Ozeki, Ruth. Knyga laiko būčiai: romanas/ R. Ozeki; iš anglų k. vertė Nijolė Regina Chijenienė. – Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2016. – 496 p.

Nuostabi knyga. Santūri, išgryninta pasakojimo stiliumi ir plati temų gausa ir universalių problemų svarba. Gyvenimo ir mirties, rašytojo ir skaitytojo sąlyginumo, sėkmės ir depresijos, dzenbudizmo ir materialaus pasaulio nepakankakumo, karo ir taikios nykios egzistencijos, atsitiktinių katastrofų ir ekologijos. Pagaliau kvantinė fizika, realybė ir fikcija, ir visa ką apimanti laiko būtis.

Sveiki!

Mano vardas Nao, ir aš esu laiko būtis. Ar žinot, kas yra laiko būtis? Gerai, luktelkit, aš jums paaiškinsiu.

Laiko būtis yra tas, kas gyvena laike, vadinasi, jūs ir aš, ir kiekvienas iš mūsų, kuris yra, buvo ar bus. p. 9

Nao – mergaitė, kuri rašo atsisveikinimo dienoraštį į senovinius Prarasto laiko viršeliuose įrištus puslapius ir planuoja nusižudyti.

Nao – su tėvais iš Amerikos į gimtąją Japoniją grįžusi paauglė, besijaučianti baisiai nelaiminga ir vieniša, iš kurios rafinuočiausiais būdais tyčiojasi mokykloje: tiek fiziškai, tiek psichiškai.

Nao – mergaitė, nuolat stebinti bedarbio tėvo depresiją ir jo mėginimus nusižudyti.

Bet toli kalnuose Nao turi dzenbudistę 104 ir dar nežinia kiek metų prosenelę Džiko, kuri ne tik pakėlė daugybę gyvenimo metų, moka sugauti dabartį ir džiaugtis akimirka, bet iš savos laiko būties sugeba prasiskverbti į Nao ir ją keisti. Tėvo nuvežta į mažytę nuošalią šventyklą praleisti vasaros atostogų vienuolyne su Džiko, Nao patiria ne tik daug keistų ir malonių dalykų, bet net kitaip pradeda suvokti laiką ir prasmę: ji įsitikinusi, jeigu tėvas gyventų čia, kalnuose, jis išgytų nuo savižudybės.

Kitame žemyne, Vankuverio saloje gyvena rašytoja Ruta su vyru Oliveriu (tikri rašytojos ir jos vyro vardai, tarsi realūs žmonės įtraukti į meninį žaidimą) ir būtent į jų rankas po 2011 metų žemės drebėjimo Japonijoje (žuvo 24 000 žmonių ) patenka Nao dienoraštis, dangaus lakūno laikrodis ir laiškai. Ruta ne tik skaito nežinia iš kur ir kaip su šiukšlėmis atplaukusią ranka rašytą istoriją, bet ir stengiasi surasti Nao ir jos tėvą, užbėgti už akių jų savižudybėms.

Tai jau kitame laike ir erdvėje gyvenantys asmenys, bet jų atskirtis ir laiko ištekėjimas neatrodo tikresnis ar patrauklesnis negu depresiškosios Nao pasaulyje. Ruta nuolat prisimena ir kalba apie Alzheimeriu sirgusią ir prieš trejus metus mirusią motiną, kuriai laikas buvo praradęs apskritai bet kokį konkretumą, pačią Rutą kamuoja nerimas dėl savo atminties ir laiko suvokimo, o ir atskirtyje, nors ir su mylimu žmogumi Oliveriu, nesijaučia gyvenanti pilnavertį gyvenimą:

Jai buvo ilgu technogeninės Niujorko aplinkos. Tiktai mieste, tarp tiesių jo linijų ir architektūros ji galėjo jaustis savo žmogiškąją būtį istoriniame laike. To jai reikėjo kaip rašytojai. Ji ilgėjosi žmonių, žmogiškų intrigų, dramų ir kovų. p. 77

Kokia bebūtų globali knyga, vis dėlto pagrindinė tema – savižudybės ir gyvenimo. Ir jeigu literatūriniu atžvilgiu galima apibūdinti, visų pirma, kaip labai savitą, gerai struktūruotą kūrinį, universalų temomis ir daugiaplaniškumu, bet psichologiniu… Būtų įdomu, būtent kaip ją vertintų psichologas. Man tai savižudybės filosofija, įsiveržianti sąmonėn ir užsifiksuojanti kaip patrauklus būdas pajusti laiko būtį. Perskaitęs šią knygą, manau kiekvienas apsvarstys, kas toji savižudybė ir kad tai, apie ką kalbama šioje knygoje, nėra mūsų pažiūrose susiformavęs kaip neteisėtas ir baisus dalykas. Atvirkščiai:

Kai nusprendžiau užbaigti gyvenimą, mano nuotaika pasitaisė ir staiga visi tie dalykai, kuriuos Džiko man pasakojo apie laiko būtį, įgijo prasmę. Geriausias būdas išmokti vertinti gyvenimą – tai suvokti, kad gyventi tau liko nebedaug. Žinau, nuvalkiotas posakis, bet aš iš tikrųjų pirmą kartą pradėjau viską jausti, pavyzdžiui, kokios gražios yra žydinčios slyvos ir vyšnios Ueno parke, kai visi medžiai apsipylę žiedais. Kiauras dienas praleisdavau tenai vaikštinėdama ten ir šen tais ilgais švelnių rausvų debesų tuneliais, dairydamasi aukštyn į papurusius žiedus, rausvus ir garbanotus, ir skaisčiai žalią lapiją, pro kurią žybsi saulės spinduliukai ir mirga žydri dangaus lopinėliai. Laikas kažkur prapuola, ir atrodo, lyg būčiau vėl gimusi pasaulyje. Viskas tobula. Vėjeliui papūtus žiedlapių lietus pasipila man ant veido, ir aš sustoju – net kvapą gniaužia, koks grožis ir koks liūdesys. p. 396

Žinant, kokia savižudybės tradicija tekančios saulės šalyje ir koks milžiniškas savižudybių skaičius šalyje ir šiomis dienomis – tokia tema nėra keista, tik ar ji nepavaizduota kaip vienintelė išeitis ir ne per daug patraukliai? Kokį psichinį poveikį daro skaitančiajam?

 Shoes for a man, a woman and a child left in the Aokigahara Jukai forest on the flank of Mount Fuji in Yamanashi Prefecture. The name in part translates as ‘Sea of Trees,’ though with good reason it is often referred to as ‘Suicide Forest.’ | ROB GILHOOLY

Šešiolikmetę mergaitę Nao slegia ne tik jos pačios nesėkmės, bet skausmas dėl tėvo nuosmukio, dėl jo mėginimų žudytis: nesėkmingas šokimas po traukiniu, nuodijimasis, prie kurio, be jokios abejonės, prisidėjo ir pamatytos internete patyčios iš dukters. Du mylintys, bet nelaimingi žmonės, niekuo negalintys pagelbėti vienas kitam.

Savižudybė – ne tik išeitis iš keblios ir skaudžios padėties, bet ir noras įprasminti beprasmiu virtusį laiką, galimybė nors trumpan sučiupti akimirką – dabar.

Atsvara ir priešprieša savižudybės filosofijai – prosenelės Džiko būtis ir tarsi išsitempęs laikas: nuolat atlikinėjama dzadzena įgalina pagauti dabartį, nors „kai kurie japonų kalbos žodžiai turi kotodamą, tai yra dvasias, kurios gyvena žodyje ir suteikia jam ypatingą galią. Žodžio „dabar“ kotodama atrodė kaip slidi žuvis, glotnus riebus tunas storu pilvu ir mažoka galia.“ p. 120

                                                        Zen buddhist temple in the mountains (temple, china, japanese)

Prosenelė Džiko geba gyventi net po beprasmės, bet neišvengiamos išsilavinusio, protingo sūnaus Harukio, pašaukto į dangaus lakūnus karo metu, mirties. O jo priešmirtiniai laiškai – himnas gyvenimui ir kiekvienos akimirkos įprasminimui, sąžinės svarbos pabrėžimas netgi kamikadzių, regis, neįmanomam daryti pasirinkimų, likime – susisprogdinti ne į priešo lėktuvą, bet į bangą. Karo žiaurumai įsiterpia į Nao kankinamą būtį ir duoda jai sulygint šviesiojo dėdės Harukio išgyvenimus ir savo žeminimą, atstūmimo skausmą. Paskutinis priešmirtinis žodis, užrašytas Džiko:

生

        Gyvenimas.

                Dabar.

                             Šią akimirką.

Skaitant apie Nao ir jos tėvo depresijas ir savižudybes, norom nenorom pasirašai savąjį istorijos virsmą: potencialius savižudžius nuplauna cunamis, taigi savižudybė ir jos ruošimuisi išeikvotas laikas praranda bet kokią prasmę – mirtis tyko, visada turi jausti paskutinės akimirkos grožį, mirtis visada čia pat.

Bet Rutai rašytojai skaitant laiko dimensijos susukeičia vietomis: jos sapne ateities laikas nubraukiamas, ir ji stengiasi išgelbėti veikėjus nuo savižudybės: svarbiausia, kad Nao sužinotų, jog jos tėvas buvo ne šiaip sau informatikos specialistas Amerikoje – jis buvo sąžinės išpažinėjas. Sąžinės lakūnas, sąžinės informatikas. Būtent sąžinė – ta kategorija, kuri šiuo atveju turi pakeisti pasaulį.

Pati rašytoja R. Ozeki sakiusi, knygą rašiusi septynerius metus, bet, ištikus žemės drebėjimui ir atominei Fukušimos katastrofai, istoriją keitė ne kartą: nenorėjo veikėjų tiesiog numesti negailsetingai lemčiai: ji, Nao dienoraščio skaitytoja, sugeba prasiskverbti į tuometinį jų laiką – dešimt metų atgal ir įdiegti jiems viltį.

Ir viskas gerai: abu gyvi, abu turi puikius darbus, gyvena ten, kur ir norėjo.

Ar magiškasis realizmas išsklaido depresijos suneštus debesis? Kur jau, jei per beveik keturis šimtus puslapių ramiai ir poetiškai, pagrįstai turbūt šimtu procentų gvildenama savižudybės, žudymo, patyčių, beviltiškumo tema – vienintelis dalykas, kuris įtikina, kad gali keisti Nao ir tėvą, tai dzenbudizmas ir senolė Džiko – per kelis puslapius tarsi viską nubraukti ir, pagriebus cunamiui iš pačios gerklės, nuplazdinti savo veikėjus į pasakų ateitį kad ir labai amerikietiškas geros pabaigos triukas, bet tai ne tik kad neįtikina, tiesiog neatitinka ramaus, bet užtikrinto pasakotos istorijos vidinio balso. Ko gero, pati geriausia pabaiga būtų buvusi – be pabaigos, neišaiškinta baigtis. Palikta skaitytojui pasverti savo minties depresiškumą/optimizmą.

Įdomus viršelis: ir vizualiai, ir metaforiškai – Japonijos vėliava faktiškai, ir kas slypi po ja…

Vertinimas: 4,5/ 5