Svetlana Aleksijevič. Laikas iš antrų rankų. Gyvenimas ant socializmo griuvėsių/ S. Aleksijevič; iš rusų k. vertė Irena Ramoškaitė. – Vilnius: Kitos knygos, 2016. – 424 p.

Senokai knygą perskaičiau, bet niekaip neįstengiau aprašyti: vos pagalvoju nuo ko pradėti, vizualiai kiek sąmonė aprėpia, pradeda augti iš žemės galvos galvelės su raudonais ruporais ir šaukti… Baisus alasas, rėkia viena per kitą, ir taip didžiulėje erdvėje per visą EuroAziją, be jokio mandagumo, nesiklausydamos vienos kitų, tik staugiant… Savąją tiesą. Nepasitenkinimą. Kančią. Bet tie balsai nesusilieja į visumą, o ir nesuskamba kaip sutartinė – jie atskirai sklinda, ko gero, atskiroms ausims ir… tenori būti išklausyti? apkaltinti ką nors? prisišaukti pagalbos? Kaip išgirsti atskirus balsus visuotiniame chaose? Ar turi ką papasakoti paprastas žmogus? Ar jis tik rėkia ištiktas visuotinės isterijos? Koks jo balsas?

Šią „raudonąją“ enciklopediją rašiau daugiau kaip trisdešimt metų. Viskas prasidėjo nuo susitikimo su Alesiu Adamovičium. Ilgai ieškojau savojo žanro – norėjau rašyti taip, kaip girdi mano ausis. Perskaičiusi jo knygą „Aš iš sudeginto kaimo“, supratau, kad tai įmanoma. Man visada nedavė ramybės mintis, kad tiesa netelpa vienoje širdyje, vienoje galvoje. Kad ji kažkokia suskilusi, kad jos daug ir kad ji išsibarsčiusi po visą pasaulį. Kaip ją surinkti? Ir staiga pamačiau, kad tai įmanoma. I. Aleksijevič

Homo sovieticus.

Diagnozė nusakoma politiniu laiku. Kokie jos požymiai, stadija, pasveikimo prognozė, gydymo metodai: chirurginis (ne ne, šisai Stalino laikų), cheminis, natūropatinis, likiminis, karminis?

Kai mūsuose sakydavo smetoninis inteligentas, tai aiškiai reiškė kokybę žmogaus su visais aukščiausiais standarto atitikmenimis; jei sakydavo ai, ko gi norėt, smetoniškai įpratęs – be abejo, kalbėdavo apie sąžiningumą, darbštumą, kažką tokio, kas priešinga tarybiškumui. Tas smetoniškas reiškė, kad ne vagis, ne sukčius ir, ko gero, dar daug suromantintų teigiamybių.

Na, ko tu nori, juk jis sovietinio raugo – kokia nekokybė žmogaus nusakoma, net sunku įvardinti, juk galima turbūt priklijuoti ir tuo sovietiškumu pateisinti viską: vagis? tai aišku, visi vogė; melagis? o kaip kitaip, taigi su tiesa pirmose duryse įstrigsi; tinginys? tai jau taip, o kam dirbti, kam? jei viskas ne sau, o nežinia kam… prisitaikėlis, patlaižūnas…

Ir kiekvienas papasakotų pagražintą savąją istoriją: pagražintą, nes tikroji pačiam atrodytų per prasta net paprastam žmogeliui. Lietuvis tikrai nė vienas tiesos nepasakotų: mūsuose jinai ypač nepageidautina, rusas gali širdį persiplėšti, baltarusis, ukrainietis – taip, mes paskaitysim, kodėl, mums visai įdomu, bet lietuvis – krikščioniškai šitaip nuo tų pačių Smetonos laikų auklėtas iš kartos į kartą, iš kartos į kartą eiti be kaltės, be nuodėmės, patriotas, o tas tai jau aukščiau ir gražiau turi atrodyti už buvusius, būsimus ir nebūsimus priešus, tai rusai lageriuose pataikavo, parsidavinėjo už duonos kriaukšlę prižiūrėtojams, urkoms, degradavo, taip sakant, be idealų, bet lietuviai – paskaitykit Tremties archyvą (išimtis Grinkevičiūtė, iš dalies Paltanavičius) – kokie heroizmo ir patriotizmo pavyzdžiai: savimi nelabai kas ir rūpinosi – dainos apie Tėvynę, maldos naktimis, užuojautos visai svetimiems kenčiantiems…

Aš kalbėjausi su žmonėmis, kurie sėdėjo Stalino lageriuose, perėjo karą. Visi jie kartojo vieną frazę: „Žmogus nežmoniškomis sąlygomis per tris dienas virsta gyvuliu.“ Kare jam tam užtenka trijų dienų, lageryje taip pat — tik trijų dienų. Žmogus ne itin apsaugotas kultūros. Šis sluoksnis greitai nusilupa. Ir išlenda žvėris, kuris nenori mirti. Jokia kaina. Iš pradžių – jis, o paskui — jau prigimties dėsnis. S. Aleksijevič

Mūsuose tiesos niekam ir nereikia: tremtinių literatūrą literatūrologijos profesoriai (homo sovieticus, o tai iš kur kitokie dešimtajame dešimtmetyje) aptarinėdami į pirmą vietą iškelia frazę, visada vieną ir tą pačią – svarbiausia, išlaikė žmogiškumą (kas į šią sąvoką talpinama?) Ne tiesa svarbiausia, bet reikalavimas, kad pasakojimuose cirkuliuotų žmoniškumai. Šiaip jau kasdienybėje tokie reikalavimai nekeliami: raginama suprasti ir kalinį, ir apsimelavusį, ir susikompromitavusį, nors ne iš bado, gyvasties gelbėjimo visa tai šiandien. Ir niekaip nesuprantu, kodėl tiems vargšams žmoneliams užkėlė taip aukštai kartelę, paversdami juos baisių pasakų teigiamais herojais. Gal Lietuva labiau sovietinė dar ir dabar negu galime patikėti ir vis mielai save apgaudinėjame? Negraži tiesa mums nereikalinga?

S. Aleksijevič homo sovieticus – nei gražūs, nei baisūs (turėtų būti) – jie prakalbinti. Tiesiog. Nevertinant. Neteisiant. Greičiau su empatija. Nors turbūt visi, be išimties, baugūs. Sunkiai įtikėtini: artimiausi žmonės nušauti, nutremti į Sibirą, bet nė jų vaikai ar sutuoktinis/ė nemato tame jokios neteisybės, ką jau pykčio – partijos toks nurodymas. Arba vaiką motina auklėja kario dvasia: būti didyriu, kariauti – svarbu ir gražu, karo dainos vietoj lopšinių, o sūnui, močiutė pastebi, patinka ne šaudyti, bet būti nušautam – ir šiurpus motinos skausmas po sūnaus savižudybės: juk mes jį taip mylėjom, kodėl? Tokie revoliucijos ir komunizmo fanatikai, kad net vaikams vardus parinkdavo idėjinius: Spalis, Marksana, Stalina, Engelsena, Iskra… Keistas (gal nenormalus?) aukos ir budelio ribos sąlygiškumas: sėdėdamas vienutėje, kankinamas, daužomas, žeminamas, komunistas nepyksta ant budelio, bet vertina situaciją: „juk ir mane galėjo išssiųsti dirbti į NKVD. Ir būčiau ėjęs. Kišenėje – partijos nario bilietas. Raudonoji knygelė“ p. 160, taigi, galėjo tapti budeliu, galėjo auka, sočiai iš spec. parduotuvių apsirijusiu valdininku ar lagerių dochodiaga. Bet kodėl jam nekyla mintis, kad tas komunizmas – š…?

Stulbina daug kas: kad ir žydo komunisto pasakojimas, antisemitizmas tarp sovietų, neapykanta žydams: „Koks iš tavęs komunistas, jeigu buvai gete?“ p. 170 „Mūsų partizanų būry buvo tokia Rozočka, graži žydaitė, vežiojosi su savim knygeles. Šešiolikos. Vadai miegojo su ja paeiliui… “Jos plaukeliai tenai dar vaikiški… Cha cha…“ Rozočka pastojo… nuvedė ją toliau į mišką ir nušovė kaip šunytį.“ p. 173. Kurgi reikėjo gelbėtis iš geto pabėgusiems? Moteris išteka už vyro žudiko, nes neturi pasirinkimo… Lagerininkai nemėgsta bendrauti, juos ne sieja, bet skiria išgyventi pažeminimai…

Pribloškiantis pasakojimas apie lagerių vaikus: jie laukė mamų – jaunų, gražių, linksmų, bet jau beveik suaugę sulaukė suvargusių, pasenusių, nudriskusių – kam jos tokios? Maždaug knygos viduryje – turbūt pats kruviniausias ir pats makabriškiausias – čekisto pasakojimas, kuris mane ne tik sutrikdė, na, išmušė iš vėžių (matytas rusų filmas “Čekistas“ vis dėlto vyliausi, kad pusiau fantastika, taigi realybė neįmanoma tiesiog tokia – žudymo fabrikas, o čia absoliučiai pasitvirtina viskas kaip tame filme)(p. 243 – 245), iš tikrųjų privertė suabejoti budelio ir aukos to paties lygmens išsakoma I.Aleksijevič koncepcija. Taip, šiuo atveju budelis tampa ir auka – septynis metus atbūna lageryje, bet milijonai aukų neprisikelia iš mirusiųjų ir jokių šansų jiems tapti nei budeliais, nei aukomis, kad ir koks ribos skystumas skirtų. Liepė ir žudė. Taip, kad rankai, ir ypač smiliui reikėdavo masažų, o kraujo kvapui užmušti kibirai odekolono. Vis dėlto labiau vertybės supainiotos negali būti. Ir pasakymas: aš myliu visus savo herojus – nežinau… SS karininkai ir aukos – tie patys žmonės, nei geri, nei blogi, patikėję utopija, skambėtų neįmanomai, o čia už SS dar baisiau, jei gali būti dar… Taip, rašytoja nekomentuoja, nereiškia emocijų, nesmerkia, nesistebi – tiesiog pateikia respondentų istorijas. Bet jos pasisakymai, interviu – tai tiesiog kaip knygos savotiškas pratęsimas, tai jos balsas – ir jis taikomas visiems pateiktiems atvejams be išimčių, nes rašytoja nesako: aš myliu savo veikėjus išskyrus tąjį tarybinį SS entuziastą ar tą ir dar aną. Och, NKVD rusui ar baltarusiui skamba taip normaliai, kad…

„Laikas iš antrų rankų“ – paskutinioji raudonosios Utopijos knyga, fiksuojanti dešimtojo dešimtmečio išgyvenimų peripetijas, kai dauguma sovieticus pritarė pertvarkai ir naujajai erai, ir labai greitai patyrė siaubingą nusivylimą: juk niekas nesitikėjo laukinio kapitalizmo, norėjo tobulesnio socializmo, dar didesnės lygybės – tikros, be korupcijos, be privilegijų – naujos utopijjos. Visa Rusija dešimtmečiais sėdėjo virtuvėse skaitydami disidentinę literatūrą, pusbadžiai, bet laimingi diskutavo apie meną, literatūrą, svajojo apie laisvę, bet kas ta laisvė ir ką reikės daryti, kai ji ištiks – niekam nešovė į galvą ta kryptimi reflektuoti – jau tada… jau tada… viskas savaime… O likę be darbų, be pinigų, tarsi atsipeikėjo, siautėjant kampuotiems vyrukams, atsipeikėję skėsčiojo rankomis – mes ne to norėjome, ne socializmą iškeisti į dešrą… Kuo labiausiai nusivylė? Atrodo, knygomis:

Inteligentai pardavinėjo savo bibliotekas. Suprantama, žmonės skurdo, bet knygas nešė iš namų ne tik dėl pinigų – knygos nuvylė. Visiškas nusivylimas. Jau pasidarė nepadoru užduoti klausimą: „O ką tu dabar skaitai?“ Gyvenime pernelyg daug kas pasikeitė, o knygose šito nėra. Rusų romanai nemoko, kaip siekti sėkmės gyvenime. Kaip praturtėti… Oblomovas drybso ant sofos, o Čechovo veikėjai visą laiką geria arbatą ir skundžiasi gyvenimu… Neduok Dieve, gyventi permainų laikais, sako kinai. Retas iš mūsų liko, koks buvo anksčiau. Kažkur dingo padorūs žmonės. Aplinkui – vien alkūnės ir dantys. p. 31

Bet knyga ir nėra tokia liaudiška, spontaniška, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio: žmonės šnekamąja, paprasta kalba, labai gyvai pasakoja savo sovieticus patirtis. Ir taip elementaru atrodo: tik atkišai mikrofoną, paskui perrašei ir taškas. Visai penkių dalių Utopijai surinkti medžiagą ir parašyti („Nemoteriškas karo veidas“, „Paskutinieji liudytojai“, „Cinko berniukai“, „Černobylio malda“ ir „Laikas iš antrų rankų“) prireikė trisdešimties metų. Respondentai, aišku, tiksliniai: dalyvavę kare moterys, vaikai, Afganistano kariai, Černobylio. Bet „Laikas iš antrų rankų“ tarsi apie visus, patyrusius dvidešimto a. dešimtąjį ir dvidešimt pirmojo a. pirmąjį dešimtmetį, politinį perversmą, socializmo griuvimą, atrodytų lyg nereikalingi kokie nors spec. kriterijai. Ne, tai ypatingi asmenys, kaip pati rašytoja sako: tai žmonės, kurie gyveno dėl idėjos, idėja buvo svarbiau už šeimą, už patį gyvenimą, galima sakyti, pilnai socializmu apsinuodiję asmenys, taigi, sakyti, kad knyga atspindi daugelio mintis tokiu atveju lyg ir negalima. Negi nebuvo Rusijoje blaiviai mąstančių, visi buvo visiškai nuprotėję? Tai gal vis dėlto „Laikas iš antrų rankų“ ne apie homo sovieticus, o apie paprasčiausius išsigimėlius, kuriems galima įteigti bet ką: žudyti – gerai, kai nužudo tavo motiną ar vaiką – gerai… nežinau, kuo daugiau galvoju apie šitą rašytoją, tuo ji man labiau nepatinka.

Ieškojau tų, kurie iki kaulų smegenų suaugo su idėja, taip ją į save įsileido, kad nebeišplėši: valstybė tapo jų kosmosu, atstojo jiems viską, net ir jų pačių gyvenimą. 12 p.

Suradus tinkamą respondentą reikia, be abejo, gebėti jį prakalbinti, atsiverti, apie baisiausius dalykus prabilti, paskui iš tos daugybės medžiagos atsirinkti esmę: gal sakinį, gal keletą puslapių – taip, dokumentinė proza reikalauja ne tik kantrybės ir daug darbo, bet ir patirties.

Klausinėju ne apie socializmą, bet apie meilę, pavydą, vaikystę, senatvę. Apie muziką, šokius, šukuosenas. Apie tūkstančius pranykusio gyvenimo smulkmenų. Vienintelis būdas suvaldyti katastrofą – įsprausti ją į įprastumo rėmus ir pabandyti ką nors papasakoti. Ką nors atspėti. Negaliu atsistebėti, koks įdomus paprastas žmogaus gyvenimas. Miriadai žmogiškųjų tiesų… p. 14

Veikėjų pasakojimai dėliojami kontrasto principu, tai sudaro įvairiapusiškumo, spalvingumo ir daugiasluoksniškumo įspūdį. Iš tikrųjų prakalba nuo generolų, čekistų iki paprasčiausių kaimo moterėlių, nuo senukų, išgyvenusių revoliuciją, karus, lagerius iki jauniausių, kuriems Stalinas, Če Gevara, komunizmas jau skamba vėl patraukliai ar bent egzotiškai.

Knygos daromas įspūdis – sunkiai nusakomas, lyg kurtintų polifoninis kalbėjimas, ne, polifoninis patrankų gausmas – toks tikras, kad net kraupu darosi, nes atrodo viskas čia pat, o gal ir ne visai išnykę.

Baisi knyga. Ir tikra. Apie monstrus.

Niekaip, kiek galvojau, nesupratau knygos epigrafo: „Auka ir budelis vienodai šlykštūs, lagerio patirtis rodo, kad tai degradavusiųjų brolystė…“ David Rousset

Niekaip nesusivokiu: tai keturmetis nužudytas berniukas ir jo žudikas – vienoje pozicijoje?

Jeigu nebūčiau ieškojusi medžiagos apie rašytoją ir jos kūrybą – juk Nobelio premija, ko dar daugiau – turbūt būčiau nepatyrusi ir tam tikrų nemalonių inspiracijų, neiškėlusi sau, o ir rašytojai tuo pačiu neįmanomų atsakyti klausimų.

Save, kaip autorę, Aleksijevič pozicionuoja kaip amžininkę (kaimynę laike ir bendrininkę). Kaip girdi S. Aleksijevič ausis

Ir vis dėlto žodžiai – labai humanistiniai, kas be ko, kurie privertė pajusti autorei antipatiją, kaip tik dėl jos sovietiškumo, manyčiau: ji atskleidžia sovietinį mąstymą ir emociją, bet gina sovietinį nusikaltimą, jeigu ne gina, bando pateisinti, pridengti idėja, parodydama, kokie vargšiukai budeliai, nes jie irgi aukos, juos verčia, dar blogiau – jie bet kurią akimirką gali tapti ne kankintojais, o kankiniais…

Aš myliu visus savo herojus. Nes be meilės nieko nepadarysit. Tai toks trapus ryšys su žmogumi, jį tik meilė ir palaiko. S. Aleksijevič

Ir pabaigai: skaitome knygą apie žydus ir jų šaudytojus, o rašytoja gale sako: myliu vienodai visus savo veikėjus: ir budelius, ir aukas.

Arba: SS ir koncentracijos stovyklose kankinti žmonės, o interviu rašytoja sako: myliu visus savo herojus.

Arba įsivaizduoti, kad ir G. Grasso „Svogūno lupimas“ epigrafas: Auka ir budelis vienodai šlykštūs, lagerio patirtis rodo, kad tai degradavusiųjų brolystė…

Rusai su kita koncepcija negu visas pasaulis – nieko naujo… Juk idėja tokia didelė buvo… O mes žudėme, taip, aišku, žudėme, bet ir mus žudė – tai juk mes visi nukentėję…

Vertinimas: 4/ 5