Greene, Graham. Kelionės su teta: romanas/ G. Greene; iš anglų k. vertė Ona Daukšienė. – Vilnius: Sofoklis, 2016. – 344 p.

Avantiūrinis komiškasis romanas „Kelionės su teta“ (1969) – vienas iš daugelio garsaus anglų rašytojo G. Greene’o kūrinių, kaip pats sakė, sukurtas grynai dėl malonumo.

Greene’as (1904– 1991), šešiasdešimties knygų autorius, išgyveno visus tą šimtmetį vykusius karus ir neramumus. Rašytojo daliai teko ne tik Pirmasis pasaulinis karas ir po jo vykęs Didysis britų streikas, bet ir Antrasis pasaulinis bei paskui kilę neramumai, pilietiniai karai ir perversmai Liberijoje, Meksikoje, Vietname. Jis iš arti matė žiaurumus, vykdomus Mau Mau sukilėlių Kenijoje, “bėgančių šunų“ –  Malajuose ir Francois Duvalier, vadinamo “Papa Doc“, –  Haityje. Rašytojas lankėsi Pietų Amerikos šalyse, purtomose stiprių politinių pokyčių, Kuboje bendravo su Fideliu  Castro, Panamoje –  su generolu Omaru. Pagaliau G.Greene’as pats susirėmė su tūkstantmečio prancūzų mafija Europoje. Tai pernelyg daug vienam gana jautraus, ambicingo, įžvalgaus ir protingo žmogaus gyvenimui, nesvarbu, kad jis –  karštligiškas keliautojas, rizikavęs ir ieškojęs pavojų, nuolat flirtavęs su mirtimi, galynėjęsis su nuoboduliu ir depresija nuo pat vaikystės. plačiau

„Kelionės su teta“ – romanas, kuriame, galima sakyti, viskas apverčiama aukštyn kojom. Nuobodus, banalus „jauno į šeštą dešimtį įkopusio vyro“ gyvenimas, anksti išėjus į pensiją, netekus banko vadybininko pareigų, aistringai besidominčio jurginais ir būtį žinančio kaip vienatvę ir monotoniją.

Ir… Nusikaltėlio, avantiūristo, laisvo elgesio kontrabandininko, nenustygstančio vienoje vietoje, nuotykiai. Tik tas antrasis – septyniasdešimt penkerių metų moteris, tetulė Augusta.

O pirmasis – pasakotojas Henris Padigtonas, savo nenuoramą tetulę sutikęs per motinos laidotuves, nors ir skeptiškai, bet vis dėlto nusekęs paskui ją ir pamažu buvęs priverstas išgirsti ir pamatyti visai kitokias gyvenimo puses ir galimybes. Pasėtos naujos tiesos: taigi mirusi motina visai ne motina buvusi, paprasčiausiai tik auginusi, o tėvas, tylenis ir tingus žmogus, užmigdavęs su drabužiais net vonioje, skaitęs ir skaitęs vis tuos pačius V. Skoto raštus – atvirkščiai: pašėlęs, gražus vyriškis, jau savaime moterims kritęs į širdis, labiau nenuorama nei kasdienybės vergas. Metamorfozės. Pirmiausia, aišku, vyriškio savasties, pamažu retušuojant įprastinius artimųjų standartus. O kur dar įtaigūs, gyvybingi gyvenimo apsčiai mačiusios moters pasakojimai apie įvairiausius žmones, meilės nuotykius, paprastų dalykų neįprastus vertinimus. Vien ko verta  dėdės Džo istorija, labiau panaši į anekdotą, bet talpinanti visą esmę ir knygos idėjinį svorį: gyvenk taip, kad jaustum ir greitį, ir skonį, turėtum ką atsiminti, o moralė, saugumas ir stabilumas – argi tai svarbu? Geisdamas prasitęsti gyvenimą dėdulė nusprendė apkeliauti pasaulį. Deja, pačioje pradžioje, jau Venecijoje ištikus insultui, buvo iš traukinio išneštas ant neštuvų.

Jo troškimas ilgai gyventi nuo to nepakito. <…> Jeigu jau negalįs keliauti fiziškai, nusprendė jis, tai keliausiąs dvasiškai. Paprašė manęs suieškoti jam namą su trim šimtais šešiasdešimt penkiais kambariais, kad kiekviename iš jų galėtų nugyventi po vieną dieną ir naktį. Jam atrodė, kad tada gyvenimas atrodys kone begalinis. Tai, kad ilgai gyventi jam greičiausiai neteks, tik sustiprino jo geismą ištęsti likusią gyvenimo dalį. p. 73

Kelionė po Braitoną, Paryžių, į Stambulą garsiuoju, nors dvidešimto a. aštuntajame dešimtmetyje jau ir praradusiu savąjį įvaizdį , „Rytų ekspresu“, į kurį kažkada patekti reiškė prestižą ir galią, kurio didžiausias klestėjimo laikas – tarpukario, aišku, jau šių dviejų veikėjų laiku irgi ištiktas metamorfozės:

Ar tu įsivaizduoji, Henri, kad Rytų eksprese nėra vagono restorano? Kaip pasikeitė laikai. Jokio restorano už Turkijos sienos. Mūsų laukia dvi bado dienos. p. 121

O kažkada XIX amžiaus pabaigoje geležinkelių genijus G. Nagelmackersas sujungė Paryžių ir Stambulą, o vėliau atsirado įvairių Rytų ekspreso maršrutų, įtraukusių tokius miestus kaip Londonas, Venecija, Roma, Budapeštas ar Praha. G. Nagelmackersas puikiai išmanė, kaip privilioti aukštuomenę ir verslininkus: pasitelkė ištaigingumą, prabangą ir komfortą. Šių trijų komponentų Rytų eksprese tikrai netrūko – traukinio koridorių sienos iš raudonmedžio, keleivių kojos minkštai susminga į rytietiškus kilimus, perėjimai tarp vagonų drapiruoti aksomu, gaivų kvapą visur skleidžia gyvos gėlės. Ir tai ne viskas – miegamųjų kupė sienos padengtos brangia mediena su moderniojo stiliaus inkrustacijomis, aptrauktos puošniais audiniais, prisėsti vilioja paauksuotos veliūrinės sofos, o švelnią šviesą skleidžia pakalnučių puokščių formos šviestuvai iš kalnų krištolo. Išskirtine prabanga dvelkianti aplinka – dar ne visas inžinieriaus sumanymas. Rytų ekspreso personalas buvo nepaprastas: traukinio keleivis turėjo asmeninį stiuardą, kuris pasirodydavo vos tik prireikus. Vyriausiasis ekspreso virėjas kiekvieno keleivio pasiteiraudavo, kokių patiekalų šis pageidautų vakarienei. Pabrėžtina, kad į restorano vagoną net ir dabar įleidžiami tik smokingą vilkintys vyrai ir vakarinėmis suknelėmis pasipuošusios damos. Negalima pamiršti ir klubo vagono, kurio salone vakarais skambant fortepijonui vykdavo pokalbiai, buvo lošiama kortomis. Prabanga ant bėgių

Su jumoru, ironijos ir paradokso pagalba G. Greene’as linksmai ir tarsi nepastebimai, juokaudamas ir hiperbolizuodamas perteikia laiko, politinės ir istorinės atmosferos pokyčius. Septyniasdešimt penkerių tetulė Augusta dabarties ir ateities laiką perleidžianti per praeities filtrą kaip vienintelį tikrą ir atspindintį gyvenimo vertę, tarsi tiltas, kuriuo eiti ar neiti taps iš pradžių sūnėnui  galvosūkiu. Bet jis tik pradžioje ilgėsis savų jurginų, užsakytų viščiukų ir ramaus sąstingio, o grįžęs iš Stambulo, pabuvęs namuose gan trumpai, pradės ilgėtis tetulės: o kodėl jinai neduoda jokios žinios, kodėl taip ilgai nė žodžio, suksis galvoj, o kai sulauks įsakmaus paliepimo keliauti Paragvajun, net nesudvejojęs leisis į naują avantiūrą, kaip šiek tiek vėliau susivoks – naująjį, tikrąjį gyvenimą. Nesvarbu, kad pavojų, netikėtumų, rizikos ir mirties piruetų kiekviename žingsnyje.

Gyvenęs taip saugiai Henris susivokia buvęs paprasčiausiai atskala Londono priemiestyje, o pakeliavęs, pabendravęs su tetule, „pasprukęs iš atviro kalėjimo“ – tapęs tikro pasaulio dalimi – su nuotykiais, rizikinga veikla – reikšmingu savo artimiesiems, bet svarbiausia – pats sau.

Tetulė gi atvirkšiai: lėkusi lėkusi, pagaliau vėl suradusi savąjį vyriškį, panoro sustoti, įsikurti sėslesniam gyvenimui, susituokti, nes „kai lytinis potraukis nebesvarbus, santuokai nebegresia neištikimybės ar nuobodulio pavojus“, sako ponas Viskontis. O tetulė… o ji turi savo filosofiją: „galbūt kelionės man visada buvo savotiškas pakaitalas. Niekad nenorėjau keliauti būdama su ponu Viskončiu.“

Šalia komiškų, gana pabostančių, regis, beprasmiškų kontrabandininkų, tetulės ir jos vyrukų pinigų vaikymųsi ir kriminalinių paistaliojimų, tuščių istorijų – prasiveržia ir esminis kiekvienam žmogui klausimas: kaip gyventi? O dar senstančiam, kai kiekviena diena gali būti paskutinė. Kad neveltui, beprasmiškai gyvenimas neprašuoliuotų nesuspėjus jo nė pajusti? Mažėjantis laikas senam žmogui ypač akivaizdus ir bauginantis, gal kaip tik todėl ir nerimsta tetulė Augusta ir jos mylimasis Viskontis? Intensyviu lėkimu, jaunystės polinkių kopijavimu, nuolatiniais pavojais bando apgauti ir laiką, ir baigtį? Jei gyvensi ramiai, saugiai, tai galvosi tik apie vieną dalyką – kad artėji kiekvieną dieną prie mirties.

Ji ten stovės taip arti, kaip miegamojo siena. It tu vis labiau ir labiau bijosi sienos, nes niekas negalės sutrukdyti vis artėti ir artėti prie jos, kai stengiesi užmigti. <…> Brangusis Henri, jeigu gyvensi su mumis, tau nereikės kasdien atsidurti prieš jokią paskutinę sieną. Siena pati tave susiras, be tavo pagalbos, ir kiekviena pragyventa diena tau atrodys savotiška pergalė. „Šįkart aš ją apmoviau“, – pasakysi, nakčiai atėjus, o tada kuo ramiausiai miegosi. p. 291

Vertinimas: 4,0/5

P.s. Sunku suvokti, kodėl iš tokio didžiulio G. Greene palikimo vertėja ir leidykla pasirinko būtent šitą kūrinį, juk lietuvių kalba yra vos keletas romanų.