Korčakas, Janušas. Karalius Motiejukas Pirmasis: pasaka/ J. Korčakas; iš lenkų k. vertė Antanas Paraščiakas. – Vilnius: Vaga, 1982. – 392 p.

Vaikystės skaitinys, su kuriuo atėjo suvokimas, kad knyga kažkas tokio. Kažkas, dėl ko verta sprukti kad ir trumpam nuo gyvenimo: žaidimų, vaikų – patirti daug didesnius dalykus negu realybėje – pirmiausia liūdesį ir skausmą, atsimenu, kad verkdavau. Skaičiau per atostogas kaime, skaičiau, ašarojau ir vėl skaičiau. Ir slėpdavausi, gerai atsimenu, kad skaitydama “Motiejuką” slėpdavausi, nes turbūt vaikai (kaime vasarą buvo brolis ir keli kaimynų berniukai) šaipydavosi, kad žliumbiu, kad skaitau ir skaitau tą pačią knygą. Dar įstrigo suvokimas, kad anapus namų sienų, sodo ir vartų egzistuoja pasaulis, eidama prie kelio nuolat žvelgdavau į tolius – norėjau iškeliauti – gal pas juoduosius ir geltonuosius karalius? Buvau trečioj ar antroj klasėj, ir “Karalius Motiejukas” tikrai neatrodė pasaka – tikras, tikresnis už tikrą – gyvenimas.

Atmintyje teišliko trapaus berniuko paveikslėlis ir kad tai nuostabus ir liūdnas kūrinys. Apie ką konkrečiai, siužeto vingiai ar pati Motiejuko karalystė absoliučiai išsitrynė ir kažkur dingo, pamačiusi bibliotekoje knygą, negalėjau patikėti tokiu savo užmaršumu: pamenu, kur sėdėdama skaičiau – vasarą kaime malkinėj užlindusi,  kaip dabar matau, už tvarkingai surikiuotų, veik baltų šakalių rietuvės; ant senoviško, rudai dažyto, dar dieduko suleisto uslano, nesukalto – suleisto, nepraleisdavo progos pataisyti bet kuris suaugęs lyg didžiausios klaidos; ganydama žąsiukus, aha, varnos išnešios, suskaičiuok, ar visi, dar suskaičiuok, kiba matai per tą knygą, kas aplinkui; netgi atsimenu kuo vilkėjau – žalia ar tai rutuliukais, ar balionais suknele, tokia, kad užkliuvusi už malkinės vinių – sudrisko, akimis kiauromis nusiskylėjo. O kas mylimiausioje vaikystės knygoje? Kodėl ji man tada taip patiko?

Nežinau. Vis dėlto gyvenimui atmintis stipresnė negu raidei. Nors perskaičiau iš naujo, tik kad akivaizdžiai su laiku akys kitos ir ne tik matymas kitas, bet ir pasaulis, kažkada atrodęs taip lengvai pasiekiamas ir lengvai pažinus – tereikia pro vartelius išeiti, už kalniuko ir jau – išdidėjęs, neaprėpiamas ir komplikuotas.

Vaikystėje buvo vien karaliaus Motiejuko istorija, o dabar su ja kartu skaitosi ir paties rašytojo gyvenimas, idealizmu ir gėrio siekimu, pedagoginėmis idėjomis labai panašus į pasakos herojaus, tik dar liūdnesnis ir beviltiškesnis, visai nesiklostantis įprastos pasakos scenarijumi. Taigi.

Šiandien Janušo Korčako (tikroji pavardė Henrikas Holdšmitas) gyvenimas ir asmenybė, klestint lyderiavimo, sėkmės ir pinigo pozicijoms atrodo tiesiog neįtikėtinai. Ką jau, kunigai, šventikai net iš skurdžiaus stengiasi, nesvarbu laidotuvės, šventinimai išspausti naudą, aiškindami tai elementariu materialaus gyvenimo dėsniu – o ką, kunigui nereikia gyventi? Nereikia mašinos, gerų batų, dar ir dar kažko, ne ne, čia ne prieš bažnyčią – šiaip kraštutinis pavyzdys, o išimčių būna visais amžiais. Vaikų teisės, našlaitystė, globa, regis, per amžius sprendžiami ir neišsprendžiami klausimai. Janušas Korčakas, lenkų rašytojas, pedagogas, vaikų gydytojas, žydų vaikų pieglaudos Varšuvoje įsteigėjas ir direktorius – ta didžioji visų amžių idealistinė išimtis.

Gimęs 1878 metais turtingoje žydų šeimoje iki vienuolikos metų patyrė gražių ir visko kupinų namų teikiamas vertybes, bet alinanti tėvo psichikos liga, užtrukusi septynerius metus, viską iš esmės pakeitė: berniukas turėjo uždarbiauti, išmaitinti motiną ir seserį. Valios ir didelių pastangų dėka jis ne tik baigė mokyklą, įstojo į Medicinos fakultetą Varšuvos universitete, galutinai apsisprendęs kaip galėdamas padėti žmonėms – ir fiziškai, ir dvasiškai. Tapęs pediatru dirbo vaikų ligoninėje, o mobilizuotas į rusų – japonų karą – karo gydytoju.

Grįžęs į Varšuvą jis tapo garsiu gydytoju, turėjo daug pacientų, tuo pačiu metu rašė eilėraščius, prozą, straipsnius. Bet jame glūdėjęs pedagogas traukė prie vaikų auklėjimo, jo dėka 1911 metais buvo atidaryti nauji Našlaičių namai, gyvavę trisdešimt metų. Visą save atidavė vaikams: kurdamas pasakas, pjeses, knygas apie vaikų auklėjimą suaugusiems. Vaikų karalius

Savo idėjas pedagogas reformatorius sudeda ir į Karaliaus Motiejuko veiklą, jo valdymo principus: vaikystė yra absoliuti, besąlygiška vertybė ir turi suteikti vaikams teigiamų patyrimų, būti tarsi gėrio užtaisu tolesniam gyvenimui.

Vaikas kaip ir suaugęs – žmogus, kuris gali būti geras ir blogas (kaip dažnai Motiejukas kartoja)

Bet vaiko nusižengimas netolygus suaugusio, nes vaikas imlus auklėjimui, tereikia jam aiškinti ir rodyti pavyzdį.

10 auklėjimo priesakų

1. Nesitikėk, kad tavo vaikas bus toks kaip tu arba toks, koks tu nori. Padėk jam tapti ne tavimi, o savimi.
2. Nereikalauk iš vaiko atlygio už viską, ką dėl jo padarei. Tu davei jam gyvenimą – kaip jis gali tau atsidėkoti? Jis duos gyvenimą kitam, kitas – trečiam, ir tai yra nekintantis dėkingumo dėsnis.
3. Neišliek ant vaiko savo nuoskaudų, kad senatvėje nevalgytum karčios duonos. Nes ką pasėsi, tą ir pjausi.
4. Nežiūrėk į jo problemas iš aukšto. Gyvenimas duotas kiekvienam pagal jėgas, ir, būk tikras, jam jis sunkus ne mažiau nei tau, o gal net ir labiau, nes jis neturi patirties.
5. Nežemink!
6. Nepamiršk, kad patys svarbiausi žmogaus susitikimai – tai jo susitikimai su vaikais. Skirk jiems daugiau dėmesio – mes niekada negalime žinoti, ką sutinkame vaiko pavidalu.
7. Nesikankink, jeigu ko nors negali padaryti dėl savo vaiko. Kankinkis, jeigu gali, bet nedarai. Atmink, dėl vaiko padarei nepakankamai, jeigu nepadarei visko.
8. Vaikas – ne tironas, kuris valdo visą tavo gyvenimą, ne tik tavo kūnas ir kraujas. Tai tas brangus indas, kurį Gyvenimas davė tau saugoti ir įžiebti kūrybos ugnį. Tai laisva motinos ir tėvo, pas kuriuose augs ne “nuosavas”, “mūsų” vaikas, o siela, patikėta saugoti, meilė.
9. Mokėk mylėti svetimą vaiką. Niekada nedaryk svetimam to, ko nenorėtum, kad darytų tavajam.
10. Mylėk savo vaiką bet kokį – netalentingą, nesėkmingą, suaugusį. Bendrauk su juo – džiaukis, nes vaikas – tai šventė, kuri kol kas su tavimi.

Prasidėjus karui keletą kartų didysis pedagogas ir rašytojas turėjo progų išvykti Izraelin ir išsaugoti savo gyvybę, netgi ir buvo palikęs Lenkiją, bandė pritapti naujojoje žydų žemėje, bet sugrįžęs su savo prieglaudos vaikais ramiai ir padrąsindamas, leisdamas prie savęs prisiglausti, išbuvo su jais iki paskutinės akimirkos. 

„Karalius Motiejukas Pirmasis“ – kūrinys, skirtas ir vaikams, ir suaugusiems, jame keliama ir gvildenama daugybė nuo egzistencinių, socialinių, auklėjimo iki politinių, valdymo, filosofinių klausimų. Bet su vaikiška gaida, jumoru ir nuotykiais.

Motiejukas, anksti netekęs tėvų paveldi karaliaus sostą ir atsakomybę, kad ir mažas jis uoliai stengiasi vykdyti jam priderančias pareigas – valdyti teisingai, ginti savo šalį nuo priešų, nes karas kad ir miega, bet gali bet kurią akimirką pabusti, bet svarbiausia, kad visi būtų laimingi, o vaikai turėtų vienodas teises su suaugusiais. Ar pats Motiejukas laimingas? Kur ten: sėdėdamas posėdžiuose ir pasirašinėdamas raštus nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro, girdi už lango vaikų balsus, pavydi lauke išdykaujantiems ir žaidžiantiems, jis tenorėtų tapti vienu iš jų.

Pirmoje dalyje „Motiejukas Pirmasis reformatorius“ naujasis karalius imasi keisti savo šalies valdymą, laimėjęs karą, manosi įgavęs teisę ir reformuoti: vaikų parlamentas, suaugusių parlamentas, visiems vaikams šokolodo kas dieną, sūpynės, vasaros stovyklos, na, ką jau čia ir pridėsi – ne gyvenimas, regis, pasaka. O kur dar Motiejuko žvilgsnis į pasaulį – nuvažiavęs pas juodaodžius žvėrių savo kuriamam zoologijos sodui, susidraugauja su Bum drumu, jo pašėlusia dukrele Kliu kliu, gauna begalę aukso, gali vykdyti visokias visokias sugalvotas reformas…

Och… Jo karalystė turėtų klestėti, žmonės jaustis laimingesni negu bet kur kitur pasaulyje: Motiejukas tik galvoja ir galvoja, ką dar gero padaryti, ir daro daro. Bet paaiškėja ir paaiškėja, kad nepatenkintų nemažėja, bet daugėja: paaugliai piktinasi valdančiais vaikais, vaikai suaugusiais, suaugę – per daug laisvių įgavusiais vaikais ir taip toliau, ir tas pats per tą patį, kitų šalių karaliai nori kariauti, Motiejukas geidžia, kad karas miegotų ir miegotų, ministrai, patarėjai, laikraštininkai apgaudinėja, vagia, kyšininkauja, paprasti žmonės skursta ir pyksta. Pagaliau taip mažajam karaliui susisuka galva, kad patiki pramuštagalvių norais: sukeičia suaugusius su vaikais: tie, kas dirbo eis mokytis, o vaikai dirbti, namus prižiūrėti, še tau ir norėk gero, kyla suirutė, ką suirutė, griūva valstybė, kaimyninės šalies jaunasis karalius, trykštantis neapykanta Motiejukui ir godumo apimtas, apgaule prikalbina ir kitus pulti ir užimti jo karalystę.

Antroje dalyje, jau veik simbolinėje ir filosofinėje, itin gražioje bręstančio vaiko atradimais, vidiniais išgyvenimais ir pasišventimu ištverti gyvenimą stoiškai, „Motiejukas negyvenamoje saloje“ atskleidžiamas Motiejuko polinkis prie paprastumo, natūralumo; gamtos ir skurdaus, elementaraus būvio pranašumai prieš karališkuosius, laisvės ir ramybės teikiami malonumai. Vienatvė.

Kodėl rašytojas stumia savo herojų vis į didesnius išbandymus ir nevilties išgyvenimus? Pagaliau mirtį? Juk pasaka turėtų baigtis gėrio, ne blogio pergale, teikti vilties ir kelti džiaugsmingus išgyvenimus? Galbūt norėdamas parodyti per fantazijų ir idėjų pynę tikrojo gyvenimo spalvas: kai už gera gali atsilyginti blogu, kai artimiausias draugas išduoda, kenkia, pavydi, o ką padarysi, su viskuo sutinka mirštantis Motiejukas, ne visi vaikai, kaip ir suaugę geri, yra ir blogų ir jis pats klaidų daugybę padaręs, nėra už ką pykti. Gerumas Motiejuko neišgelbsti, nepaverčia jo paukčiu, išaugindamas sparnus. Gerumas tik leidžia jam ramiai numirti. O švieste šviečianti vaiko asmenyje sąžinė ir teisingumas, laimės troškimas visam pasauliui, lygybės ir brolybės mergaitėms ir berniukams, visų spalvų ir tautybių žmonėms skelbimas nesukuria nei tobulesnės, nei geresnės, nei stipresnės valstybės. Tai ką daryti?