Troleibuso istorijos: geriausių šiuolaikinių apsakymų rinktinė/ Sudarė Laurynas Katkus. – Vilnius: Kitos knygos, 2014. – 236 p.

Šešiolikos apsakymų antologija, kaip apibūdinama anotacijoje – šiuolaikiškų, miestiškų, siejamų sąmojo, pasakojimo meistrystės, keistų, fantastiškų, šiurpių nutikimų ir miesto simboliu tapusio troleibuso. Na, bet patarimas skaityti keliaujant – autobusu, traukiniu, lėktuvu, aišku, ir troleibusu – neatrodo gan vykęs: tiesiog kūriniai per geri tokiems fragmentiškiems skaitinėjimams.

Nežinau, kiek laiko pragulėjo „Troleibuso istorijos“ nusipirktos ir įmestos lentynon, knygyne pamačius, atrodė, būtinai reikia, o paskui, tiesą sakant, kažkaip netraukė… Matyt, ne to skaitymo laikas buvo. Dabar gi nusitvėrusi šią knygą prarijau vos ne per dieną negalėdama atsitraukti, paversdama vis  pažiūrėti, koks autorius priekyje, juolab, kad nesu nei kokia užsispyrusi liet. lit. sekėja, nei trumpojo žanro žinovė (nors apsakymą, novelę mėgstu) ir dauguma kūrinių buvo neskaityti, o ir kažkada, senokai skaityti naujame kontekste pasirodė visai kitaip.

Nepralenkiamas magas, aišku, S. T. Kondrotas. Abu apsakymai įstabūs. Pirmasis tikrai gerai parinktas urbanistinės tematikos antologijos pradžiai, atrodo struktūriškai moderniškas, o tematiškai gvildenantis praeitį, pabėgimą – dalinį, su arkliais širdyje – iš kaimo į progresą, iš sustingusio laiko į šuoliuojantį miesto tempą, paradoksaliai ir paslaptingai narsto po naujų laikų kuriamus pokyčius žmoguje ir jo aplinkoje. Dažnai pagalvoji, kad deminutyviniais kreipiniais, sakinio struktūra primena folklorinę tradiciją, bet čia, ko gero, ironija, vykusi pašaipa būtent tradicijai. O gal atvirkščiai – ilgesys? Net gailestis? „Žiemos kampanija“ – tai, kas labiausiai neįtikėtina ir nuostabiausia šioje knygoje. Šių laikų ir miesto kultūros pateikimo veik apokalipsinė viršūnė. S. T. Kondrotas sugalvojęs neįsivaizduojamą fantaziją šauna su ja tiesia trajektorija, ir, kas labiausiai stebėtina, be jokių reminiscencijų, nuokrypų, šakojimųsi, geba ją plėtoti ir lėkti priekin griežtai apibrėžtose ribose. Tuo tarpu D. Kalinauskaitė, įjungusi eseistiškąjį pasakojimo režimą, apeina visą pasaulį, visas giminės kartas, regis, sujungia net atsitiktinius daiktus, prisiminimus, veikėjus ir žiedine kompozija grįžta prie to paties dryžuotų baldų įvaizdžio. Geniali novelė, jei ne moralizuojanti pabaiga.

Bet kai skaičiau pirmąją knygos pusę, tikrai nesijaučiau šiuolaikiškai. Sutrikusi: ironija, sarkazmas, veikėjai: girtuoklis, narkomanė, kontrabandininkas, prie šios plejados galima pridėti dar ir A. Fominos„Veža“ neaiškių veikėjų neaiškius žvilgsnius, na, ir „Dryžuotų“ metalistą? kalinį, apskritai imant, veikėjai gan panašūs – marginalai, lyg šiuolaikiniame miestiškame pasaulyje nieko gero ir neįmanoma įžvelgti. Galbūt ne troleibusas ir ne miestiškumas labiausiai krenta į akis šioje krūvoje apsakymų, o būtent trenkti, antiribiniai protagonistai, kas savotiškai verčia jaustis: ar rašytojų fantazija galinga tik nihilistine prasme? Ar tai įtaka kitų meno sričių: filmų, dailės… O gal taip lietuvis rašytojas stengiasi atsiriboti nuo berželio, katpėdėlės ir kalnelio? Tiesiog taip parinkti ir sąmoningai surikiuoti?

J. Kunčino „Laba diena, pone Enrike“ – toks tipiškas, girtuoklis lietuvis inteligentas, pasirodė labiau senamadis ir nusibodęs nei žemės ūkis. Dar tradiciškiau ir nuobodžiau persiskaitė folklorine gaida blykčiojantis Beresnevičiaus parodijinis aitvaras, kieno antipasaka apie Raudonkepuraitę? Žilinskaitės? „Gintaro kambario portjė“ – vėl tas pats, folklorinis elementas su sarkazmu, ironija… Būtent šitas apsakymas, manau, atsidūręs tiesiog jam itin nepalankioje vietoje, pratęsiantis nacionalines nesąmones ir sukeliantis nusivylimą – tai kurgi tas žadėtas modernumas? M. Ivaškeviaus… pašaipa didesnė nei pats apsakymukas, nors vaizduotė tikrai nenuvilianti, bet, deja, virš visko teatrališkumas. Ir pagaliau R. Gavelio „Nukryžiavimas“, nuo kurio knyga tikrai ėmėsi atrodyti ir šiuolaikiška, ir patraukli, ir neįmanoma nė akimirkai atsitraukti – tikra skaitymo puota. Labai džiaugiuosi, kad tarp tų piktų veikėjų ir šlubos aplinkos pateko žydišku humoru, primenančiu Gary, trykštantis M. Zingerio „Iliuzionas“, rinkiniui suteikiantis ne tik kitokių spalvų, bet ir gan šiltų emocijų. (Politinės, ekonominės peripetijos taip greit pasimiršta, kad jų net sieti su meniniu kūriniu nesinori, pastarasis gyvuos tikrai ilgiau, negu kokio politiko mesta kliša frazė ar absurdiškas įstatymas).

Na, o Dusevičiaus – ką čia ir kalbėti – himnas troleibusui, o išmonė! Bet juk tai animalistinis troleibusas, cha cha…

Vienintelis apsakymas, kurį skaityti teko gerokai prisiversti, ir kurio tikrai neskaitysiu antrą kartą – tai J. Ivanauskaitės „Aš mirštu, tu miršti, jis (ji) miršta“. Jau net pavadinimą nemalonu rašyti. Tai tiesiog rašytojos šėliojimas ir grabaliojimas mirčiai ne tik už skvernų – visur, kur įmanu ir kur nelabai, tarsi provokuojant ją kaip neįmanomą, provokuojant skaitytoją suktis tame baimės ir skausmo labirinte kaip visai visai įprastame, su akivaizdžiu palyginimų su it, lyg, tarsi, tarytum pertekliumi. Och… jeigu rašytoja tada būtų žinojusi apie mirtį nors šiek tiek… Taigi, kai lemtis žmogaus užbaigta, jo praeities kalbėjimai kai kurie skamba jau neįmanomai ir net pralaimėtojiškai. Nemaloniai.

Du apsakymai, prie kurių grįšiu, manau, dar ne kartą, kurie niekaip nepalieka užvertus knygą: S. T. Kondroto – „Žiemos kampanija, ir D. Kalinauskaitės – „Dryžuoti“. Nors visi kūriniai tikrai puikiai parašyti, savotiškai įdomūs ir intensyvūs, bet… na, man jie panašūs stiliumi, sintakse, tuo plaukiančiu klasikiniu darniu sakiniu, per daug panašūs, kad įstrigtų, och, kaip kažkas tokio! aišku, išimtis U. Radzevičiūtė, bet šitas apsakymas tarp kitų autorių kūrinių prarado dalį savo jėgos, prislopo intensyvumu ir energija trykštančiame kontekste.

Vertinimas: 4,2/5