Barnes, Julian. Laiko triukšmas: romanas/ J. Barnes; iš anglų k. vertė Nijolė Regina Chijenienė. – Vilnius: Baltos lankos, 2017. – 206 p.

Visi, kurie turi akis, matė vidinius komunizmo santvarkos prieštaravimus, bet kas žino, ar jų pakaks jai sugriauti. Jis tik žino, kad kai… arba jeigu tie laikai iš tiesų baigsis, žmonės norės supaprastintos įvykių versijos. Ką gi tai jų teisė. p. 188

Bene garsiausias rusų kompozitorius, parduota siela ir muzika laiko triukšme. Satyrinis sovietinį režimą pajuokiantis romanas, kaip daug kur apibūdinama, nors man jis neatrodė nė itin ironišku, juolab satyriniu: stalininis, chruščiovinis komunizmas kaipo toks iš šono atrodo turbūt komiškas ir tikras farsas, bet gyvenusiems jo laike – nei daugiau, nei mažiau – tragedija, be ribų, logikos, žmogiškumo. Taigi ir ši knyga kai kam pasirodys satyra, kai kam absoliučiai realistiniu romanu, o gal ir tragitragedija, o kai kam gal ir komedija. Iš kokio laiko ir kokiomis akimis bus žvelgiama.

J. Barnes mėgsta klasikinę muziką, D. Šostokovičius jį ištiko dar jaunystėje, besiklausant Penktosios Simfonijos, vėliau susidomėjęs jo muzika ir gyvenimu, perskaitė ne vieną kontraversišką biografiją, bet parašytose tarybiniu laikotarpiu jose glūdėjo melo daugiau negu tiesos, tie patys faktai buvo interpretuojami skirtingai, pagražinant ir pritaikant prie politinės linijos. Plačiau

Ogi pasitaiko knygų, apie kurias nesinori kalbėti. „Laiko triukšmas“ būtent iš tųjų. Netgi negalėčiau pasakyti, ar įdomi, ar ne. Šis klausimas kilo skaitant, užvertus paskutinį puslapį, jaučiausi sutrikusi ir nežinanti, ką pasakyti netgi sau.

J. Barnes protagonistu pasirinkta asmenybė tokia tipiška konkrečiame istorinio laiko ir sovietinės erdvės kontekste, nors kartu unikali, spalvinga, kad įdomu apie ją skaityti net chronologine tvarka šiuolaikinėje enciklopedijoje pateiktus faktus, kita vertus, viskas girdėta, įsisavinta, įstrigę smegenų kloduose, reikia kažko tokio, kad tos užfiksuotos žinojimo šukės sujudėtų ar net iššoktų iš savo vietos. Kaip pats rašytojas sako, šį kūrinį reikia priimti kaip grožinės literatūros – romaną, nors naudojamos autentiškos asmenybių pavardės, vardai, datos, vietos ir t.t. Savitumas, be abejo, glūdi vaizdavimo būdo pasirinkime (fragmentiškas, atrenkant, pakartojant ir išryškinant tam tikras detales iš pasakotojo pozicijų, per paties protagonisto apmąstymus ir dvejojimus); barniškame įvykių ir moralės interpretavime (besąlygiška, kaip ir „Flobero papūgoje“, simpatija kūrėjui); subtili ironija, perauganti į sarkazmą ir groteską, perteikiant politinių tironų ir jų pakalikų viražus); faktų, vaizduotės ir net anekdotų perpynime (Raudonojo Bethoveno paieškos, Prokofjevo pižama), kas kuria pusiau rimtą, tragikomišką, bet tikrai ne šekspyrišką vaizdą, nors būti ar nebūti – klausimas pagrindinis ir nuolatinis.

Menininko (išskirtinai talentingo, nors ir vėl – kiek genijų ir unikumų Sibiro platybėse užkasta visoje sovietijoje nuo didžiausių miestų iki pamirštų užkampių? kiek laiko triukšmas užmigdė amžiams, nespėjus nei pasireikšti, nei sukurti savų šedevrų?) likimas dvidešimto amžiaus tironų valdomoje šalyje. Kokie pasirinkimai? Nužudymas, su lagaminėliu kalėjiman, gulagan arba, kaip šiuo atveju, savotiška malonė – paėmimas savon globon. Šostakovičiaus talentas tampa jo gyvybės priešu, tuo pačiu ir išlikimo garantu – tiek Stalinui, tiek Chruščiovui reikalingas parodomasis komunistinis subjektas,  garsus ir užsienyje kompozitorius, pritariąs Valdžiai, garbinąs jos siekius ir pačius tironus. Nuolatinė baimė, sekiojant stebėtojams ir prižiūrėtojams, užrašant ir pasirašant laikraščių straipsnius, pakišant viešai skaitomas kalbas.

Knygoje viso labo penki dialogai, visi su Valdžia:

• su Zakrevskiu, susidorojusiu kompozitoriaus prietelį maršalą Tuchačevskį, reikalavusiu pavardžių iš Šostakovičiaus ir kitų “išdavikų“
• su Stalinu (dėl dalyvavimo Taikos konferencijoje Niujorke)
• Niujorke su NKVD pakiša Nikolajumi Nabokovu, iki nevilties gebėjusiu viešai pažeminti Dmitrijų Dmitrijevičių
• su Trošinu (Valdžios atstovu)
• su Paspelovu, rangiu ir slidžiu, gebančiu prie visų tironų prisitaikyti ir įtikti – dėl stojimo į Partiją ir tapimo Kompozitorių sąjungos pirmininku.

Ir tie dialogai tarsi sustiprina autoriaus interpretuojamus Šostakovičiaus mėginimus atsilaikyti, išlikti savos sąžinės ribose kuo toliau nuo politikos, valdžios su savo muzika ir artimaisiais. Jie atskleidžia ir absoliutų absurdą, prieš kurį pasipriešinti neįmanu, nes neegzistuoja logikos dėsniai, be to, tu nesi savarankiškas, tesi varžtelis tironijos valdose, kur absoliučiai priklausai nuo jų nuotaikų ir alogikos.

Nors pasakojama labai tiksliais sakiniais, nenuslystant į jokius užkaborius, konkrečiai ir saikingai, atskirais epizodais iš įvairių asmeninio ir muziko gyvenimo patyrimų, bet susidėlioja gan vientisas asmenybės nusivylimo, kovos, rezignacijos ir sielos mirties vaizdas.

Per dvylika metų nuo 1936 – ųjų iki 1948 – ųjų saugiausiai jis jautėsi per Didįjį Tėvynės karą. Kaip sakoma, viena bėda išstumia kitą. Žuvo milijonai žmonių, tačiau dabar bent jau kentėjo visi, ir tai teikė laikiną paguodą. p. 80

Pradedant nuo 1936 metų, akcentuojant kas dvyliktus, keltinius, kritiškus vis išlikimą paaštrinančius 1948, 1960 metus rašytojas pateikia gan ryškų ir aiškų Valdžios išprievartauto Talento vidinį konfliktą, žmogaus ir menininko krizę, ir vis dėlto gebėjimą išlikti ir kurti. Kokia kaina? Visokia: išduodant ir pasmerkiant draugus, kūrėjus (na, ypač sukrečiantis faktas: jis žavėjosi Solženycinu, Sacharovu, bet pasirašė po juos smerkiančia peticija), atveriant scenas saviems kūriniams, tuo pačiu liekant ir atskirtuoju, pažemintuoju, nors ir finansiškai apsirūpinusiu, spec. parduotuvėse apsipirkinėjančiu, turinčiu savo vairuotoją, juokinga, kokia ironija – vis vaikiškai nepatenkintu, kad valdžia jam neleidžia įsigyti užsieninio automobilio.

Tie, kas pažįsta jį asmeniškai, žino. Tie, kurie turi ausis, girdi jo muziką. Bet kaip jis atrodo tiems, kurie jo nepažįsta, – jaunimui, siekiančiam suprasti pasaulio dėsnius? Argi jie gali jo nesmerkti? Ir kaip į jį dabar pažiūrėtų jo jaunasis “aš“, stovintis šalikelėje ir matantis, kaip pro šalį vyriausybiniame automobilyje prašvilpia susirūpinusi fizionomija? Galbūt tai vienas tragiškiausių mums paruoštų gyvenimo scenarijų: senatvėje mums lemta tapti tais, kurių jaunystėje labiausiai nekentėme. p. 182

O viskas prasidėjo nuo operos „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“, užuolaidėlės ir Stalino. Valdžia norėjo „optimistinio Šostakovičiaus“, pasmerkė už džiazo motyvus. Netgi sūnus Maksimas 10 metų per muzikos pamokas buvo verčiamas viešai juodinti tėvą.

Knygoje J. Barnes supina ne tik istorijos faktus su savais pamąstymais, bet gausu žymių rusų rašytojų ir kitų menininkų intertekstų, itin tikslių ir ironiškų, bet tinkančių vaizduojamoms situacijoms:

Ilfas ir Petrofas rašė: “Reikia ne tik mylėti tarybų valdžią, reikia padaryti taip, kad ir ji tave pamiltų“ p. 104

Mirga puslapiai Gogolio, Prokofjevo, Stravinskio, Čechovo ir kitomis pavardėmis, atrodo, kad J. Barnes tikrai gerai išmano rusiškąją literatūrą. Nepamiršta ironizuoti ir tųjų, iš tolo besižavėjusių komunizmu ir Stalinu: Romen Rolano, Sartro, laikančio saują stalininių kruvinų banknotų, Pikaso, Foichtvangerio („bepigu būti komunistu, kai negyveni komunistinio režimo valstybėje“ p. 149)

Vienas iš pagrindinių ideologinių klausimų: kam gi priklauso menas? Kurį uždavė Šostakovičius studentei, būdamas mokslinio komunizmo egzamine pagalbininku, ir į kurį negebėjo išsigandusi studentė atsakyti, nors tas šūkiu kabėjo prieš jos akis. Jos tyla ir buvo teisingas atsakymas, nusipelnęs aukščiausio įvertinimo.

Menas priklauso visiems ir niekam. Menas priklauso visiems laikams ir jokiam laikui. Menas priklauso tiems, kas jį kuria, ir tiems, kurie juo gėrisi. O liaudžiai menas priklauso ne daugiau, nei anksčiau priklausė aristokratams ir mecenatams. Menas yra istorijos šnabždesys, girdimas per laiko triukšmą. Menas egzistuoja ne dėl meno, jis egzistuoja žmonėms. Bet kokiems… p. 107

Išgryninta, regis, tik esmių esmes pateikianti J. Barnes knyga apie režimo sukaustytą kompozitorių Dmitrijų Dmitrijičių Šostokovičių. Vieniems ji gali pasirodyti, ko gero, šedevru, kitiems – gal šiaip gera knyga, istorijos paliudijimu, man ji net nežinau, ar įdomi, ar ne. Na, tiesiog pasikartojimas seniai žinotų dalykų. Nebūtinai apie Šostakovičių: panašių likimų asmenybių Rusijoje nors vežimu vežk. Nežinau… bet ir Tironas, tironija, Valdžia, Galia silpnai ir dirbtinai skamba, juolab, kad vietiniai turbūt taip niekada nesakę ir nesako: Stalinas, Chruščiovas, NKVD – jokiam abstrahavimui nepasiduoda, kaip ir fašizmas, Hitleris, SS.

Vertinimas: 4/5