Mourlevat, Jean – Claude. Neatplėštas laiškas: romanas/ J. Mourlevat, A. Boundux; iš prancūzų k. vertė Akvilė Melkūnaitė. – Vilnius: Alma littera, 2016. – 248 p.

Linksma, šmaikšti, trykštanti humoru elektroninė epistoliarinė pasaka, du veikėjus ne tik padaranti artimais, bet atskleidžianti praeities ir vilčių paslaptis, kurias supantiems artimiems žmonėms ar tik pažįstantiems niekada nesiryžtų atskleisti. Ir bendrumo jausmas (aš ilgiuosi mūsų), netgi  nuo pirmųjų laiškų atsiradęs jaudulys jiems padeda ne tik pažinti vienas kitą, bet ir įveikti ištikusius sunkumus.

Skaitydama ne kartą pagalvojau, kad labai smalsu, kaip buvo kuriama šių eleltroninių laiškų istorija: du rašytojai – vienas vieną laišką, kitas šmaikščiai atsako į jį ir t.t., tarsi atsitiktinai rutuliojant siužetą, kaip kuriam šaus į galvą, už kokio kabliuko kuris užsikabins ir lemtingai pasuks minčių ir įvykių eigą? Ar pagal tam tikras susitarimo gaires? Manau, nesėkmė ištiko, kai pakreipė tiesmukai prarastos meilės keliu, tiesiog gana įdomią veik filosofinę pamąstymų apie literatūrą, kūrybinį procesą, vienatvę, kasdienybę tematiką pervertė į trilerio – išnykusios moters pėdsakais, vystant absoliučiai tradicinę meilės romano liniją, banaliai paįvairinant detektyvinėmis ir populiariosiomis sėkmingo gyvenimo būdo tiesomis, išsukant pasakojimą į lengvą, su laiminga pabaiga popsą. Galbūt ir buvo rašytojų tikslas linksminti ir prablaškyti, o ne stengtis skaitytojui sujungti mąstymo mygtukus. Garsus rašytojas, Gonkūrų premijos laimėtojas, bet po žmonos dingimo rašymo štilį išgyvenantis protagonistas Pjeras Marija Soto apie savo kūrybos manierą sako:

Kai rašiau romanus (vartoju būtąjį tęstinį} dažnai pats save subardavau: stop! Gana psichologijos! Lengvumo, vaikine! Įleisk ten gyvenimo! p. 100

Nors skleidžiasi tiek vieno, tiek kito veikėjo skaudūs praeities išgyvenimai, bet tie išsipasakojimai nedvelkia nei liūdesiu, nei virkavimu – šmaikštūs, kartais atrodo net perspaustai, pajuokavimai, gebėjimas į save žvelgti su jumoru ir savikritiškai daro pasakojimą simpatišku, o veikėjai itin spalvingi, knibždantys prieštaravimais, silpnybėmis, baimėmis, talentais, humoru ir žmogiškumu.

… kartais pats save suvokiu kaip literatūros personažą, tai padeda save priimti, padaro įdomesnį ir pakenčiamesnį, negu iš tikrųjų esu. p. 123

Pati įdomiausia literatūrinimo, t. y. rašymo ir gyvenimo sąveikos tema, taigi Adelinai, tik skaitytojai, Pjero kūrybos gerbėjai, nejučiomis ir visai netikėtai rašymas tampa svarbiausiu gyvenimo tikslu: sėdi kavinėje su vyriškiu, bet galvoja apie tai, kaip tą vakarą aprašyti Pjerui Marijai. O ir klausia jo:

Ar įmanoma gyventi su rašytoju ir nepatirti savaiminės „literatūrinimo“ grėsmės? Ar Vera jautė panašius dalykus? Nerimą, kad jūsų akyse egzistuoja tik per literatūrą? p. 86

Dar labai patiko šmaikšti mintis, kuri tinka ne tik rašytojui, bet ir skaitytojui, juolab kad mūsuose vis dar mėgstama pleple: oi, aš skaitau tik natūralias, popierines knygas, nes, žinot, tas popieriaus kvapas, tas tikrumas, oi, ką jūs aš neskaitau elektroninių, ten teksto gyvumo nepajusi.

Manęs dažnai klausdavo, ar rašau ranka, ar kompiuteriu. Šimtas procentų rašymo – kompiuteriu. Žmonės stebisi: popieriaus pojūtis, plunksnos skrebenimas, kvapas ir t.t. Tauškalai! Pojūtis – žodžiuose, pasakojime, viskame, ką į tai sudedam. Ne rašiklyje ir ne rašalinėje plunksnoje „Sergent – Major“! p. 93

O kur dar apie daugtaškius, skaudulių ir nelaimių užrašymą kaip savipaguodą ar savotišką psichoanalizę tekstais, pagrindinius ir antraeilius veikėjus.

… mes patys, Adelina, nesam savo pasakojimų pagrindiniai veikėjai.

Ir jūs, ir aš – tik antraeilių vaidmenų atlikėjai. Du pagrindiniai veikėjai didesni bepročiai, aistringesni ir, šiaip ar taip, ugningesni ir labiau uždegantys negu mes. Jie sugebėjo be galo vienas kitą mylėti, deginti savo gyvenimą, išsisikirti (kodėl? – nežinau), tyčia susižlugdyti, po dvidešimt septynerių metų vėl susitikti ir viską pradėti iš naujo. <…> Mes atsidūrėm jiems ant kelio, tad jie šiek tiek, keletą metų, mūsų paisė, paskui nusigręžė. Savo gyvenimuose būsim stebėję juos praeinant pro šalį. p. 199

Vertinimas: 3,8/ 5