Grass, Gunter. Skardinis būgnelis: romanas/ G. Grass; iš vokiečių k. vertė Teodoras Četrauskas . – 2 – asis patais. leid. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 660 p.

G. Grasso sąmoningai vengiau dėl įsitikinimo, kad jo kūryboje, kaip ir pasisakymuose, interviu apstu politikos, visuomeninės, socialinės, moralinės, nežinau kokios – bet, ko gero, visokios kritikos ir grotesko. Jeigu gerai žinai apie ką kalbama ir kas kritikuojama, tuomet tokios literatūros skaitymas darosi prasmingas, kitaip (pvz. Rushdie) stebina hiperbolizavimas, netikėtumai, bet negebi atskirti realybės nuo fantazijos ir perprasti metaforų. Turbūt taip kitataučiui įspūdžio nepadarytų koks „Lietuvis Vilniuje“, kurį, pamenu, prarijau amą praradus, o kadangi tai buvo pirmoji H. Kunčiaus skaityta knyga, niekaip iš pradžių negalėjau susigaudyti, ar Šeputis – pokštas ar rimtas romano veikėjas patriotas.

Bet po „Svogūno lupimo“ atsispirti G. Grasso kūrybai turbūt neįmanu, nors pradėta nuo antrojo galo, tapo aišku daugelis ir pirmosios knygos „Skardinis būgnelis“ akcentų, ypač laiko ir erdvės traktuotės, istorinio laikotarpio pasirinktis, o ir daugelio veikėjų bruožai ir elgesys. Autobiografiniai motyvai, aišku, perdirbti, prilipinti dažnai visai kitiems asmenims ir reiškiniams, ateina iš autoriaus išgyvento laiko ir patirčių, suskaidoma absurdo ir fantazijos vaizdais, taip dar labiau sustiprinant visuomenės ir politinės santvarkos – fašizmo – išsigimimą, o tuo pačiu ir užfiksuojant tuo metu tikrai nemalonią vokiečių tautai praeitį. Istorinė atmintis ir egzistenciniai paprasto žmogaus balansavimai ant blogio/gėrio traškančio ledo, sąmoningumo, tiksliau sakant nesąmoningumo, o masinės psichozės poveikis kataklizmų metu – tai viso storo romano apimtį apraizgančios gijos, susipynusios, papildančios viena kitą, kaltinančios ir išjuokiančios. Komizmas ir tragizmas, realybė ir absurdas tarsi konkuruojant liejasi vitališku žodžių srautu stebindamos išradingumu ir… negailestingumu.

„Skardinis būgnelis“ pasirodė 1959 metais, kai Vokietija jau atsigavusi nuo karo ir, regis, gebėjusi ne tai kad pamiršti, tiesiog ignoruoti neseną praeitį: na, buvo, bet tai monstras Hitleris suvedžiojo patiklią tautą – toks požiūris G. Grassą siutino, jis iškelia istorinės atminties būtinumą, ir ne bet kokios – kritinės, ne monumentaliosios, aukštinančios didvyrius, ir ne emocinės, kur į viską žiūrima pro jausmų prizmę – kritinės, kad būtų galima įvardinti, kodėl taip atsitiko, gyventi dabartyje, išvengiant tokių sodomiškų gomoriškų nusikaltimų ateityje.

Pirmasis autoriaus romanas susilaukė milžiniško pasisekimo, dėmesio, o tuo pačiu ir kaltinimų nihilizmu, realybės iškreipimu, burnojimu prieš Dievą. Atradęs tinkamą stebuklingąjį pirmąjį sakinį rašytojas, regis, pilte išpila iš savęs visą su kaupu iškerojusią patirtį, įtūžį, išsako tai, ką nešiodamas savyje, negebėtų gyventi:

Prisipažinsiu: aš esu laikomas gydymo ir priežiūros įstaigoje, sanitaras stebi mane, beveik neišleidžia iš akių; mat duryse yra akutė tokia ruda, kad negali įžvelgti, kas darosi mano, mėlynakio, sieloje. p. 7

1924 metais gimęs Oskariukas (rašytojas 1927, ir tas kelerių metų skirtumas lemtingas, nes prisiminimuose G. Grassas sako, kad jei būtų jis pats gimęs keliais metais anksčiau, visai kitaip galėjo susiklostyti likimas, nes nei suaugusiųjų nebuvo paruoštas atsirinkti, nei pats nebuvo tiek brandus ir sąmoningas, kad būtų susivokęs, kaip elgtis, juolab galėtų pasipriešinti), jei ne gnomiškas išsigimimas, būtų, aišku, paimtas fiurerio kareiviu ir… rašo savaip matomą ir suvoktą istoriją: nuo fantastiškos kašubės močiutės su keturiais, visais viršutiniais sijonais, po jais pradėtos savo motinos Agnesės, apie užsistęsusią vaikystę, karą, pokarį ir savo kaip akmentašio, pozuotojo ir… paciento patirtį. Ir ne tik:

<…> aš, Oskaras, išreiškiu sužlugdytą žmogaus idėją, esu kaltinantis, atpildo reikalaujantis, amžinas ir vis dėlto mūsų amžiaus beprotybę išreiškiantis pavyzdys. p. 508

Iš ligoninės lovos, kur jaučiasi nuo visko apsaugotas ir aprūpintas, pasakoja protagonistas Oskaras/aš (toje pačioje pastraipoje, kartais net ir tame pačiame sakinyje asmenys kaitaliojasi ir taip atrodo, kad autorius susitapatina su veikėju, dar daugiau – pasakoja autobiografiją). Oskariukas – neužauga, gnomas, pats sąmoningai, sulaukęs trejų metų, nusprendęs neaugti, likti už nieką neatsakingu vaiku, kad nereikėtų perimti bakalėjos parduotuvės ir daryti, ką daro dauguma suaugusiųjų. Tarp savęs ir suaugusiųjų pasaulio įterpia skardinį būgnelį, kurį be paliovos muša ir taip griauna bet kokias priimtas visuomenines normas, prezentuodamas save kaip beprotį, nors protu išsivystęs už tris. Oskariukas nusprendęs žygiuoti tik savo individualiu, menininko keliu. Ar jis herojus? Ar antiherojus? Atsakyti turbūt vienprasmiai neįmanu, nes romanas toks daugiareikšmis, kad vieną ar kitą dalyką apibūdinti įprasta sąvoka nelabai pavyks, G. Grassas puikiai pasinaudojo rašytojo Paulo Schallucko patarimu: suabejoti viskuo, kuo galima ir netgi kuo, atrodo, neįmanu. Oskariukas nenori būti biurgeriu, tuo lyg ir nekaltu miestiečiu, kuris nieko nusikalstamo nesugalvoja, kuris tik rūpinasi pragyvenimu ir savo statusu jį supančioje aplinkoje, bet nėra stiprus kaip individas, nepakankamai išsilavinęs ir jautrus, kad suvoktų istorijos pinkles, jis lyg niekur nieko pasiduoda kaip dauguma pseudopatriotizmui ir siūlomai tautiškos didybės manijai. Arba apskritai negalvoja, lyg tam neužtektų nei noro, nei gebėjimo. Tipiškas atstovas – Oskariuko tėvas (gal tėvas, bet, ko gero, ne, sako pats protagonistas):

Bet toksai jau jis buvo žmogus, modavo, kai modavo kiti, šaukdavo, juokdavosi ir plodavo, kai kiti šaukdavo, juokdavosi, ir plodavo. Todėl palyginti anksti įstojo į partiją, kai tai dar visai nebuvo reikalinga, nieko nedavė ir tik užimdavo sekmadienio popietes. p. 161

Grassas nereflektuoja, nekomentuoja, jis tiesiog lyg niekur nieko žygiuoja tekstu, skaitytoją palikdamas pačiam vertinti ir šiurpti:

Sinagoga buvo jau beveik sudegusi, ir gaisrininkai žiūrėjo, kad liepsna nepersimestų į kitus namus. Iš griuvėsių uniformuoti ir civiliai žmonės traukė knygas, sakralinius reikmenis ir keistas medžiagas. Suneštą krūvą uždegė, ir bakalėjininkas ta proga pasišildė rankas ir jausmus prie bendro laužo. O jo sūnus Oskaras, matydamas tėvą užsiėmusį ir įsikarščiavusį, nepastebimai pasišalino ir nuskubėjo Arsenalo pasažo pusėn, nes jam rūpėjo batai ir raudonai lakuotos skardos būgnai. p. 156

Taigi lyg ir padorus miestietis, na kaip dauguma, Maceratas, prasidėjus masinėms žydų žudynėms, „pasišildė rankas ir jausmus prie bendro laužo“. Ne kitaip elgėsi ir sūnus: jam terūpi gauti savo žaislą, bet, deja, žaislų pardavėjas žydas Markusas nusižudė, na ir kas,  Oskaras be jokio sąžinės graužaties griuvėsiuose pats apsirūpina jam taip reikalingais būgnais.

Daugelį vokiečių žeidė tiesmukas rašytojo kalbėjimas, nes dauguma save laikė neutraliais, konkrečiai neprisidėjusiais prie Trečiojo Reicho veiksmais, na tik pasišildžiusiais prie sinagogų laužų, pasyvūs stebėtojai tarsi visai normaliai bendravę tarpusavyje, nei blogesni, nei geresni negu visi. Oskariuko gi santykiai su blogiu/gėriu – gan painūs ir sudėtingi: jis nestovi mokytojo liliputo Bebros pamokytas prieš tribūnas, būgnija tarsi nematomas velniūkštis, palindęs po tribūna, išardydamas mitingus, bet tai nereiškia, kaip pats sako, kad jis buvo pasipriešinimo kovotojas:

<…> prašau jūsų, nesančių gydymo ir priežiūros pacientais, laikyti mane ne kažin kuo, o vien tiktai truputį savotišku žmogumi, kuris dėl privačių, be to, estetinių priežasčių, taip pat sekdamas savo mokytojo Bebros patarimais, nemėgo uniformų spalvos ir kirpimo bei tribūnose įpastos muzikos takto ir garso, todėl protestavo, mušdamas paprastą vaikišką žaislinį būgną. p. 130

Oskaras keliaveidis veikėjas, lyg protestuojantis, lyg pritariantis, bet ne iki galo, lyg dalyvaujantis, bet pasyviai, lyg nesąmoningai įviliojantis Janą Bronskį į lenkų pašto gynybą, o pralaimėjus, tuoj pat jį be didesnės sąžinės graužaties išduoda ir leidžia nužudyti; arba karo pabaigoje, apsimetęs Jėzumi, susideda su niokotojų gauja; išprovokuoja Macerato užspringimą partijos ženkleliu („mes vis negalėjom jo palaidoti, nes gatvėse buvo pilna rusų, bandančių dviračius, siuvimo mašinas ir moteris“ p. 438); Oskaras griovėjas, provokuotojas, blogiu suviliojantis ne vieną, kai savo balsu gurina vitrinų stiklus.

Grasso parodoma žmogaus prigimtis ir elgesys istorinių kataklizmų metu tarsi nenuspėjamas ir nesuvaldomas reiškinys, o ir nelabai aišku pasidaro, kas gi yra tas žmogus.

„Skardinį būgnelį“ aprašyti ar bandyti sudėlioti akcentus beveik beprasmiška: tiek visko daug šioje neįtikėtinoje knygoje. Tai ir istorinės atminties akcentavimas, siekiant prakalbinti paprastus daiktus, per juos žmones ir rasti tą individualiąją, ne vadovėlių pateiktą istoriją:

Šiandien aš žinau, kad ir sienos turi akis, kad niekas nelieka nepastebėta, kad net tapetai turi geresnę atmintį už žmones. O gal tai Dievas viską mato iš dangaus! Taburetės, pakabos, puspilnės peleninės ar medinės moters, vardu Niobės, užtenka, kad kiekvienas poelgis turėtų amžinųjų liudytojų. p. 206

Tai gimtojo miesto Dancigo ilgesys ir jo gatvių, pastatų, parduotuvių, aludžių, smuklių, legendų, tramvajų, lenkų pašto restauravimas ir įamžinimas laike, miesto, kurį statė 700 metų, o buvo sugriautas per tris dienas, ir ne tik sugriautas – atimtas kaip erdvė, į kurią būtų įmanu fiziškai apsilankyti. Tai vaikystės, paauglystės ir jau vizijų, sapnų miestas.

Tai paprasto žmogaus egzistencijos ir istorijos santykis, atminties ir užmaršties temos, vertybių tapatybės krizės parodymas, ir dar – savosios, tikrosios – menininko – būties paieškos.

Tai knyga, kuri įtraukia ir sužavi nuo pirmo sakinio, ir nors pasakojimas nevaržomai žodingai tekėdamas šakojasi, vis pasipildydamas ir atskleisdamas daugybės veikėjų istorijas, daiktų ir erdvių vardijimus ir smulkmeniškus „knisinėjimus“, nors daug ko negali suprasti iki galo (kas per žaidimas skatas, kuris toks reikšmingas lenkų pašto gynyboje?) nenusibosta ir neprailgsta, nes… Visą laiką stebina neįtikėtina realybė ir vaizduotė tuo pačiu, vitališkas, impulsyvus kalbėjimas (čia ir vertėjo), nenuspėjamumas, gebėjimas ne tik įtraukti, dažnai šokiruoti ir neleidžiant per daug nei stabčioti, nei svarstyti, galingu srautu neša per visą kūrinį.

Remtasi: Dalia Zabielaitė. Nuo Prousto iki Beigbederio: egzistencija romano tinkluose. – Vilnius: Aidai, 2006. – 268 p.

Vetinimas: 5/5