, nesveriamą ir neribojamą elgseną, kuri jį ir žavi, bet ir baugina savo pavojais:

Širdį spaudžia, kai žiūriu į Žaižarakę. Gyvulio meilė besąlygiška ir šituo požiūriu. Žaižarakė – kaip gyvulys. Jos meilė kankinanti, deginanti, tokia maniakiška, kad primena dvasios ligą. Polarkeller, arktinį pamišimą. p. 177

Natūralistinė esmė. Vyras kvepia elnio ragočiaus kailiu, vyrišku įnagiu, „Viešpaties marškiniais“, kontrabandininkas Juonis nuryja nekramtydamas visą upėtakį, keiksmažodis: „kad tave apžėlusi Lenino subinė“, „stakta kaip didelio ūkinio šeimininko duktė: jei duoda iš priekio, duos ir iš užpakalio“…

Ypatingą vertę knygai suteikia vaizduojamo krašto etno, mitologiniai, savotiški elgesio įpročių, posakių įterpimai, jie susipina su poetišku kalbėjimu ir paskleidžia magišką atmosferą:

Čiulpiau pirštą, kol kraujas po nagu pradėjo tvinkčioti ir tu iš skausmo surikai. Bet aš  nesilioviau. Ėmiau laižyti tavo pėdas ir kulnus, kurie kvepėjo druska, titnagu, pažintu pasauliu ir grybais. Nesilioviau, kol suragojusi oda pradėjo plustėti. Paskui suvysčiau tave elnio kailiu ir liepiau ramiai gulėti, kol įkursiu ugnį. p. 105

Šiaurės žmonės – gaivališki ir stiprūs, net pats Johanas pripažįsta, kad Žaižarakė daug tvirtesnė nei jis: ir fiziškai, ir psichiškai, nors ji ir sako, kad pamišimas negresia ir jam – suomiui iš motinos pusės, o ir jis pats stengiasi įtikėti, kad esąs ne pašlemėkas, kad Reichas stiprus, o jis tiki vokiškuoju reikalu, tiki savo jėga vykdydamas užkariavimo misiją, tai ne jo tėvas, tas tai tižena buvęs, mirė, vos išgirdęs, kad vokiečiai pradėjo karą, mat jam užtekę vieno, pirmojo pasaulinio, o po to jis, tėvas, vis rašęs prisiminimus, bet iš tikrųjų padirbęs tik keistą skrynią, kuri, neaišku kaip, atsiradusi Negyvėlio fjordo trobelėje. Skrynios ir pypkės įrašo „Už nuodėmes bus atleista“ motyvai nuolat kartojami, įsipina į siužetines gijas ir įgyja ne tik simbolinę prasmę, bet ir pabrėžia žmonijos bendrystės, žmogiškųjų vertybių tapatumą. Ar Johanas stiprus ar silpnas, geras ar blogas, vargu, ar būtų lengva apibrėžti, kaip ir Žvairaakę – ji išskobia be gailesčio konkurentės Lisau įsčias, bet pagaili ruselio ir mergaitės koltų genties, kurių net suomiai dar neseniai nelaikė žmonėmis, šaudė kaip žvėris; ji geros širdies, sako Johanas, bet dėl maniakiškos savo meilės gali bet ką, ji nors ir gaili koltės mergaitės, bet pati nuveda ją į „Tvartą“, kur prievartaujama ir niekinama, taigi pati kalta, kad išsiskėtus leido savo kraujuojančias įsčias laižyti kalei Hilmai ir taip pritraukti vyrų gašlumą. Nėra vieno apibūdinimo: įvairios situacijos, papročiai lemia požiūrius ir pasirinkimus. Johanas nei stiprus, nei silpnas – pasimetęs, susipainiojęs hitlerizmo idėjose ir realybėje, praradęs save, savo sielą palikęs kažkur Ukrainoje prie duobių, ir savo pagrindine funkcija priėmęs baseino kasimą, apsisvaiginęs Adolfinu ir tik taip pajėgiantis gyventi – kariauti.

O Žaižarakė stipri: iš prigimties (gražūs ir sveiki dantys, nors jai jau trisdešimt penkeri), užgūdinta vietinės atšiaurios gamtos (maudosi lediniame Arkties vandenyje), bet ją tvirta, netgi perdėtai, daro ir meilės tikslai: Operacijoj „Tvartas“ prievartavimai, niekinimas jos nepalaužia nei fiziškai, nei psichiškai (prašo kuoka trenkti į dantis, tik ne į pilvą), nes turi didžiulį norą – pagimdyti Johano kūdikį.

Nors laikas ir erdvė vaizduojamų įvykių yra aiškiai apibrėžta, įvardijant datas užrašų antraštėse – nuo 1944. 06 iki 1945. 02, Laplandija, tiksliau pagrindinai dvi vietos: Titovkos stovykla su „Tvarto operacija“ ir Negyvėlio fjordo trobelė, arba kaip sako sankryžos rodyklė: Į Murmanską (49 km), į Kelną (3 300 km), į Berlyną (2 750 km), bet šiek tiek, kiek būtina veikėjų charakterių formavimui, atsiveria ir tolesni – praeities – horizontai: Johano ir Žaižarakės tėvų likimai, Johano dvasinis palūžimas ir amnezija po įvykių Ukrainoje, Negyvėlio veikla karo laikotarpiu: dirba tai vieniems, tai kitiems, kaip pasitaiko – juk karas.

Magiškojo realizmo („jis pirmasis Parkinoje nusipirko apelsiną iš anglų jūreivių, bet gavo baisią alergiją ir numirė“ p.41), folkloro, vietinės mitologijos ir vaizdaus realizmo – natūralizmo sanpynos sukuria gyvą, sukrečiantį pasakojimą apie dramatišką ir žiaurų suomių praeities laikotarpį.

Trijų pagrindinių veikėjų išgyvenimus, mintis autorė stengiasi individualizuoti per pasirinktą žanrą – užrašus, dienoraščius. Tie patys dalykai pasakojami iš trijų pozicijų – gaila, kalbėjimas vis dėlto tas pats, per daug neišsiskiriantis, gal moters originalumas išreiškiamas labiausiai vaizdžiai, gamtiškai, vitališkai, o Negyvėlio – tėvo, ir vokiečio Johano – santūriau, bet mąstymo filosofija – ta pati, autorei nepavyko mąstymo ir kalbos požiūriu sukurti skirtingų idividualybių. Todėl tas užrašų, daug kur panašių į laiškus,  metodas ne visai pasiteisina, nes pagrindinės funkcijos – skirtingų žmonių skirtingų pasaulių nepavyksta pakankamai personalizuoti, greičiau tik sentimentalizuoti, kas kūriniui tikrai neprideda dividendų, o skaitant daug kur tiesiog erzina. Taigi veikėjai kad ir netapatūs, bet nedaug ir skiriasi: tiek jausmuose, tiek požiūriuose į karą, žiaurumą, žmogiškumą. O siužetinės linijos supintos į vienį meistriškai, viskas darniai suteka į galutinę vagą, pagrįstai ir nuosekliai, regis, nelieka jokių pasakojimo plyšių. Pabaiga popsiška. Nenuvilianti, bet ir neįtikinanti. Bet ir vėl… Pabaigos žodis. Meilė lyg iir laimi, ilgai ir laimingai… bet realybė stipresnė ir žiauresnė už jausmus.

Vertinimas: 4,4/5