Claudel, Philippe. Pilkosios sielos: romanas/ P. Claudel; iš prancūzų k. vertė A. Kisielaitė. – Vilnius: Vaga, 2010. – 240 p.

Niekas nėra vien balta arba vien juoda, daugiausia vyrauja pilka. Žmonės ir jų sielos – irgi. Tu esi pilka siela, gražiai pilka, kaip ir visi mes. p. 115

Pirmiausia stilius. Elegantiškas. Lakoniškas.

Siužetinių linijų intriguojantis supynimas, tai romanas ir apie karą, ir detektyvas, ir apie žmogaus sielos neįžvelgiamumą.

Egzistencinių temų gelmė.

Visa tai daro knygą tikrai išskirtine, sunkiai sulyginama su kuo nors: viršelyje paminimas G. Simenon, A.Camus, E. Po, man tarpais asocijavosi su L. F. Celine, bet, be abejo, tai tik tam tikrais aspektais, pasakojimas tiesiog idealiai atitinka vaizduojamą laikmetį, netgi vietomis itin egzaltuotomis pasakotojo frazėmis, sentimentaliu požiūriu į meilę, kaip neatkartojamą, neužbraukiamą, neigiamų veikėjų – teisėjo, pulkininko – antihumaniškumo hiperbolizuotu išryškinimu. Sunku patikėti, kad tai šiuolaikinio rašytojo kūrinys.

Siužeto centre pirmojo pasaulinio karo metu fronto užribyje atsidūrusio mažo miestelio įvykiai: „Mūsų miestelis karą girdėjo, bet pats nekariavo. Netgi galima pernelyg nešokiruojant pasakyti, kad iš karo pelnėsi pragyvenimą: visi vyrai dirbo Gamykloje.“ p. 40  Regis, tos vietos gyventojai, gavę tikrai išskirtinę likimo dovaną, turėjo jaustis pakankamai ramūs ir laimingi, palyginus, ką teko išgyventi karo mėsmalėn tiesiogiai patekusiems. Karas – tai beprasmis cinizmas, atnešantis paprastiems žmonėms tik skausmą ir ašaras, verčiantis dviejų frontų be galo panašius vyrus mėsos gabalais, lavonais, sužalotomis sielomis, netgi išlikę gyvi jau niekada nepajėgs paprasčiausiai gyventi:

Karas ne tik išgalabijo daugybę žmonių, bet ir perskyrė pasaulį bei atsiminimus į dvi dalis, tarsi visa, kas nutiko iki karo, liko kažkokiame rojuje, lyg senoje kišenėje, į kurią niekada nebeišdrįsi įkišti rankos. p. 41

Rašydamas apie karo absurdą ir jo pasekmes rašytojas negaili sarkazmo, paniekos, aštrios satyros, netgi bravūriškumo, tuo vietom skaitant norom nenorom prisimeni tą patį karą aprašiusį Celine, tai tarsi subangavęs pykčiu pasakojimas, pratrūkęs nesusitvardymas nuo neteisybės.

Bet karas savo padariniais perkopia frontą ir miestelį skiriančią kalvą ir įsiveržia pabaisiškais padariniais: iš pradžių ligoninėn atvežti pirmieji sužalotieji sukelia vietinių užuojautą ir pelno paramą maistu, drabužiais, nors atlygintinai gauna tųjų buvusių frontininkų tik panieką, kaip vengią atlikti pareigą tėvynei. Bet pamažu beveidžiai, bekojai, pusiagalviai, benosiai ir t.t tampa kasdienybe, nepaliaujamai tvindančiu ir civilius bauginančiu srautu. Miestelis tarsi suskyla į du: tųjų ir vietinių.

Kai aplinkui tiek mirčių, tiek kraujo, atrodo, ką gali nustebinti pavienė mirtis, netgi nužudymas? Masinių mirčių ir individualių mirčių sugretinimas ir pastovus paralelės plėtojimas tikrai sukrečiantis ir netgi bauginantis. Juk mokytojos Lilijos mylimasis – ta fronto visuotinė tešla ir tik atskiriems žmonėms jis daugaiu negu visas pasaulis, o natūralia mirtimi mirusi uždarojo, Pilaitės paslaptmi tapusio prokuroro žmona, su savimi nusinešusi ir jojo gyvenimą, suteikia kančią niekuo nemenkesnę nei kitiems karas. Įdomus paradoksas: karas už nematomos, bet girdimos ribos naikina be gailesčio vyrus, moteris gniuždydamas praradimo sielvartu, rašytojas atvirkščiai būtent tokiame įprastame fone, parodo, ką su savimi pasiima mirusios moterys, vyrus palikdamos amžinoje graužatyje, kurioje „galima gyventi kaip atskiroje šalyje.“ Netektys veikėjus nutolina ne tik nuo pasaulio, bet ir nuo savęs. Meilė tokia stipri, kad nepakeičiama, neužmirštama, atsiradusi praraja neužpildoma niekuo – net mylimos moters likusiu kūdikiu.

O štai ir tikra civilė žmogžudysė: randama pasmaugta dešimtmetė mergaitė Gražuolė Viendienė, laikas ir gyvenimas protagonistui suskyla iki Bylos ir po, paženklindamas praradimu ir jo asmeninį gyvenimą. Jis baisisi teisėjo nužmogėjimu (pasigardžiuodamas kerta virtus kiaušinius prie mergaitės lavonėlio), pulkininko cinizmu, jų skubėjimu rasti kaltą ir Bylą užbaigti, kad karo fone neatsirastų jokių dviprasmybių ir neramumų, o pasakotajas pradeda savąją vienatvės ir tiesos mirties ir gyvenimo teatre paieškos istoriją, užrašų seriją, kurie kaip išpažintis ir pateikiama knygoje.

Kadangi tai detektyvinė istorija, minėti siužetinius vingius, intrigos detales kaipo tabu, galima pasakyti, kad siaubo grandinė pinama meistriškai, kraujo ir mirčių su kaupu, o riba tarp žmogaus išorės ir vidaus paradokso, regis, taip ir nebus nutrinta, kuo toliau, tuo labiau atveriama, koks gali būti kontrastingas susidarytas įspūdis ir iš rastų dienoraščių atsivėrusi tikroji žmogaus esmė.

Ir pabaigai, mano manymu, esminiai prokuroro Destinato žodžiai protagonistui, teisybės ieškotojui:

– Per daug nepasikliaukite atsakymais, jie niekada nebūna tokie, kokių tikimės, ar ne tiesa?

Nuostabus stilius, galima knygą skaityti ir skaityti, jeigu… beviltiškai daug beviltiškų mirčių…

Vertinimas: 4,7/5