Toibin, Colm. Nora Vebster: romanas/ C. Toibin; iš anglų k. vertė Nida Norkūnienė. –  Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 376 p.

Kuo gi toji Nora Vebster ypatinga, jei net pavadinimas iš vardo ir pavardės? Pirma mintis – įžymybė, kažin kokia airių reikšminga persona, o iš viršelio vienišos moters, jūros ir tokio pat vienišo paukščio vaizdo bandžiau įvardinti visus spėjimus: menininkė, feministė, nors… labai gali būti ir meilės romanas.

Deja, nė viena nuojauta nepasitvirtino: Nora Vebster paprasta airių provincijos miestelio moteris, mirus mylimam vyrui ir visų aplinkinių gerbiamam mokytojui Morisui, keturiasdešimties likusi našle su keturiais vaikais: dviem veik suaugusiomis dukromis ir dviem paaugliais berniukais. Jos kasdienybė, praradus mylimą žmogų, atramą, maitintoją, likimui kirtus ypač skaudų smūgį, o gyvenimui diktuojant tolesnius reikalavimus: rūpintis vaikais, bendrauti, dirbti. Būti savimi. Štai koks poreikis pabunda moteriai netgi tokioje sunkioje situacijoje.

Tai ne tik moters išlikimo drama, tai virsmo, savęs atradimo ir išsivadavimo iš įprastų rėmų istorija . Pats autorius C. Toibin (anotacijoje apibūdinamas kaip vienas žymiausių airių rašytojų, g. 1955 m.) palygina savo veikėją su Ema Bovari, kas, tiesą sakant, mane ypač sutrikdė. Gal jos ir panašios kaip provincijos, neaiškių lūkesčių turinčios moterys, nepatenkintos savo padėtimi ir bandančios išsiveržti iš primestų ribotumų (Ema – į seksualines erdves, Nora Vebster – naujus pomėgius, tobulinant vaikystėje ir jaunystėje pastebėtus, bet neatskleisus gebėjimus – muziką, dainavimą, „užsimerkusi ji regėjo muziką kaip vandenį, labai greitai sruvenantį paskui ją, bėgančią tolyn, o kartu raminantį, kai panirdavo į jo vėsą.“ p. 319. Ir platesnius socialinius kontaktus, negu jautė poreikį gyvendama su vyru. Bet Floberas nulupa viršutinį moters luobą ir įsitaiso jos širdyje ir smegenyse, fiksuodamas, regis, net mažiausią emocijų ir paslaptingųjų moteriškųjų ląstelių pulsavimą. Sunku patikėti, kad vyras gali taip pažinti ir rašyti apie moterį.

Nora Vebster atrodo taip ir lieka stebima autoriaus per atstumą, įvardijant veiksmus, judesius, drabužius, pagaliau – žodžius, bet net nebandant prasiskverbti vidun. Moteris be sielos? Dvasios būsena už nepermatomos širmos? Įspūdis, ta moteris autoriui neįveikiama, pasislėpusi už geležinių, tvirtų užtvarų ir verčianti tiek rašytoją, tiek skaitytoją patikėti išoriniais ženklais, nefantazuojant ir nespėliojant.

Tai paprastas realistinis natūralistinis romanas, gan plačiai ir smulkiai piešiantis septintojo dešimtmečio Airijos miestelio buitį, įpročius, tradicijas ir politines peripetijas. Kad ir kaip stengiausi įtikinti save, kad protagonistė stipri, savarankiška, pragmatiška, emocijas įstengianti užgniaužti moteris, vis tiek nuo pirmo iki paskutinio puslapio ji man dvelkė vyriška logika ir veiksmais.

Ir tik perskaičius knygą užtikau interviu su C. Toibin, kur jis kalba būtent apie šį kūrinį. Jeigu tie faktai (tai autobiografinė knyga, o paauglio Donalo prototipas pats autorius, kurį tėvo mirtis taip sukrėtė ir prislėgė, kad net stengėsi išsiveržti iš namų aplinkos ir išvykti į inernatą) būtų žinomi skaitant, turbūt daug kas ir atrodę būtų kitaip. Tai vaiko prisiminimų atkūrimas, neperžengiant ribos tarp vaiko ir motinos, juos skiriančio atstumo, lyg fiksuojant tai, ką jis matė ir girdėjo, nesigilinant į galimas vidines emocijas. Nora nei teigiama, nei neigiama, ji tiesiog racionali ir logiška, nepasiduodanti silpnumo demonstravimui, kas darosi jos sieloje – tabu.

Bet šiaip įsikibti į knygą nėra už ko: siužetas logiškas, nuoseklus, nestringantis, bet tik tiek, nieko įdomaus nei struktūriškai, nei stilistiškai – paprastai, veik publicistiniu stiliumi papasakota moters istorija.

Vertinimas: 4/5