Ferrante, Elena. Nuostabioji draugė: romanas/ E. Ferrante; iš italų k. vertė Ieva Mažeikaitė–Frigerio. Vilnius: Alma littera, 2016. – 242 p.

„Nuostabioji draugė“ – pirmoji italų rašytojos E. Ferrante Neapolio pasakojimų knyga. Keturių dalių saga tapo žaibiškai populiari ne tik savoje šalyje, paraleliai verčiama į kitas kalbas, graibstoma ir pakankamai aukštai vertinama tiek skaitytojų, tiek kritikų. Tai knyga visiems: paprasta, pagauli, įtikinanti tiek, kad, regis, autorė pasakoja savo gyvenimą. Lakoniška, nebanali, be jokių intelektualinių, psichologinių vingrybių, bet itin vykusiai atskleidžianti žmonių santykius, mergaičių draugystės niuansus: nuo meilės iki konkurencijos ir pavydo, besąlygiško atsidavimo iki noro keršyti, natūraliai ir gyvai atverianti šeštojo dešimtmečio Neapolio skurdaus kvartalo buitį ir žmones: karštakošiai, primityvūs, suvargę, perdėtai įžeidūs ir be jokių perspektyvų.

E. Ferrante „Neapolio saga“ lyginama su norvegų Karlo Ove Knausgaardo autobiografine, nuogai atvira epopėja „Mano kova“. Na, tas lyginimas turbūt gali būti tik labai sąlyginis, o gal net visai nepagrįstas, nes norvegas viską pasakoja tikrais vardais, skirdamas daug vietos apmąstymams, pats apie save ir tai, manyčiau, taip traukia, šokiruoja ir domina, o E. Ferrante – niekas nežino, kas slypi po šia pavarde, juolab niekas negali palyginti pačios autorės gyvenimo ir sieti su knygos turiniu, netgi atsirado žurnalistas, girdi, išsiaiškinęs, jog E. Ferrante – Romoje gyvenanti vertėja, jokia neapolietė, netgi pasipiktinęs puolė kaltinti falsifikavimu autobiografijos, lyg rašytojas turėtų kaip teisme pridėjęs ranką prie širdies ir smegenų, prisiekti – tiesą ir tik tiesą kalbėsiąs savo romanuose, realybė, minus bet kokia fikcija.

Taigi rašytojos paslapties fenomenas ne mažiau įdomus, o daugeliui, ko gero, net labiau, negu pačių knygų. Juolab kad šiais laikais tas žiaurus savęs nuoginimas – internetinėse paskyrose, tv šou, laikraščiuose, literatūroje taipogi – tiesiog šokiruojantis. O juk literatūra nuo senų senovės siūlo nepavojingas atviravimo formas: per veikėjus, sugalvotais vardais. Man nuolat kyla klausimas: ar žmogus kvailas, kad taip nesaugo savo, o, svarbiausia, artimųjų privatumo, ar garbėtroška – bet kokia kaina siekiantis išsiviešinti. Ar Lietuvoje populiarūs pseudonimai? Ne, kur jau. Bet gal ir nėra tokių kūrinių, kurie apsunkintų autorių ar jų artimųjų gyvenimą.

Ferrante užkariavo pasaulį ne skandalinga ar intriguojančia biografija, asmenybės išskirtiniais ypatumais, be savęs kaip žmogaus reklamos, be individualybės pristatymų ir prisistatymų, atvirų skaitymų ir pokalbių apie save, prototipus, tikroves ir fikcijas, pateikdama kūrinį kaip vienintelį vertės matą, visa kita palikdama spręsti skaitytojams: autobiografija? Turbūt. Atsiminimai iš laiko perspektyvos? Turbūt. Išgalvotas romanas? Labai gali būti. Pramoginis kūrinys? Turbūt. Literatūros šedevras? Turbūt. Viskas kartu. Paslaptis tarsi tapo ir savotiška reklama, bet, ko tikrai nenuneigsi, rašytoja apsaugojo savąjį, artimųjų, pažįstamų privatumą, tuo pačiu apsisaugojo ir nuo įkyruolių žurnalistų, ir nuo smalsuolių skaitytojų ir dar daug ko. Nes to norėjo. Privatumo poreikis, matyt, tikras – ne apsimestinis.

Kūrinys ir tik kūrinys.

Berods, V. Rykštaitės, ir ne tik jos, tinklalapy neseniai perskaičiau frazę, kaip pateikti leidyklai knygą, ir, kaip bebūtų tai komerciška ir populiaru, bet žiauriai primityvu ir diletantiška – pirmiausia parašykite, kuo įdomi jūsų asmenybė… (Parašyti jiems trumpą laišką apie save. Kas esate, ką veikiate, kuo esate įdomus…) Ne kūrinys, asmenybė… Deja. (I. Kantas būtų taip ir likęs savoje irštvoje, neturėdamas, ką pateikti)

Asmenybė ar kūrinys? Kas svarbiau?

Asmenybės tekstas ar tiktai tekstas?

Ir tas ir tas vienodai svarbu?

Tikrai?

Ar ilgam?

Friday is Wash Day for the people of Naples, Italy, July 1956.

       (PHOTO BY KEYSTONE FEATURES/HULTON ARCHIVE/GETTY IMAGES)

Pati knygos pradžia gan intriguojanti: po ilgos ir smulkmneniškos šeimų ir veikėjų vardybos tarsi kokioje dramoje (kažkas tarp „Romeo…“ ir „Krikštatėvio“), smūginis siužeto atvėrimas: sūnus ieško pranykusios motinos Lilos, kuri ne tik dingo su visais savo daiktais, netgi smeigtukais – „iškirpo save iš visų mūsų bendrų nuotraukų, net tų, kur aš visai mažiukas“, sūnus pasakoja savąją neviltį geriausiai motinos vaikystės draugei Elenai, tikėdamasis iš jos patarimo ar bent paguodos. Bet toji, deja, gerai pažinojusi Lilą, tepasako, lai, jeigu taip nusprendė.

Jos tikslas visada buvo kitas: norėjo garuote išgaruoti; išbarstyti visas aliai vienos ląsteles; jos neturėjo likti nė žymės. p. 10

Priverčianti stabtelti ir susimąstyti pradžia: ar bent jau teko girdėti apie žmogų – realų, knyginį – kuris siektų ne atminties, bet išsitrynimo, juk rašomi memuarai, fotografuojamasi, gal net kuriama daugeliu atvejų tikintis pratęsti save po savęs. Pagaliau statomi antkapiai su įrašais, kad būtų ne tik kur ateiti, bet nuolatinis rūpinimasis, šokinėjimas aplink kapavietes, joms suteiktas estetinis vaizdas demonstruotų ir išėjusiųjų likučius gyvųjų atmintyje.

Šešiasdešimtmetė draugė Elena, regis, priimdama tokį draugės pasirinkimą kaip natūralų jos prigimčiai, vis dėlto nutaria atkurti Lilą iš atminties rašant apie ją.

Taigi pasakotoja Elena iš suaugusios moters perspektyvos sodriai ir gyvai ne tik pasakoja vaikystės, paauglystės prisiminimus, bet ir analizuoja, neįkyriai vertina jau šešiasdešimtmetės patirtimi skurdų, uždarą kvartalą, tėvų prasčiokiškumą, vyrų ir moterų santykius, vaikų virsmą suaugusiais – su norais: praturtėti, ištrūkti iš kvartalo: „aš visiškai nesiilgiu vaikystės – ji buvo kupina smurto“ p. 22. Ir ne tik vyrų dominavimas tai lėmė: vyrai apdovanodavo žmonas mėlynėmis, broliai prižiūrėjo seseris, komandavo ir manipuliavo jomis – tiesiog visuotinė terpė buvo primityvi ir itin skurdi. „Moterys niovėsi tarp savęs labiau nei vyrai, tampydavosi už plaukų, viena kitą mušdavo. Kitų skaudinimas buvo lyg kokia liga. p. 22

Mergaitiška draugystė ne vien šviesos, fantazijų ir užsimiršimo ruožas toje purvinoje ir blankioje panoramoje, bet ir asmenybių ugdymas, grūdinimasis, pratinimasis ne tik prie atradimų džiaugsmų, bet ir nusivylimų: dėl nepakankamo dėmesio, pavydo, talentų, nevienodų galimybių.

Lila ir Elena, durininko ir batsiuvio mergaitės, viena kitą traukia kaip priešybės: bloga ir gera mergaitė, viena kitą papildydamos, stumdamos judėti į priekį, įveikti kasdienybės nepatrauklumą ir skaudulius. Lila neeilinių gabumų, „jos proto aštrumas pasireikšdavo tarytum švilptelėjimas, blyksniai, mirtinas įkandimas“. p.31 Bet iš jos, godžios ir smalsios mokslui, dėl tėvų skurdo ir ribotų pažiūrų atimama galimybė mokytis, išsprūdimui iš kvartolo ji numato kitas kryptis: iš pradžių sugalvojusi kurti ir siūti ypatingus Čerulų batus, persimeta prie įprastos, grynai moteriškos – ištekėti. Iš meilės ar išskaičiavimo? Tai nevisai aišku nė geriausiai draugei Elenai.

Nuprausiau ją lėtais, kruopščiais judesiais, iš pradžių liejau vandenį ant jos, tupinčios vonelėje, o paskui paprašiau atsistoti, man dar dabar ausyse skamba vandens lašėjimas, nepalieka įspūdis, kad vonelės varis – tokia pat medžiaga kaip Lilos oda, lygi, stangri, rami. Mane užplūdo prieštaringi jausmai ir mintys: panorau ją apkabinti, kartu pravirkti, išbučiuoti, timptelti už plaukų, juoktis, nuduoti turinčią erotinės patirties ir jai viską paaiškinti visažinės tonu, žodžiais atitolinti nuo savęs didžiausio artumo akimirką. p. 228

Neįprasta, įstabi, gal ir dviprasmiška draugės prausimo scena vestuvių rytą, be jokios abejonės, ne tik virsmo, pabaigos ir naujos pradžios punktyras, aliuzija į tolesnius mergaičių gyvenimo vingius, kol kas tik užuomina, tuo pačiu ir kažko itin svarbaus praradimas, o ir jų ypatingos artybės, netgi didesnės, negu įmanoma tarp vyro ir moters, akcentavimas. Tai atsiminimas, pateikiamas kaip vertinimas iš atstumo, kaip savotiška to neeilinio įvykio analizė.

Dar niekad nebuvau mačiusi jos nuogos, tad susigėdau. Šiandien galiu pasakyti, kad tas jausmas, apnikęs su malonumu apžiūrinėjant jos kūną, tapus tiesiogine jos, šešiolikmetės, grožio liudininke likus vos keletui valandų iki to, kada Stefanas ją palies, į ją įsiskverbs, galbūt ją sudarkys apvaisindamas, buvo gėda. p. 227

Elena, kaip pati mano, daug menkesnių gabumų, darbštumu, o ir tėvų sutikimu, kopia iš vienos mokyklos į kitą, ir net pati nesupranta – tai ką, dar galima mokytis ir po mokyklos? kur? kaip? kodėl – pagaliau? Pirmą kartą į Neapolį iš savojo kvartalo, tėvo lydima, nuvyksta jau įstojusi į licėjun, ir tame visiškai kitame pasaulyje ji suvokia, kad net tėvas visai kitoks: malonus, kalbus, gebantis patikti.

Kaipgi gali būti, kad tik mūsų kvartale tvyro šitokia įtampa ir smurtas, o kita miesto dalis tokia švytinti, geranoriška? p. 96

Įstabus pasakojimas apie augimą, virsmus, draugystę ir praeities laiką. Bet vis dėlto nuoseklus linijinis vienpozicis pasakojimas, kad ir koks patrauklus – pabosta vienodumu. Leki leki eilutėmis be jokių sustabdymų, be platesnių refleksijų, intarpų ir… Pradžioje žadėtas įdomus ir paslaptingas žaidimas neįvyksta, nors pasakojimas nenuvilia nei banalumu, nei paviršutiniškumu, bet knygos struktūra – elementari.

Vertinimas: 4/5