Allende, Isabel. Meilužis japonas: romanas/ I. Allende; iš ispanų k. vertė Valdas V. Petrauskas. – Vilnius: Alma littera, 2016. – 248 p.

„Puiki pasakotoja, jaučianti ritmą, gebanti sukurti įtampą ir derinti gražius prisiminimus su tragiškais, šviesą ir šešėlius” p. 202 – tai žodžiai taikliai apibūdinantys ne tik vieną iš romano protagonisčių Almą, bet ir pačią autorę.

Perskaičiusi bandžiau pasverti: ko daugiau kūrinyje – šviesos ar skausmo? Senatvė. Ligos. Psichologinės traumos. Didžiulės netektys. Istorinė ir, velniai žino, kaip įvardinti, kai moterys padaromos prostitutėmis, o vaikai pedofilų aukomis – neteisybė. Mirtis. Ne, daugybė mirčių. Bet tikrai nepanašu į rusiškųjų veikėjų kančių kelius ir depresiją. Sąmoningai išlaikytas tamsos ir šviesos balansas, gal ne visada atrodantis natūraliai, bet sukuriantis vertybių stuburą, nuo kurio šakojasi emocijos, likimai, kurių neapibūdinsi vienpusiškai: gražiais, blogais, teisingais, amoraliais – išvirstantys į įvairiapusius ir savitus charakterius. Ir žavi akivaizdi daugelio veikėjų stiprybė, gebėjimas išlikti ir gyventi ir po skaudžių patirčių, siekti meilės ir draugystės netgi slegiant senatvės negalioms – tai kas kuria optimizmo nesugriaunamą piramidę, nes ji pastatyta ant humanizmo pamatų. Kvailai skamba, bet būtent taip sudėliojamos vertybės šiame romane, kiek tai realu žiauraus kapitalizmo sąlygomis – kitas klausimas, bet geidautinas visais laikais bent jau svajonėse tikrai. Profesionalumas tiek struktūroje, tiek siužeto peripetijose – iki pat pabaigos romanas geba stebinti, o, rodos, prasideda veiksmas senučiukų gyvenimu skurdžioje Vieversių priegrlaudoje – kas jau ten gali įvykti netikėto

Nesu I. Allende žinovė – „Dvasių namai” pakerėjo, kažkuris autobiografinis romanas pasirodė gana šiaip sau, o iš pastarojo, tiesą sakant, tikėjausi poilsio ir… romantikos? Ne ne, romantikos daug nereikia, bet po „Svogūno lupimo” ir  „Laiko iš antrų rankų” norėjosi visai kitokio skaitinio – be istorinių kataklizmų, karų, kančių, kraujo, išsirinkau pagal pavadinimą – „Meilužis japonas“, iš tikrųjų ko galima tikėtis iš tokio pavadinimo? Jei autorė I. Allende – ne skiedalo, bet kažkodėl mintijau apie pusiau psichologinį, likimo, aišku, paprastutį pasakojimą. Oi, kaip pasitvirtino, kad absoliučiai nežinau šios rašytojos.

Temų pynė tokia, kad, regis, kokią vardysi, tokia tiks. Ir atskleistos gan išsamiai, tragiškai ir romantiškai tuo pačiu, nors su pasakiškais virsmų elementais, bet meniškai apsimetinėjant realiais.. Ašis, apie kurią sukasi veiksmas ir protagonistiniai veikėjai, kad ir ne tos pačios giminės, bet svarbūs susiję būtent su ja – Alma Belasko – dailininke, turtingos šeimos atstove. Itin stipri net senatvėje, gyvenanti prieglaudoje, besistengianti išlaikyti savarankiškumą ir, svarbiausia, visišką asmeninę laisvę: važiuoja, kur šauna į galvą, niekam nesiaiškindama ir neatsiskaitydama. Iš viso senukų gyvenimas vaizduojamas be jokios antipatijos (gal kad pati rašytoja solidaus amžiaus), atskleidžiant jo keblumus, bet neryškinant nepatrauklių pusių.

Vieversių namų bendruomenė apskritai priminė įlanką: ja galima grožėtis tik iš tolo, kad nesušlaptum kojų. p. 194

Susidūrimas kartų – aštuoniasdešimtmečių, devyniasdešimtmečių ir jaunosios prieglaudos slaugytojos Irinos, vaikaičio Seto – nekelia konflikto, negrindžiamas turtine fiksacija, tiesiog pagarba, humaniškumu ir domėjimusi vienas kito gyvenimu – šiuo atveju kaip istorijomis laike ir socialinėje terpėje.

Bet tuo pačiu senatvė – ir atskirtis, išėjimas į savuosius kalnus, spec. lygį, pasiruošimas mirčiai savanoriškai atsiskiriant pirmiausia nuo namų, šeimos, kuriam laikui pasiliekant įmanomus pomėgius ir nors minimalią veiklą – specialiuosius namus, nors su atskirais kambariais, geidaujama pagal poreikį vienatve, bet ir slauga. Čia neatveža senukų artimieji, negalėdami ar nenorėdami jais pasirūpinti, nežaižaruoja konfliktinės, įskaudintų nelaimingų žmonių emocijos tarp kartų – atvirkšiai, Alma prieš sūnaus ir marčios norą pasitraukia iš namų, o šiaip bendrauja, lanko vieni kitus, vyraujant meilei ir tarpsuvio supratimui.

Ir jaunoji Irina ne tik nesibodi senute Alma – žavisi ja. Slauga ir darbinis bendravimas netrukus išvirsta į draugystę, dar daugiau – tampa viena kitos slapčiausių, labiausiai slepiamų praeities įvykių patikėtinėmis. Nors nepamirštama pabrėžti ir tokių santykių sąlygiškumą, vis tik pilnai neįveikiamą atstumą tarp jauno ir seno:

<…> mergina mokėjo klausytis, nors, būdama jauna, dar puoselėjo nemirtingumo viltį ir nemokėjo suprasti žmogaus, nuėjusio beveik visą gyvenimo kelią. Teoriškai nusimanydama apie žmogaus amžių, Irina negalėjo įsivaizduoti, kiek žmogui reikia drąsos, kad nebijotum pasenti. Visa tai, kas rašoma apie trečiąjį amžių, – tuščios kalbos, visos tos bibliotekoje išrikiuotos visažinės knygiūkštės ir saviauklos brošiūros rašytos žmonių, nieko neišmanančių apie senatvę. Nieko neišmano ir abu jauni Vieversių namų psichologai. Ką jie išmano apie tai, ko netenkame, nors ir kiek diplomų turėtų. p. 198

Bet ką tada kalbėti apie Moldavijos kaime likusius nuo skurdo ir sunkaus darbo susibaigusius Irinos senelius, kas labiausiai merginą ir stebina: jos atmintyje šešiasdešimties neturintys jos artimiausi žmonės: močiutė ir diedukas buvo paliegę, susibaigę labiau negu amerikiečiai devyniasdešimtmečiai.

Kiekvienas senukas turi savąsias istorijas – tikras ar pagražintas dėl įdomumo, nuolat pasakojamas, ir nuolat šiek tiek kitaip nors ir tam pačiam klausytojui – tai savotiškas jų gyvenimo svarbiausių dalykų pratęsimas, o ir noras dar vis į kažką kabintis. Almai, regis, jokių išgalvojimų nereikia – jos praeitis tokia turtinga ir paslaptinga, kad užtektų ne tik vaikaičio Seto rašomai knygai, bet ir dar kelioms: našlaitystė (tik ne mūsų pasakose taipogi literatūroje įprasta kaip nelaimėlės, ne, ja dėdės šeima ne tik rūpinasi – myli labiau negu savus vaikus), meilės ir draugystės peripetijos, kelionės, karjera, kūryba. Bet siužetas nuolat išlaikomas su paslaptimis ir intrigomis, galutinai atskleidžiant tik paskutiniame puslapyje: pasirodo, kad ir kokį atminties turtą beturėtum, visada norėsis esmę pratęsti, gal net apgauti save: net trejus metus Almai pastoviai atsiunčiamos gardenijos, laiškai – aplinkiniams atrodo ypač paslaptingai, o dar dingimai karts nuo karto mažu automobiliuku… romantika kaip jaunystėje?

Allende pasakojimai ir veikėjai neatskiriami nuo istrorijos ir skaudžiausių visuomenės reiškinių:karų, rasismo, tradicijų ir laiko keliamų reikalavimų asmeninės laisvės ir emocijų atitikmens įprastoms normoms, homoseksualumo, prostitucijos, pedofilijos.

Protoganistiniai veikėjai turi savus įdagus ir su jais stengiasi gyventi, kovoti, ir, aišku, įveikti kaip pasakų pabaisas.

Alma – Dancigo žydaitė, karo pradžioje su paltan įsiūtais ir pradingusiais deimantais išleista Amerikon pas giminaičius, taip ir nepamačiusi daugiau tėvų, ilgai nieko negirdėjusi apie vyresnįjį brolį lakūną, pradingusį karo chaose, gavus pranešimą apie jo žūtį, o vėliau kaip pasakoje magiškai atsiradęs jau pas suaugusią seserį.

Almos mylimuoju tapęs vaikystės žaidimų draugas japonas berniukas – ne nuotykis ar su laiku praeinantis reiškinys – meilė visam gyvenimui. Slapta, kiekvienam gyvenant su savo socialinio ir tautinio atitikmens šeimomis, bet tiesiog liepsnojanti iki mirties. I. Allende gan detaliai aprašo japonų likimą karo metais, internuotuojų stovyklas, atskirtį, rasinį įdagą, bet kartu ir nepaprastą žmonių sutelktį, atsakomymę už dabartį ir ateitį bet kokiomis sąlygomis gyvenant – šviesos siekimą, kas bebūtų.

The housing barracks, built by the U.S. Army engineer corps, at the internment center where Japanese Americans are relocated in Amache, Colo., are shown on June 21, 1943.

Ičimėjaus linija man viena įdomiausių romane, gal kad ne kažką žinojau apie japonų likimą tuo laiku, bet, kai perskaičiau, kad Alma iš laisvojo Dancigo, ir būtent to paties laikotarpio kaip ir „Svogūno lupime“, norom nenorom šyptelėjau: mistiškas knygų išsidėstymas, net sąmoningai bėgant nuo karo temos, renkantis visai kito žemyno rašytoją, vėl skaitau ne tik apie karo baisumus, bet ir apie tos pačios vietovės veikėjų likimus.

Irina jau homo sovieticus geneologijos – čia, deja, Allende nepasiūlo kažko tokio: įprasta laikraštinės istorijos variacija, iš vargingo Moldavijos kaimo mergina, palikusi vaiką, patenka į sąvadautojų rankas, o paskui vėl tarsi pasakoje gera baigits – laisvė ir Amerika, tik netampa geruole nė gražuole – girtuokle, susidėjusia su pedofilu vyru.

Praeities įdagai niekur nedingsta, jie kaip užsislėpę monstrai slypi atmintyse, sapnuose ateinatys košmarais, gąsdinantys įsibrovimu į ateitį, bet, aišku, pastangų ir gerų žmonių pagalba ne tik įveikiami, bet ir duodantys žmoniškumo pamokas. Ne ne, „Meilužis japonas“ jokiu būdu nėra didaktinis romanas, bet su tais ženklais žmonės vienas kitą be žodžių supranta ir gerbia: Almos ir jos homoseksualaus vyro Natanielio meilužio draugystė ir meilė.

Trumpai tariant rašytoja skelbia didžiąją tolerancijos pamoką: meilei kaip esminiam gyvenimo mechanizmo elementui nesvarbu nei rasė, nei socialinė padėtis, nei lytis, bet būtina atrasti savo formą ir išraišką, tokią, kad nežeistų artimųjų, o ir nežūtų pats jausmas nuo aplinkinių perdėto dėmesio ar paniekos.

Bet, aišku, svarbiausia: vertėjas juk Valdas V. Petrauskas.

Vertinimas: 4,5/ 5