Marias, Javier (1951 – ). Įsimylėjimai: romanas/ J. Marias; iš ispanų k. vertė Alma Naujokaitienė. – Vilnius: Alma littera, 2016. – 366 p.

Šią knygą… Šią nusižiūrėjau iš Maištingos sielos: nuslimpinau pažiūrėti, ką gi toji siela skaito, kai pamačiau viršelį, oro gūsiu paspringau – wauu, erotinius, svajonių ar kažkokius pradėjo, kas čia? Na, kita vertus, kodėl ne? Paįvairinimui… Bet užkliuvo vertėjos A.Naujokaitienės pavardė – kažkas ne taip…

Mirties, sielvarto, meilės, nusikaltimo, kaltės ir iš(si)teisinimo filosofijos. Bet ne F. Dostojevskis. Ir ne  J.Barnes.

Flamenko. Vis dėlto viršelio, kad ir koks kraupus bebūtų, prasmė tiksli. Daug daugiau nusakanti negu pavadinimas Įsimylėjimai.

Flamenko menas – tai individuali raiška, kūrybinis kelias, nuolatinė kaita…
Tai vidinė ugnis, turinti daugybę charakteringų apraiškos būdų, mokanti sužavėti, priverčianti susimąstyti arba veikti, įžiebianti ugnį kitame, įkvepianti norą gyventi… http://www.sokflamenko.lt/

Flamenko skambesyje susilieja mažumų patirti persekiojimai, skurdas, netektys, ligos. Bet taip pat jame ir svaiginančios laimės potyris. Kokia marga flamenko istorija, tokia pat marga ir temų raiškos galimybė. Kaip su flamenko ritmika supažindinančioje knygoje rašo „Flamenko Chuck“ Keyseris, „flamenko tiesa ta, kad ir gyvenama, ir mirštama turi būti individualiai“. Flamenko širdyje – individualumas. Tai yra sielos šokis.

Gal ir ne flamenko vaizduojama, gal tik didžiuliu juodu apdaru vilkintis vyriškis, apkabinęs baltą ir tyrą (liūdną? beviltišką?)moterį, bet, vos metus akį, pagalvojau – flamenko, vėliau knygos pabaigoje radau tą žodį – tai kodėl ne?

O pats pasakojimo stilius panašus į atrajojančio gyvio būseną: grybšt grybšt kąsnį ir ilgas gromuliavimas, pagaliau vėl grybšt, ir vėl kartojasi tas pats… Ar nuobodu? Tam tikra prasme – taip, nors interpretacijos skiriasi niuansais, bet pagrindinės mintys ir net sakiniai atkartojami, bet ar atsirastų tokio lygio intriga (nepamenu, kada skaičiau kūrinį taip susidomėjusi siužetu, kurio – paradoksas – visai vos vos knygoje), jei viskas būtų paremta veiksmu, o ne minties, veik tos pačios, rutuliojimu. Buvo nesuvaldomai smalsu, kaip autorius išvairuos iš visų tų filosofavimų, ir kas iš to gausis, nes toks įspūdis, kad rašoma plečiantis, šokant į gylį ir sukantis ratu, rutuliojant vieną ar tą pačią egzistencinę (ne)viltį, bet visai, regis, nežinant kur nuves detektyvinė istorija ir kada bus padėtas taškas. Prisimenu „Tokia blyški širdis“: dar skaitant galvojau, kad bus gaila grąžinti į biblioteką, norėjos atsidėti lentynon, matyti tos knygos viršelį, galvoti apie ir vėl skaityti. „Įsimylėjimų“ tikrai neskaitysiu antrą kartą: mirties filosofija žiauriai slegianti, žudymo – atgrasi, nusikaltimo primatavimas įvairiausiais aprėdais– ne itin prasminga jokiu atveju, meilės – niuansuota, įdomi ir, regis, tikra, nes prieštaringa, nors šiuolaikiška, bet neracionali ir labiau primenanti gaivalą nei jausmą – tiesiog per trumpa, pernelyg kruvina ir galbūt paremta vyriška logika, tarsi flamenko šoktų du vyrai arba grotų ir šoktų tas pats asmuo.

Kur melas, kur tiesa? Kas yra esmė: ar tai, ką matome, girdime? Ar tai, kas slypi giliai užslėpta ir išlenda visai netyčia? Arba ne. Kaip tai įtakoja žmonių jausmus ir santykius? Kiek galima dėl meilės? O kur nuveda įsimylėjimai?

Marija įsidėmėjusi toje pačioje kavinėje kaip ir ji pusryčiaujančią porą: patrauklų vyriškį Migelį ir moterį Luizą – savotišką sėkmingų santykių etaloną, bent jau taip pati sugalvojo, „matyti juos man reiškė prisiliesti prie tvarkingo pasaulio arba, jei norite, pasaulio, kuriame vyrauja harmonija…“ p. 9. Iš laikraščių po kurio laiko sužinojusi, kad Migelis ypač žiauriai nužudytas bepročio navacha – ne tik ištikta šoko, bet ir kuria istorijas, kaip, ko gero, kuriame kiekvienas realiame gyvenime įsivaizduodami įvairias vieno ar kito pažįstamo gyvenimo variacijas. Tos variacijos dar labiau prasiplečia atsiradus antrajam flamenko šokėjui, ne, ko gero, muzikantui, užduodančiam ir ritmą, ir  melodiją – nužudytojo draugui Diasai Valerai, kurį Marija įsimyli, kuris įsimylėjęs Luizą, o Luiza kankinasi dėl vyro mirties. Visi įsimylėję, bet visi laukimo tarpsnyje. Nors Marijai vyriškis aiškiai duoda suprasti, kad jų santykiai laikini, vis dėlto viltis, o gal… štai ims ir laikas parodys, kad jam reikia visai ne draugo našlės, o tos, kuri šalia, kuri buvo tik pakaitalas. Užtenka pravirų durų ir moteriško pasiklausymo – visa istorija verčiasi atvirkštine kryptimi, o buvęs toks mielas ir patrauklus žmogus – žudikas – kuo jis tampa Marijai?

Nenorėjau žiūrėti jam į akis, nežinojau, kaip su juo elgtis ir kaip bendrauti. Jis man kėlė pasišlykštėjimą ir baimę, bet vis dar patiko, ir aš nieko negalėjau padaryti: meilė akimirksniu nepraeina, tai ilgas procesas, panašus į sveikimą (ar netgi į ligą). Pasipiktinimas ar nepasitenkinimas beveik nepadeda: pirmasis proveržis tęsiasi neilgai, aštrumas prislopsta, pyktis gali tai sustiprėti, tai susilpnėti, o kai praeina, nebelieka nė pėdsako, jis nesikaupia, jis užmirštamas kaip šaltis vos patekus į šilumą, pasimiršta kaip karštinė arba skausmas. Mūsų jausmai keičiasi po truputį ir labai lėtai. p. 196

Prasideda įdomiausi emocijų, kaltinimų, pateisinimų, prieštaringiausių pojūčių kitimai, tolimai, priartėjimai, žingsnelis pirmyn, atgal, šonan, visa meilės, baimės, ir (nusi)žeminimo gama. Emocijos ir logikos prieštara, tiesos ir melo šokis. „Juokinga, bet per tiek amžių bendravimo žmonės taip ir neišmoko perprasti, kada žmogus meluoja. Žinoma, tai mums vienu metu ir naudinga, ir nenaudinga, net gali būti, kad tai – paskutinis dar likęs laisvės gurkšnis.“ p. 235 Žodžio ir jausmo šokis. Ir aistringas, ir apskaičiuotas. Literatūriniai pavyzdžiai: Balzako „Pulkininkas Šaberas“, Ato iš „Trijų muškietininkų“ poelgis ir „Tik žmogžudystė, ir daugiau nieko“ – perpinami su gyvenimo nutikimais, praeities veikėjų mintys su „Įsimylėjimų“, ir šokis darosi ne tik meistriškas, jaudinantis – bauginantis. Dar šiek tiek, dar ir, ko gero, imsi ir įtikėsi, kad mirtis gali būti vertingesnė negu gyvenimas, žmogžudystė – ne nusikaltimas, o labdarystė, tiesa – melas, o akivaizdus melas – gal tiesa?

Vertinimas:4/5