Kolloen, Ingar Sletten. Hamsunas. Svajotojas ir užkariautojas/I. S. Kolloen; iš norvegų k. vertė Agnė Guigaitė. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2013. – 574 p.

Tai, be jokios abejonės, viena labiausiai kontraversiškų asmenybių pasaulinėje literatūroje – ilgai gyvenęs, patyręs ir skurdą, ir turto galią, daug sukūręs, pelnęs neįtikėtiną literatūrinę šlovę visame pasaulyje, Nobelio premiją 1920 m. už romaną „Žemės syvai“ ir … politinę nešlovę, bet išlikęs stipriu, kovojančiu už savo pažiūras iki pat mirties.

Išdavystė. Žmogaus, įžymaus žmogaus pasirinkimas ir pozicija istorinių kataklizmų metu. Švarūs ir neklystantys –pasididžiavimas ateitiems kartoms, o dėl vienokių ar kitokių priežasčių tapę tėvynės išdavikais: dėl pinigų, garbės, kūrybos, baimės, noro prisitaikyti, apsaugoti saviškius nuo teroro, tremties ar persekiojimų – galvos skausmas ne tik jų artimiesiems, bet, jeigu sukūrę vertingų kūrinių, dėl vietos šalies kultūroje. Ar minėti, švęsti tokių asmenų jubiliejus? Ar įtraukti genialų politinio nusikaltėlio kūrinį į mokyklos programą? Čia saviškių galėtume nemažas rikes sudaryti: S. Nėris, P. Cvirka, K. Kubilinskas iš rašytojų, bent jau dažniausiai linksniuojami, tapę raudonais, buvo tokių, aišku, kurie puolė į fašistinį glėbį, bet kažkaip – kalbame daugiausia apie tuos, nuo kurių labiausiai nukentėję? Žinomiausi? – neateina niekas į galvą.

Hamsunas (1859 – 1952) – literatūros milžinas, daręs įspūdį ir įtaką daugybei Europos ir Amerikos žmonių, karą ir fašistinį režimą tiesiog šlovino, žavėjosi, atmesdamas bet kokius antihumaniškus aspektus – žydų naikinimą, savųjų norvegų žudymą ir vežimą į koncentracijos stovyklas. Ne dėl kokio nors išskaičiavimo – iš įsitikinimo, kad Norvegijos didinga ateitis tik sąjungoje su Vokietija.

S. Kolloen sukurta garsiojo rašytojo biografija, kaip pats autorius sako, tarpinis variantas tarp mokslo ir meno, skaitoma lengvai, stengiamasi apimti ir kūrybos, ir gyvenimo svarbiausius aspektus, vis dėlto daug dėmesio skiriant parodyti ne tik literatūrinių pažiūrų ir kūrybos kitimą, bet ir kaip formavosi fanatiškoji germaniškoji Hamsuno proto pusė: pradedant nuo vaikystės įsikalta mintimi, kad didžiausi tautų priešai ir okupatoriai nuo amžių amžinųjų – anglai, o Vokietija tai ta šalis, kuri nepelnytai žlugdoma, Vokietija – ta šalis, kur rašytojo kūryba susilaukė ypatingo populiarumo.

Hamsuno gyvenimas – kaip nuotykių filmas, o jis pats – įvairiausias būsenas išgyvenęs, literatūron – lobių salon besiveržiantis užkariautojas, nebojąs nei sunkumų, nestokojąs nuoskaudų, patyčių, pagaliau pripažinimo ir garbės.

Hamsunas – paradoksų rinkinys, vienu metu elgęsis ir kalbėjęs vienaip, bėgant metams pradėjęs šlovinti ir įrodinėti visai priešingus dalykus. Taip ir gyvenime, ir kūryboje, regis, tai ką labiausiai koneveikė, atsivėrė kaip vertybės.

Gimęs neturtingoje šeimoje, mokykloje tesimokęs 252 dienas – pats ne tik stengiasi susivokti literatūroje, tapti rašytoju, bet netgi paruošęs ciklus paskaitų apie rašytojus skaito jas įvairiose vietose, susilaukdamas populiarumo ir, aišku, literatūros profesionalų skeptiško vertinimo. Jis stengiasi ne tik rašyti – būti novatoriumi, sukurti tokius kūrinius, kokių dar niekam nepavyko. Jam pavyzdžiu tampa F. Dostojevskis su savo nervingomis būsenomis, kintančiomis nuotaikomis.

Po dvylikos metų intensyvaus rašymo, didžiulio skurdo, džiovos sekinamų priepuolių, agresyvių išpuolių prieš senuosius, žinomus norvegų rašytojus: Ibseną, Bjornsoną, pagaliau, sekindamas save, fiksuodamas individualias emocines būsenas pabaigia „Badą“, gauna pinigų ir pripažinimą.

Bet ir toliau gyvenimas neslysta lygiai ir darniai: Hamsunas – ekscentriška, komplikuota asmenybė, avantiūrsistiškai besielgianti su pinigais ir žmonėmis: švaistūnas, viendienis, racionalų protą pamirštantis žmogus.

Kai Hamsunas buvo jaunas, didžiūnai neįsileido jo į savo gretas, o vėliau jį patį erzino vargšai, jo psichoanalitikas sulygino Hamsuną su Maksimu Gorkiu. Jie abu ilgai ir sunkiai kovojo už savo vietą po saule. Ar nevertėtų tuomet tikėtis solidarumo jausmo su tais, kurie verčiasi per galvą norėdami sukurti geresnį gyvenimą sau ir savo artimiesiems? Tačiau Hamsunas taip niekad ir netampa proletaru, šiuo klausimu nepasikeičia ir jo požiūris į visuomenę, jis išlieka romantikas ir vis smarkiau gręžiasi į praeitį, rašytojas taip ir neišsilaisvina. p. 342

Jaunystėje įtikinėjęs, kad rašytojas turi būti bastūnas, „klajojančios sielos, panašios į rylas stumdančius muzikantus, valkatas, neturinčius paso,“ o ne tas, kuris kiurkso vienoje vietoje ir moka mokesčius, turi namus ir prekiauja savo talentu, pats tampa žemdirbiu, vis perkančiu, plečiančiu savo ūkį, samdančiu daugybę darbininkų, vis besistengiantis tobulinti buitį, bet rašyti… kurti gali tik asketiškoje atskirtyje, skurdžioje trobelėje ar nuošalaus viešbučio kambaryje.

Itin agresyviai šokinėjęs prieš vyresnius rašytojus: Ibseną tiesiog terorizavo, teigdamas, kad seni žmonės nieko gero negali nei sukurti, nei pasakyti, jie garbinami iš inercijos, uzurpuodami jaunų talentų vietas, stabdydami progresą, pats išgyveno 92 metus, galima sakyti, iki paskutinės akimirkos rašydamas.

Pirmuosius romanus „Badas,“ „Viktorija,“ „Panas“ Hamsunas rašė tiesiog savimi, sunaikindamas visus apsauginius sluoksnius, visiškai nualindamas nervus, stebėdamas, fiksuodamas, į popierių perkeldamas savo būsenas, išgyvenimus ir taip kurdamas prieštaringus, impulsų valdomus, kontraversiškus veikėjus, sulaukiančius katastrofiškų padarinių. Po 25 – erių kūrybinių metų „egzistencialistinių pažiūrų avantiūristų nebėra, Hamsunas užėmė naują poziciją: iš eksibicionisto tapo vojeristu, stebinčiu savo kūrybą.“ p. 218

Sulaukęs penkiasdešimties metų, „kada rašytojas, pasak jo paties, turėjo nutilti arba numirti, jis subrendo ir tapo lyriška tobulybe“ p. 237. Vėlesnėje kūyboje jis ėmė naudoti tarmiškus posakius, retus vardus, ypatingus peizažus, istorijos ir žmonių paveikslus, kuriuos prisiminė iš vaikystės. Su kiekvienu  kūriniu atstumas tarp pasakotojo ir to, kas pasakojama, darėsi vis pakenčiamesnis.

Vedęs aktorę Marie, Hamsunas atsisakė ir dar vienos savo propagandinės minties: moteris tarnauja aukštesniam tikslui: įkvepia vyrą kūrybai, pati būdama ir aktyvi, ir dalyvaujanti meninėse plotmėse. Marie jis pavertė plušančia jo vaikystės krašte nuolankia ūkininko žmona.

Nuoseklus buvo tik dviejose pozicijose: rašymas – jo gyvenimo esmė, politikoje – aršus anglofobas, propagavęs karo evangeliją ir germanų viršenybę tautų atžvilgiu. Kai vyriausioji dukra Viktorija išteka už anglo, jis atsisako su ja bendrauti. Jau po pirmojo pasaulinio karo apgailestauja dėl per griežtų ir neteisingų sankcijų Vokietijai, o Hitleriui atėjus į valdžią, tiesiog džiūgauja ir Norvegijos ateitį įsivaizduoja tik sąjungoje su fašistais. Ir žmona, ir vaikai vyksta į Vokietiją, net bendrauja su aukščiausio lygio vadovais. Skurdus Hamsuno išsilavinimas neleidžia jam suvokti esmės, pasaulio matyti kaip visumos, užstrigti primityvioje fantazijoje – norvegai taps pasaulio išrinktaisiais antžmogiais kartu su vokiečiais? Aišku, vokiečiai vykusiai pasinaudojo garsiuoju norvegu savo propagandai, bet jis iki pat mirties neatsisakė savo pažiūrų, nepripažino klydęs, netgi teisme bandė neapgailestauti, o dar kartą išsakyti savo politinę poziciją. Ir Hamsuno kūryba Vokietijoje, netgi sunkiausiais ekonominiais laikais, buvo itin populiari, labiau negu Šiaurės šalyse, tiražai didžiuliai, kritikos straipsniai – liaupsės, pats J. Goebellsas, filologas, svajojęs tapti rašytoju, dievino K. Hamsuną.

Savo kūryba užvaldęs pasaulį, po karo K. Hamsunas tapo tikru skauduliu patiems norvegams: ką su juo daryti? Parankiausia būtų, jei pats mirtų. Bet, deja. Dar ir parašo puikų autobiografinį kūrinį „Užžėlusiais takais,“ kur ir vėl užtvirtina savo politinį pasirinkimą. Padaryti neveiksniu. Ko gero, bandyta. Bet ir vėl savo entuziazmu, energija, logika, o ir paskutiniąja knyga nuneigia ir šitą versiją, tiesą sakant, K. Hamsunas tikėjosi būti išteisintas: juk jis tenorėjo gero savo tėvynei – šlovės ir didybės, kokia kaina? Kaina didelių dalykų visada didelė, tarsi sako jis. Taigi Norvegija susiduria su itin keblia problema – kaltės ir atleidimo. Įdomu tai, bent jau minima šioje knygoje, kad lyderis Sov. Sąjungos, kurioje tokios dilemos neegzistavo – mirtis, geriausiu atveju lageris – Chruščiovas pasisakė už K. Hamsuno kūrybos, jo kaip rašytojo garbės išsaugojimą.

Hamsuno palikimas didžiulis: 33? knygos esant gyvam, o I. S. Kolloen savo ilgą 575 p. pasakojimą užbaigia taip:

Knutas Hamsunas yra nacionalinis paveldas, su kuriuo mes turime susitvarkyti: tiek su gerąja, tiek su blogąja to paveldo dalimi.

Tai ir stengiausi kiek galėdamas geriau padaryti šioje biografijoje.

Jei ko išmokau rašydamas šią knygą, tai galėčiau pasakyti taip: mūsų viduje slypi didesni ir kai kada pavojingesni, lemtingesni kontrastai, nei mes įtariame. p. 540

Vertinimas: 4,4/5