Houellebecq, Michel. Pasidavimas/M. Houellebecq: romanas; iš prancūzų k. vertė Goda Bulybenko. – Vilnius: Kitos knygos, 2015. – 293 p.

Pirmoji pažintis su garsiuoju, skandalinguoju prancūzų rašytoju M. Houellebecq. Kadangi neitin mėgstu utopijas nė distopijas, o ir fantastikos apskritai, plius neturiu tokios rūšies literatūros skaitymo įgūdžių, tai ir nesitikėjau kažko tokio – sukrėtimo, apžavėjimo ar netgi  nusivylimo.  Bet neįmanu likti ir abejingai: priverčia apie daug ką pamąstyti. Knyga pasirodė įdomesnė nei tikėjausi. Pirmiausia dėl paralelės su devynioliktojo amžiaus rašytoju J. K. Huysmansu, manau tai labai puiki reklama  laiko prislopintam rašytojui, kita vertus, įdomus pasirodė viduriniosios klasės atstovo protagonisto,  Sorbonos dėstytojo rezignacijos kelias, blaškymasis individualizme, nepripažįstant faktiškai nei šeimos, nei kokio nors aktyvesnio socialinio gyvenimo (kažkada nusipirkęs automobilį planuodamas pakeliauti, taip nė karto net neišsiruošęs toliau pagrindinių savosios egzistencijos gairių: namai – universitetas), o ir geriausias draugas, su kuriuo tariasi lemiamomis akimirkomis, iš kurio stengiasi pasisemti išminties – tas pats kaip ir darbo objektas , būtent Huysmansas. Ištikus neveiklos krizei, netekus darbo, nors su pakankama materialine baze išgyvenimui, jis bando atkartoti devyniolikto amžiaus rašytojo pasirinkimą – rasti vietą vienuolyne.

Šiaip knyga man pasirodė daugiau antieuropieška, antiprancūziška nei antiislamiška, juolab, kad naujasis prezidentas musulmonas vaizduojamas kaip nuoseklus, taikus, pakankamai gudrus politikas, gebantis perversti į savo pusę pranzūzų inteligentus, pirmiausia švietimo srities – švietimas ir demografija – tai du svarbiausi  musulmoniškos mąstysenos kuriant imperiją prioritetai – dieve mano, kiek ne daug tereikia įvykdyti perversmui šalyje: ne teroro, ne šaudymų, ne kraujo – deja, tik pop kultūroje eskaluojamų banginių – pinigų ir sekso. Štai kas itin patrauklu ir efektinga būsimos patriarchalinės valstybės personoms: prieš solidžių mokytų vyrų akis šmėžuojančios kelios  žmonos, pirmiausia, aišku, penkiolikmetė… ir prikimšta piniginė. O visa ko esmės, religijos, keisti ir nereikia, taigi dauguma ne ateistai, bet ir netikintys šiuolaikiniame pažangiame, mokslu ir protu besivadovaujančiame pasaulyje, žmonės be Dievo. Ar žmogus be Dievo, be šeimos yra kaip nendrė, linkstanti į stipresnio vėjo kryptį? Galima rasti ir pasiteisinimų, ir tinkamų pavyzdžių šalies istorijoje: juk Sorbonos universitetas tapęs musulmonišku, kažkada buvo įkurtas ir valdomas katalikų, buvusi irgi religinė mokymo įstaiga. Be to, pažangiojo, nuosaikiojo, tolerantiškojo prezidento musulmono Mahometo Ben Abeso islamas trokšta įkūnyti naująjį humanizmą. 

Taigi protagonistas, daugiau negu vidutinio intelekto Sorbonos dėstytojas, tarsi neturi dėl ko gyventi, išskyrus seksą su studentėmis, alkoholį ir skanų maistą. Be religijos, be tradicijų, be draugų, be giminių, be jokių domėjimosi akiračių, faktiškai jam neįdomi nei politika, nei šalies valdymas, nes metai iš metų tas pats per tą patį, demokratinėmis šalimis besiskelbiančiose šalyse, kaip jis sako, demokratijos nesurasi nė su žiburiu, tai valdžios pasidalijimas tarp dviejų grupuočių. Jo tikslas ir interesas – taškelis siaurame ruože, kaip jau minėta, devynioliktojo a. rašytojas dekadentas J. K. Huysmanas, apie kurį septynerius metus rašė daktarinę, kurį pažįsta, ko gero, geriau,  negu kad jis pats save pažinojo, jo gyvenimą ir kūrybą veikėjas nuolat lygina su savaisiais išgyvenimais, netgi išeities iš keblių situacijų ieško remdamasis anojo patirtimi.

Tos paralelės tarp devynioliktojo a.rašytojo ir 2022 metų įvykius išgyvenančio veikėjo yra pačios įdomiausios. Šiaip jau knygoje atsiskleidžia nihilistinės rašytojo pažiūros į visuomenę, daugiausia apsiribojusią paprastu žavėjimusi pinigais, o dar labiau užhipnotizuotą troškimo „išsikovoti pavydėtiną socialinę padėtį pasaulyje, kurį viltingai įsivaizduoja kaip konkurencijos lauką ir taip be perstojo garbinančią sporto, mados ar interneto portalų kūrėjų, aktorių, manekenių ikonas“. p.10 Dar piktesnis žvilgsnis į Prancūzijos metai iš metų besikartojantį politinį teatrą, kur  centro kairieji ir dešinieji dalinasi tarp savęs valdžią iki 2022 – ųjų, kai į politinės arenos priekį išsiveržia Nacionalinis frontas, radikaliomis pažiūromis išgąsdinęs ir privertęs emigruoti daugelį gyventojų, ir kaip atsvara savo nuosaikumu Musulmonų brolija.

Vis dėlto darėsi vis aiškiau, ir jau ne vienus metus, kad augantis ir dabar jau begalinis atstumas tarp tautos ir tų, kurie kalbėjo jos vardu, politikų ir žurnalistų, prives prie kažko chaotiško, smurtiško ir nenuspėjamo. p. 113

Kuo gyvena ir ką veikia dvidešimt pirmojo amžiaus tipinis europietis inteligentas individualistas, kurio nekamuoja išgyvenimo problema, nedomina socialinės nė politinės problemos, o vieninteliai pomėgiai tėra geras  maistas, vynas ir seksas? Jis ne ateistas, bet ir Dievo jokio neturintis, į pasaulį bandantis žvelgti tik pro tv ir interneto atveriamas platumas, iš visų meno šakų prioritetą teikiantis literatūrai: „tik literatūra gali mums suteikti pojūtį sąlyčio su kito žmogaus vidujybe, su visu jos turiniu, jos silpnybėmis ir didybe, jos ribomis, menkumu, įsitikinimais; su tuo, kas žmogui neduoda ramybės, jį domina, jaudina ir atstumia. Tik literatūra leidžia užmegzti ryšį su mirusio žmogaus protu, atviresnį, visapusiškesnį, gilesnį netgi nei pokalbį su draugu; kad ir kokia gili ir tvirta būtų draugystė, kalbėdamiesi niekada neatsiveriame taip stipriai, kaip priešais baltą lapą kreipdamiesi į nepažįstamą adresatą.“ p. 11

Kitoks nei individualistinis vienišiaus gyvenimas protagonistui nėra priimtinas, šeima, žmona, vaikai jam atrodo kaip neįmanoma fantasmagorija, tegalinti apsunkinti  būtį, padaryti nepakenčiamą ir netgi sunaikinti jį kaip asmenybę. Ir čia išminties semiamasi, aišku, iš devynioliktojo a. vienišiaus patyrimo, cituodamas jo romane Šeima vaizduojamos pagyvenusios poros emocijas: „Gana greitai Andrė ir Žanai neliko nieko kito kaip tik nekalti prisilietimai, motiniškas džiaugsmas kartais eiti miegoti kartu, atsigulti į lovą tik tam, kad pabūtų vienas šalia kito, kad pasišnekučiuotų prieš atsukdami vienas kitam nugarą ir užmigdami.“ p. 91

M. Houellebecq nepagaili aštrios ironijos, netgi sarkazmo, nubloškia veikėjo apmąstymus iki komiško absurdo:

Seniau žmonės kurdavo šeimas, o tai reiškia, kad po dauginimosi periodo dar keletą metų išsijuosę triūsdavo, kol vaikai pasiekdavo brandos amžių, ir tada iškeliaudavo pas Kūrėją. Tačiau dabar buvo protingiau porai kartu įsikurti tik sulaukus penkiasdešimties ar šešiasdešimties, tada, kai pasenę ir įsiskaudėję kūnai nori tik šeimyniško, užuovėją suteikiančio tyro sąlyčio; kai vietinė virtuvė, kaip ji, pavyzdžiui, liaupsinama Žano Luko Petitreno laidoje – galutinai užima kitų malonumų vietą. p. 111

Nei J. K. Huysmans, nei „Pasidavimo“ veikėjas tiesiog nesuranda tinkamos moters bendram gyvenimui, nes ji „didžiąją savo gyvenimo dalį būdama „namai ir šeima“ tipo, turėjo sugebėti tam tikromis akimirkomis persimainyti į kekšę. p. 94

Nors protagonistas, aukštai vertinamas universiteto dėstytojas, savo gyvenimą lyginantis su J. K. Huysmansu, bet tų siekiamų ir pasiektų vertybių paradoksas tragiškai degradus: jeigu J. K. Huysmanso kūrybos viršūnė romanas Atvirkščiai, tai pripažinti didžiausiu kūrybiniu pasiekimu dvidešimt pirmojo a. literatūros dėstytojui telieka: „Miriam buvo mano jausminio gyvenimo viršūnė“ p. 47 Mergina, studentė, idealiai gebėjusi visomis trimis savo ertmėmis tenkinti jo seksualinius troškimus. Daugiau lyg ir nieko kaip apie žmogų apie Miriam nepasakyta.

Krizė veikėją ištinka 44 metų, visai kaip ir jo mylimą rašytoją, kai tas atsivertė į religiją, įstojo į vienuolyną ir taip tarsi pabėgo ne tik nuo vienatvės, bet ir buitinių, pastangų reikalaujančių spręsti problemų. Tą patį kelią, į tą patį vienuolyną bando pakartoti ir „Pasidavimo“ protagonistas, nepakeldamas savo… ko? Darbo neteko, bet gauna trijų tūkstančių su viršum išmoką, visai tokią, kaip sulaukęs pensijinio amžiaus būtų (och, mūsiškiams pensininkams, kur ten – ir dirbantiesiems iš pavydo telieka iki kraupių gelmių atsidusti), gyvena tame pačiame bute, na, taip, prarado galimybę seksualiniams poreikiams rinktis studentes, bet juk yra porno kanalai, neblogiau tenkinantys normalių (o jis, kaip pats sako, normalus)vyrų poreikius, taigi ant kokios seklumos buvęs dėstytojas užplaukė? Vienatvės? Savo bevertiškumo suvokimo? Beperspektyvinės ateities? Kodėl jam pradeda rodytis musulmonų pasiūlymai tokie patrauklūs, o islamas gan priimtinas? Aišku, ir rizikos nei susikompromituoti, nei apsijuokti, nei būti pasmerktam kaip išdavikui jokios: pilietis, netgi inteligentas intelektualas Prancūzijoje neneša jokios atsakomybės už savo politinius pasirinkimus, viešas kalbas ar antihumaniškus pasisakymus, taigi tarsi visai nėra ko per daug spirtis:

xx amžiuje daug intelektualų palaikė Staliną, Mao ar Pol Potą, ir niekas niekada jiems dėl to iš tikrųjų nepriekaištavo; Prancūzijoje nebuvo laikomasi nuostatos, kad intelektualas turėtų būti atsakingas; tai nepriklausė jo natūrai. p. 263

Na, po tokios frazės norom nenorom prisimeni sunkiai suvokiamą Sartro flirtą su SSSR didžgalviais, jo žavėjimąsi komunizmu kaip itin humaniška santvarka ir t.t.

Protagonisto rezignacija nulemia jo susitaikymą su siūlomis musulmoniškomis perspektyvomis. Prie to prisideda ir  vienatvė, nusivylimas politine šalies sistema, uždara, labai siaura gyvenimo erdvė – apie J. K. Huysmansą pasakius viską, ką gebėjo, intelektinis gyvenimas baigtas.

Tiesa, paskutinis skyrius parašytas tariamąja nuosaka.

Antroji knygos pusė virsta veik tezėmis apie politiką ir islamą, bet apie pastarąjį labai paviršutiniškai, nesigilinant į esmę, apsiribojant patriarchatu, daugpatyste ir kitomis popsinėmis detalėmis, tuo gal būt labiausiai ir neįtikina, lieka kaip paviršiumi prašliaužianti politinė, moralinė satyra, čia grybštelinti vieną pagyvenusio vyriškio silpnybę, čia kitą, bet tam tikro šarmo M. Houellebecq fantazija, labai jau panaši į realybę, tikrai turi – praryji knygą veik vienu ypu, nors ir stipriai jaučiant vis augantį išsikvėpimą ir paviršutiniškumą į pabaigą.

Šiaip nėra prasminga leistis į smulkius kalbėjimus apie šią knygą, nes yra puikus, aiškus, paprastas, išsamus V. Bikulčiaus straipsnis, kuriame paliečiama ir rašytojo kūryba, ir gan išsamiai pristatomas „Pasidavimas“, įvardijant pliusus, ir trūkumus, vertimo riktus, fantazijų skandalingumą ir realistiškumą.

Vertinimas: 4,4/5