Seethaler, Robert. Visas gyvenimas: romanas/ R. Seethaler; iš vokiečių k. vertė Rūta Jonynaitė. – Vilnius: baltos lankos, 2017. – 131 p.

Keistai susiklosto ne tik žmonių, bet ir knygų likimai: nors skirtingu laiku parašytos, bet veik vienu metu išverstos į lietuvių kalbą Williams „Stouneris” (1965) ir R. Seethaler „Visas gyvenimas“ (2014), kartu atrastos skaitytojo, ir nenorint prašosi lyginamos. Dėl panašios literatūrinės užmačios (vieno žmogaus gyvenimo istorija), veikėjų vienišumo ir uždarumo ir, turbūt labiausiai dėl jėgos slypinčios šiuose kūriniuose – klasikine forma parašyti šedevrai.

Bet to panašumo tiek ir tėra, ko gero. Kaip kontrastingi viršeliai – juodas ir šviesus, taip ir veikėjų likimiška kova ir pralaimėjimas/susitaikymas skirtingų spalvinių niuansų.

„Viso gyvenimo“ protagonistas Egeris – gamtos dalis, kalnų dvasia ir kietas lyg nuo aukščiausios viršūnės nukritęs, bet nesudužęs akmuo. Netgi nežmoniška vaikystė (sunkus, ne pagal vaiko jėgas kaimietiškas darbas, mušimai, sulaužyta koja) jo nesmukdo, o užgrūdina:

Trylikos metų jo raumenys buvo kaip jauno vyro, o keturiolikos jis pirmą kartą švystelėjo šešiasdešimties kilogramų maišą pro aukštinę svirno angą. Jis buvo stiprus, bet lėtas. Mąstė lėtai, kalbėjo lėtai, tačiau kiekviena mintis, kiekvienas žodis ir kiekvienas žingsnis palikdavo pėdsaką, ir ne bet kur, o ten, kur, jo manymu, toks pėdsakas turėjo likti. p. 13

Stouneris gi jau ankstyvoje jaunystėje sukumpo nuo sunkaus ir jo požiūriu beprasmiško darbo, beviltiškai žvelgė į be laiko susenusius tėvus, o netikėtai atrastas literatūrinis pašaukimas tapo jo ir išsigelbėjimu, ir likimu.

Gyvenimo pabaiga tokia pat – mirtis, kas daugiau, bet Stounerio kelia depresišką gailestį, nors šviesos ruožas ir perbėga mirštančiojo kūną, bet tai tik metafora, pasikartojanti iš knygos pradžios, o Egeris miršta savo kalnuose, nors ir vienišas, bet tai jo pasirinkimas, o ir žmogus, susiliejęs su gamta, ar gali būti vienišas? Ir jo pasitraukimas iš gyvenimo neatrodo jokia tragedija, juolab keliantis liūdesį reiškinys, tiesiog susiliejimas su gamta, būvio pakeitimas iš vieno į kitą.

Jis niekada nebuvo taip sutrikęs, kad tikėtų Dievą, ir mirtis jo negąsdino. Jis neprisiminė iš kur atėjęs ir galų gale nežinojo, kur turės išeiti. Tačiau į visą tą laiką nuo pradžios iki pabaigos į savo gyvenimą, galėjo atsigręžti be gailesčio, garsiai nusikvatodamas ir didžiai nusistebėdamas. p.124

Šiaip knyga išgryninta, regis, užrašyta į šimtą puslapių tik unikalios žmogaus istorijos esmė. Jokių bereikalingų filosofavimų, nukrypimų, dialogų – patys kalnai dažnai atrodo ne fonas, o veikėjas, be kurio nebūtų nei Egerio, nei pačios knygos.

Tekstas toks, kad net citatas sunku parinkti, nes faktiškai viską galima cituoti.

Vertinimas: 5/5