Achmedova, Marina. Mirtininkės dienoraštis. Chadiža: romanas/ M. Achmedova; iš rusų k. vertė Irena Potašenko. – Vilnius: Metodika, 2012. – 368 p.

Kai mūsų kaime lyja, žemė pasidaro minkšta ir slidi, žmonės kloja sau po kojomis rąstigalius ir lentas, kad nepargriūtų. O kai karšta, žemė labai kieta ir tokia sausa, kad joje susidaro gilūs plyšiai. Anksčiau bandydavau įžvelgti, kas ten, gilumoje, – manydavau, pamatysiu šviesą arba kito žmogaus akis, žvelgiančias į tą patį plyšį iš priešingos žemės pusės, – juk žemė apvali. p. 5

Ne tik puikus Irenos Potašenko vertimas, bet ir išsamus knygos pristatymas.

„Mirtininkės dienoraštis. Chadiža“ – visa esmė nusakyta pavadinimu: kaip kaimo mergaitė, svajojusi ištekėti ir gyventi turtingai, gražiai, tampa mirtininke. Naivios mergaitės, regis, paprastučiai pasakojimai savo gyvenimo ir svajonių rausvam dienoraščio sąsiuviniui, kurio niekas niekas neskaitys… Tai tam tikra prasme atskirties žmogaus aiškinimaisi santykio su artimaisiais, Alachu ir šaitanais, gėriu ir blogiu, džiaugsmo, nerimo, kančios ir svajonių išsakymas pačiai sau, nes, nors gyvena tarp artimų žmonių: kaime su močiute, seneliu, mieste – teta ir dėde, netgi draugę turi, bet dalintis išgyvenimais, kalbėti apie save, patirtis pasaulio – neįprasta, viską nulemia suaugusieji, tradicijos, belieka likti tik nuolankia vykdytoja.

Rašytoja pasakoja taip įtaigiai ir gyvai, kad net keista, jog tai ne jos asmeninė patirtis, ypač apie archaišką, tuo itin įdomų, netgi egzotišką Dagestano kaimą, šeimos santykius, bendruomenės nuomonės svarbą, prietarus, įvairių žmonių likimus. Regis, laikas aplenkė tą nuošalų kaimą, liko viduramžių stadijoj tuo pačiu su užkonservuota žmonių sąmone, rega ir klausa. Kita vertus, M. Achmedovai pilnai pavyksta išvengti reguliuojančio, viską žinančio autoriaus pozicijos: skaitant autorę, kaipo tokią, visiškai pamiršti, naiviai, be jokių intelektualizmų ir išvadų pasakoja kalnų mergaitė Chadiža.

Achmedova iš tikrųjų nėra kaukazietė – gonzo stiliumi rašanti Maskvos žurnalistė ir rašytoja, besidominti, ruošianti reportažus ir puikiai žinanti Kaukazo istoriją ir politinę situaciją. Bet, svarbiausia, bandanti ne vertinti, smerkti ar teisinti vieną ar kitą reiškinį – suprasti.

Ir kaip ji sako, mirtininkėmis mergaitės negimsta, susiklosto tam tikros aplinkybės, kurios atveda prie beviltiškų ir nusikalstamų pasirinkimų. Ar pasirinkimų? Ar tikrai visada yra galimybė rinktis?

Šį klausimą dažnai kartoja ir protagonistė Chadiža: tu gali rinktis, tu gali rinktis…

Knygoje nuosekliai perteikiama pačios mergaitės akimis jos vaikystė, meilė, pasimetimas nuo paradoksalių vertybių mieste ir pagaliau bejėgystė, žuvus mylimajam. Norėtųsi, kaip įprasta sakyti, žmogaus augimas ir branda, bet, akivaizdu, kad Chadiža nesuauga, ji ir lieka vaiko stadijoj, kuris atradinėja pasaulį juslėmis, bet ne protu. Kodėl?

Pati stipriausia ir įdomiausia pirmoji dalis: nuošalus, konkrečiai neįvardintas Dagestano kaimas, su savo ritmu, gamta, kalnais, upe ir šaltiniu, kaip vienintele pramoga, susitikimų ir pasirodymų vieta. Skurdu, sąstingiu, griežtomis taisyklėmis, moters beteisiškumu, apskritai kyla klausimas, kas yra moteris.

Močiutė dėl senatvės neteko daug dantų, jai buvo jau per keturiasdešimt. Ištekėjo keturiolikos. Kai man sukako šešeri, mamai sukako dvidešimt penkeri, ir močiutė kalbėjo, kad tokios senos moters niekas antrą kartą į žmonas neims. p. 15

Moterys ne tik nudirba namų ruošos darbus, sutempia ant kupros šieno kupetas, bet, jei miršta vyras, berniukus paprastai pasiima vyro tėvai auginti, o našlė turi grįžti į savo tėvų namus. Taip atsitiko ir Chadižos motinai, tik mergaitė niekam nereikalinga, taigi galėjo dukrą parsivežti iš miesto kartu su savimi. O vyrai? Jaunesni važiuoja Rusijon uždarbiauti, o vyresni nuo ryto iki vakaro sėdi godekane, ir kaip Chadižai atrodo, kažką svarbaus aptarinėja:

Moteris pati žino, kad yra žemesnė už vyrą, kad kvaila, liežuvautoja, kad išminčiai niekada net į galvą nešautų nusileisti ant jos galvos. Visos moterys nuo gimimo tai žino. Bet jeigu senoliai, visai kaip močiutė su kaimynėmis, kalba apie šaitanus, kodėl turėčiau manyti, kad esu už juos prastesnė, klausiau savęs. Alache, nors neturėjau taip mąstyti, bet mąsčiau. p. 145

Protagonistės vaikystė, jos pasaulio atradimas primityvistinis, bet itin originalus emocinis priėmimas ir, regis, nuoširdus traktavimas – tiesiog prikausto, kitų tradicijų ir požiūrių asmeniui ne tik egzotiškas, veik filosofinėmis įžvalgomis virstantis. Mergaitė myli žydrų akių aviną Tamerlaną, koks skausmas užplūsta, kai senelis susiruošia jį pjauti. Bet… išvirta galva labai skani.

Žiemą žvaigždės užteka retai, o vasarą jų – kiek nori. Sako, geriau jų neskaičiuoti – antraip ant pirštų karpų pridygs. „Ir kaip žvaigždės danguje laikosi, kodėl žemyn nenukrinta? – stebėjausi. – Gal jas Alachas laiko?“ p.45

Paukščiai taip skuba išskristi iš mūsų kaimo, lyg būtume juos kaip nors įskaudinę. Niekur neišskrenda tik vištos, antys, žąsys ir kalakutai. Suprantama, mes gi juos penime, o kiti paukščiai patys trupinius rankioja, specialiai jiems niekas nieko neduoda. Ir vos spėja tie paukščiai išskristi, į kaimą atšliaužia debesys – tokie pikti, jie kabo virš mūsų galvų. Galima pamanyti, kad jiems taip pat ką bloga padarėme. p.49

Dabar mano ašaros pasikeitė – galbūt jos augant keičiasi? Mirksėk nemirksėjęs – pačios liejasi. Naujos ašaros stumia iš akių senas ir rieda rieda rieda. p.56

Įspūdingas vestuvių, laidotuvių, gimdymo scenų perteikimas, toks natūralistiškai gaivališkas, kad net šiurpas nukrato.

Chadižai nuolat kyla klausimai apie blogį, vis atrodo, kad joje tupi šaitanai ir gundo ką nors negero padaryti: vogti močiutės užslėptą cukrų, rinkti ir valgyti sausainius nuo kapinių, išmesti rėkiantį kūdikį pro langą, senelis į jos nerimą atsako paprastai:

– Kiekviename žmoguje, kaip ir šitame garde, gyvena du avinai: vienas juodas, kitas baltas – blogis ir gėris. Supratai?

– O kuris iš jų stipresnis, seneli?

– O iš jų stipresnis tas, kurį aš daugiau šeriu, – nusijuokė jis. p. 99

Taigi, kas kaime daugiau ar mažiau aišku: juoda – balta, atsidūrus mieste, bręstančiai, be perstojo apie meilę svajojančiai merginai išvirsta tikromis mįslėmis. Antroji dalis – tai Dagestano sostinės Machačkalos panorama: su siurrelistiniu ir tragikomišku universitetu, lyg ir pažangesne negu kaime, bet iš tikrųjų tokia pat archaiška tetos šeima, protagonistei nesuvokiamais, bet vis tik girdimais, matomais žudymais, sprogdinimais, susiduria ir su viena kita apsisiautusiąja, kuri kaip teta sako, žymiai blogiau negu prostitutė. Chadiža suvokia tik viena: svarbiausia gerai rengtis ir gražiai atrodyti, kad atkreiptų dėmesį mylimas vyriškis, o mokslai… mokslai taigi šiaip, kad kaip nuotaka būtų vertingesnė, niekas nesimoko, sesijas perka.

Chabibula Musajevičius sako, kad anglų kalba turi daugiau laikų negu rusų. Nesuprantu šito. Ir kam viską supainioti? Yra tik praeitis, dabartis ir ateitis. Pavyzdžiui, praeityje gyvenau kaime, mano gyvenimas buvo visai kitoks, dabar gyvenu mieste, o ateityje ištekėsiu už to gražaus vaikino, kurį mačiau rugsėjo pirmąją. p. 183

Antroji dalis, tiesą sakant, gerokai pabosta skaityti, nes kartojasi tas pats per tą patį: apie gražų vaikiną, drabužius, papuošalus, pletkus, pletkus, autorė gan smulkiai pateikia protagonistę supančią aplinką ir vis tą patį vaikišką požiūrį į gyvenimą, tradiciškai įskiepytus siekius – ištekėti, būti turtinga, o teroro, mirtininkių įvaizdžius įveda pamažu, lyg tarp kitko: kažkur, kažkas, tai kas, kad net jų namo laiptinėje viena apsisiautoji, o vėliau ir auditorijoje – visų požiūris kraštutinai smerkiantis jas, kaip ir tųjų į kitus: jos tokios išdidžios, atrodo, arčiausiai Alacho priėję, žvilgsniai veriantys.

Bet tas naivus kalbėjimas apie meilės svajones dienoraščiui ir įtikinantis, turbūt, atsivertus bet kurios ikiaštuoniolikmetės slaptus užrašus, rasime diena iš dienos tuos pačius sapaliojimus, o jeigu atsiverti savo – ne ne, negi aš galėjau būti tokia kvaila, iki tiek, kad diena iš dienos svarbu tik: ar jis pažiūrėjo, ar jis tą, ar jis aną, horizontų pločio anė… Ir ne Kaukaze…

Ištikta stiprios psichologinės traumos Chadiža atsiduoda, galima sakyti, tiems, kas jai ištiesia rankas – džihadistams, kuriems priklausė ir mylimasis. Ar ji galėjo rinktis? Jai net nešiojamas kūdikis atrodė negyvas nuo to momento, kai pamatė mirusio vyro basas kojas, o kas ją priims: anyta, teta, močiutė su šitokia gėda: mylimasis gi smogikas, savąjį tėvą nužudęs, ji pabėgusi nuo tetos parinkto jaunikio… Koks pasirinkimas? Yra tik alachas ir rojus, kuriame jos jau laukia mylimasis, mama, prosenelė ir kiti laimingieji. Ir gebėjimas regzti svajones, kaip anksčiau nešiojo po kalnus, puošė įstabiais rūbais, ruošė susitikimus su mylimuoju, dabar piešia rojaus idilę.

Man rodosi, kad girdžiu, kaip gieda rojaus paukščiai, kaip čiurlena rojaus upės, kaip… Viskas Alacho valioje. p.335

Niekada nežinojau, kad paprasti žmogiški santykiai gali teikti tokį džiaugsmą. Anksčiau gyvenau supama gyvačių. Neturėjau tikrų draugių. Aplink mane vyniojosi vien apkalbos, nuodingi liežuviai. Žmonės, likę praėjusiame gyvenime, nesuprato, kad mes visi – broliai ir seserys. Kad mes visi musulmonai, privalome mylėti vienas kitą. Alache, apšviesk jiems protus. Gal ir jie atsitokės. p. 336

Rašytoja kantriai ir neskubėdama piešia įtikinantį psichologinį paprastų žemiškųjų siekių teturinčios dagestanietės mergaitės virsmą į džihadistų kovos įrankį. Ne kovotoją – įrankį. Nuolankiąją. Iš nuolankios į dar nuolankesnę…

Trečioji dalis – trumpa ir labai konkreti: Chadiža – keršto įrankis. Kiek savo noru? Ar nekyla jai klausimas, o kaip tie žmonės, kuriems ji vienu spustelėjimu, atnešdama sau rojų, apipils juos mirtimi? O gal irgi rojumi? Ne, nė vieno svarbaus klausimo M. Achmedova nepamiršta ir nenustumia tarp ar už eilučių, bet neduoda ir konkretaus atsakymo. Belieka skaityti knygą, sukurtą iš įvairių istorijų, pasakojimų, vykusiai sujungtų į Chadižos charakterį ir bandyti suprasti: kodėl pasaulyje vyksta tiek visokiausių baisių dalykų?

Vertinimas: 4,5/5