Marčėnas, Rimantas. Gyvieji skydai: novelės/ R. Marčėnas. – Kaunas: Kauko laiptai, 2015. – 152 p.

Istorinės, romantizuotos, galima sakyti, patriotinės 7 novelės – legendos iš mūsų šlovingųjų ir tragiškųjų senovės laikų. Kam skaityti tokius nemodern kūrinius, juk smegenyse jau susikrovę ir savo kertes atradę V. Krėvės „Dainavos šalies padavimai“,  gal net dar kai kas? Šis klausimas, neneigsiu, ne kartą kilo, o ir dvejonė: kas buvo prieš amžių amžius tik tam tikromis spalvomis: lietuviai, prūsai narsūs pasiutiškai, gudrūs, pasiaukojantys, net fiziškai nesulyginami nė su kuo, o kryžiuočiai – ai, barbarai, na, šiek tiek žiopliai, pasiduodantys pagonių pinklėms. Bet…

Pirmoji ir paskutinė novelės tarsi senoviško albumo raišteliai – atrišam, užrišam, išleidžiam praeitį ir vėl ją uždarom, nučiupinėję šiandienos žvilgsniu. Kas yra istorija? Kaip atsiduria vienas ar kitas asmuo legendose, pasakojimuose, ar jis tikrai buvo toks ypatingas, kad vardas tas ar žygdarbis, garbė ar negarbė minimi iki šiol? Atsakymas „Šykščiuose kronikos puslapiuose“ – jie buvo paminėti vienuolių kronininkų. Skaitydamas ir šifruodamas senovine vokiečių kalba užrašytą tekstą studentas bando atsakyti į pagrindinį klausimą: kas ta istorinė tiesa? Profesoriaus, pravarde Bičiulis, jie raginami nevertinti ir nedėlioti faktų aklai, paraidžiui, įjungti mąstymą, netgi vaizduotę, tarsi rasti savąją istorinę tiesą. Šykščiais žodžiais kronikoje paminėta Kęstaučio žūtis nelygiame susirėmime su kryžiuočiais studentui atrodo nepelnytai per menka, kaip ir pati kariūno mirtis per ankstyva, gal net beprasmiška, jis juk galėjo dar daug nuveikti ir daug mūšių laimėti. Bet dilema: o ramiai sulaukęs mirties savos pilies menėje, ar būtų atsidūręs kronikoje, o tuo pačiu istorijoje? Aišku, ne. O kam minimas tas niekuo ypatingas riteris Vinrichas? Tik dėl to, kad pabuvojęs lietuvių nelaisvėje, o sugrįžęs papasakojo apie tenykščias nuotaikas po Kęstaučio mirties? Jokių žygdarbių, legendinių proveržių… Pikta studentui, kam tokio niekam tikusio vardas maišosi tarp didvyrių. Bet kronika pasakoja, o skaitančiojo nuotaikos ir nuostatos kardinaliai keičiasi: „istorija turi savo taurumą ir prasmę“ p.148. Atveriama dar kraupesnė tragedija negu penkių šimtų vyrų žūtis, gal net neįtikėtinas to meto žmonių atsidavimas vienas kitam, požiūris į gyvenimą ir mirtį, kitaip sakant, tradicija.

… Kritusi ant vyro kalavijo jauna Kęstaučio žmona Žvingailė nusikovė, norėdama susitikti su savo vyro dvasia aname gyvenime. Taip pat pasielgė dar penkios dešimtys mūšyje kritusių lietuvių žmonų. p. 148

Visa tai, deja, paskutinėje novelėje, kuri tarsi įpasmina ir pateisina vieną ar kitą istorijos pateiktą interpretaciją. Manau, kad tokiu atveju knygą skaityti nuo antro galo būtų buvę kur kas įdomiau ir prasmingiau, nes jau būtų paaiškinimas ir užsibrėžtojo tikslo kryptis.

Pirmoji „Celė ir sapnas“ veikėjais ir laikų kaitaliojimu primena paskutiniąją: smalsus mokinys istorijos mokytojui užduoda klausimą, į kurį atsakymo tajam nepavyksta rasti knygose, kuris sukelia nerimą, nes juk paaiškinti ir užpildyti tuštumą teks, o viską į vietas sustato – ne faktai, netgi ne vaizduotė – sapnas. Taigi tolesni pasakojimai tarsi pasąmonės padiktuoti reginiai turėtų būti, kuriuose varžosi kalavijų meistrai (berods, vienintelė novelė, kurioje gan ryškiai traktuojama socialinė tema „Ginklakalys“), varžosi naujieji dievai su senaisiais („Krikšto marškiniai“), sukrečianti emociškai istorija apie kryžiuočių elgesį su belaisvėn paimtais vaikais „Gyvuosiuose skyduose“ ir, be jokios abejonės, kovotojų narsą, gudrumą, jėgą prie Melburgo prieigų („Žemaičių karo dievas“), apie atmintį, vaikystėje išmoktų gimtosios kalbos žodžių atgimimą ir tikrosios tapatybės ilgesį, stipresnį už mirtį („Ten, kur nėra nei savų, nei svetimų“).

Regis, tik išgalvotos istorijos, papasakotos sklandžiais, tekančiais sakiniais, bet kažkokiais originaliais kalbiniais dariniais tikrai nestebinančios, kaip ir nenukrypstančios nuo įprastos pasakojimo struktūros, kiek įdomesnis – su kronikos intarpais – paskutinis pasakojimas. Bet tai novelės, ko gi tikėtis… Reziume:  įsiskaitai ir panyri į tą nerealų senovės pasaulį, priverčiantį atsiverti ir leisti įsikurti istorijai ir pasakai savo sąmonėje, gal ir pasąmonėje, kas žino ar nesisapnuos…

Bet vaizduotė laki tik pasirėmusi tam tikrais žinojimais. Kiek reikia išmanyti apie įvykius, mūšius, vardus, tradicijas, pagaliau kalvystę, laivus, kalavijus, taramus ir t.t., kad sklandžiai kurtųsi ir pasakotųsi istorija? Rimantas Marčėnas – istorikas, taigi jo pasakojamos legendos, matyt turi neabejotiną pagrindą.

Vis dėlto… O kaip savitas požiūris, jei ne į literatūrą, tai istoriją?

Vertinimas: 4/5