Urbonas, Mindaugas Jonas. Dvasių urna: novelės/ M. J. Urbonas. – Vilnius: Lietuvių rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 136 p.
„Dvasių urna” – pirmoji M. T. Urbono knyga. Sklandžiai ir įtaigiai pirmuoju asmeniu parašytos aštuonios novelės sukuria autobiografiškumo įspūdį, juolab, kad veikėjai – artimiausi šeimos nariai: močiutė, prosenelė, senelis, mama (vargu, ar kas rašys apie mamos mirtį, jei ji gyva, ir dar pirmuoju asmeniu), vaikystės draugas – visi mirę. Tiksliau sakant, aprašomos tų žmonių mirtys, na, gyvenimas tarsi lieka antrame plane. Ir atmintis. Autoriui, regis, svarbu visa tai įžodinti, įamžinti, kad laikui tekant nedingtų su visam. Labai gali būti, kad M. T. Urbonas bando pats sau išsiaiškinti gyvenimo/mirties santykius ir jų prasmę.

Kokias mintis sukelia tradicine maniera parašytos, archetipiškais veikėjais apgyvendintos, net erdvę (išnykstantį kaimą) atspindinčios novelės? Kai kur panašu į impresijas, emocijas ir vaizdus originalinant metaforomis – kartais tikrai taikliomis ir savitomis („įsimagnetinęs tėvo švarkas”, „degtinė butelyje kliuksėdavo lyg angelų juokas” ir t.t.), bet… dažniausiai dangiškomis, visatų, mėnulių, šviesulių įvaizdžiais, kontrastuojančiais realybės ir jausmų nykumai, bet, deja, dažnokai įkyriai atkartojamais: jeigu mėnulio gaudymas sūpynėmis vaikų laike atrodo poetiškas ir stiprus, tai vėl atkartotas novelės pabaigoje – dirbtinis ir pritemptas.

Šiaip knyga nesužavėjo. Pirmoji novelė su tiek matytomis, girdėtomis, tiesiog per daug žinomomis, tarsi filosofinei minčiai perteikti įvestomis trimis moterimis: Jurga, Virginija ir Frida, jų priešpastatymu geriančiam kaimui – tiesiog atgrasi. Dirbtinumu, gal tiesmukumu, bendrų frazių dialogais, individualizacijos trūkumu. Išskirčiau dvi noveles: apie tėvo besiilgintį vaiką, kur per švarko įvaizdį nuvalkiota blogo tėvo ir gero sūnaus tema atgyja gal ir ne originaliai, bet skaudžiai ir nuoširdžiai. „Kuždesiuose anapus fotografijos” gana subtiliai perteikiant vaiko pažinimo pasaulį, jo savitą esamo ir anapusinio gyvenimo aiškinimąsi, papasakojama sukrečianti prieš šešiasdešimt metų gimusios prosenelės istorija. Moters paveikslas įdomus savo prieštaringumu, jei nebūtų įvardinta metų, pagalvotum, kad ne dvidešimto amžiaus vidurio žmogaus likimas sukuriamas, o kokio devyniolikto, gal net aštuoniolikto šimtmečio – tokia ta moteris senoviška atrodo, lyg sąmoninga, lyg valdoma gaivališkos, jos pačios nesuvokiamos jėgos: pamaldi veido raiška ir nuolat maldų virpinamos lūpos, sekmadienį dešimt kilometrų be gailesčio mažus savo vaikus tempianti į bažnyčią ir dešimt atgal, bet – atgrasi scena, atgrasesnė už prievartavimų – pūsdama į moteriškių įsčias muilo putas daro pačią didžiausią nuodėmę – žudo gyvybes. O pasidėjusi ant stalo bliūdą su cepelinu tikisi atsilaikyti karui. Naivumas, tamsumas ar įsitikinimas savo teisumu – juk čia jos namai, jos sąžiningai uždirbta viskas, kaip gali svetimi drįsti ką daryti? Įdomi prieštaringumu. Bet ir vėl: neatrodo, kad autorius sąmoningai suvokia, ką rašo, pamiršta laiką, apie kurį pasakoja, tradicijas ir žmonių požiūrius, labai lengvai nusviesta frazė, nedera prie atidengtos paslapties svorio: „kai ši ant šieno pasivolioja su bernu ar, neduok Dieve, su svetimu vyru“, o brutalios prievartavimo scenos aprašymas – buvo nebuvo, toks autoriaus pasirinkimas, jeigu būtų sustojęs ties cepelino valgymu ir įjungęs veiksmą, kai vyras su vaikais grįžta iš miško ir randa ją pririštą pakarto šunio grandine, įspūdis daromas tikrai nebūtų susilpnėjęs – greičiau atvirkščiai, čia norom nenorom prisimenu G. Grasso užuominas „Svogūno lupime“ apie sesers likimą, užėjus rusams. Bet tai tarp kitko. Šiaip realistiniai, netgi natūralistiniai, be išimties, skaudūs pasakojimai, galima sakyti, graudulingos ataskaitos mirusiems artimiesiems, su autoriaus nuolat įkišamu trigrašiu: „O jeigu mes žinotume, kurie žaibai nušviečia tikrąsias tiesas…“ ir pan., stumia skaitytoją į keblią situaciją: kartais atrodo santykis su mylimais mirusiaisiais per daug intymus, kad pašaliniam tiesiog nedera čia būti kaip liudininkui, nes autorius tiesiog išpažįsta meilę mirusiai motinai, mylimai močiutei, kad ir gėrusiam, bet artimam seneliui ir tai tarsi repetuojamos kalbos, kurias pasakys jiems pačia pirma proga.

O paskutinė novelė? Kam jinai?

Galėtum priskirti knygą, be mažų išimčių, dvidešimto amžiaus, gal net pirmos pusės kūrėjams.

Panašu, kad tai autoriaus išsirašymas psichologine prasme gydantis nuo skaudulių, bet ar tikrai literatūrinis pareiškimas? Kai skaitai tokią pastraipą, be abejo, taip:

Ir jos išklypę nuo sutinusių kojų kaliošai traukė kosminį šaltį. Jie buvo padėti koridoriaus kamputyje. Žiūrėjau į juos lyg į urnas, laukiančias sugrįžtančios gyvos dvasios. p. 121

Vertinimas: 3,8/5

P.s. Nustebino žemaitiškų šunų originalumas: mirus žmogui skalija, Suvalkijoje, kiek teko patirti ir Aukštaitijoje – staugia, vienas pradeda, kiti atliepia, nujausdami nelaimę irgi.

Negi iš tikrųjų žemaičiai kelnes velkasi? (p. 80)