Vormweg, Heinrich. Gunter Grass/ H. Vormweg; iš vokiečių k. vertė Jurgis Kunčinas. – Vilnius: Baltos lankos, 1998. – 160 p.

Nedidelėje literatūros ir teatro kritiko, bičiulio ir G. Grass’o kūrybos gerbėjo H. Vornmweg’o parašytoje monografijoje nesismulkinama ir paraidžiui nedėstomos rašytojo asmeninio gyvenimo detalės, bet koncentruojamasi į kūrybą: paskatinusius rašyti impulsus ir aplinkybes, kūrinių esmės aiškinimą, jų populiarumą ir daugiabalsiškumą, artimą ir reikalingą įvairiuose pasaulio kraštuose gyvenančiam skaitytojui, tuo pačiu šlovę, regis, užgriuvusią rašytoją labai jauną – trisdešimt vienerių po „Skardinio būgnelio“ išleidimo, gebėjimą su ja susidoroti nesusireikšminant, ir, aišku, priešiškumą, kuris tiek iš literatūros asų, tiek iš publikos jį užgriūdavo ne po vieno naujai išleisto romano (net atskiras skyrius Pornografas, burnotojas, nihilistas). Apie G. Grass’o kaip asmenybės įvairiapusiškumą: grafikas, piešėjas, skulptorius, poeziją, pjeses, romanus kuriantis rašytojas, visuomenininkas, politikas, oratorius, keliautojas ir t.t.; jo kūrybinę drąsą: individualiai pažvelgti į istoriją ir kiekvieną daiktą, tarsi griauti įprastą tvarką ir kalbėjimą, pastebint tai, ko kiti linkę nematyti, o dar daugiau – nekalbėti. Jo panoraminius, bandančius aprėpti visą žmonijos istoriją ir visas žmogaus galimybes – ne tik gėrio, grožio, bet ir blogio srityse – kūrinius.

Įdomus paradoksas, verčiantis susimąstyti, kiek kokia anksčiau perskaityta ir priimta kaip tiesa frazė yra iš tikrųjų tiesa, ištinka kaip lengvas šokas vos pradėjus skaityti. Ši monografija parašyta gan seniai – 1986 metais, į lietuvių kalbą išversta dar Jurgio Kunčino irgi seniai – 1998 metais. Ir joje paprastai ir aiškiai pasakojama jaunojo Grass’o praeitis: ir priklausymas jungfolkui, hitlerjugendui, ir kad tarnavęs priešlėltuvinės gynybos pagalbininku,  1945 m. pašauktas į vermachtą, o „nuo paskutinių karo dienų visas jėgas skyrė literatūrai ir menui, vedantiems iš tos smulkių miesčionių aplinkos.“ p. 10. Viskas aišku, vadinasi, kas domėjosi šio rašytojo kūryba, žinojo ir jo praeitį, ir jokia sensacija „Svogūno lupime“ (2006) vadinamasis prisipažinimas apie bendradarbiavimą… Ar tai vien reklaminis triukas? Ko gero. Bet kaip suprasti masių užsidegimus net Nobelio premiją atimti? Tikrai paradoksai, kuo mažiau žinai, tuo labiau galima manipuliuoti a/moralumu, slėpimu, kaltinimais ir panašiai.

Ko gero, daugiausia kalbama apie Dancigo trilogijos ypatumus: autoriaus šiuolaikišką aš, jo kalbėjimo išskirtinumą vokiečių literatūros kontekste: tai tarsi aukšto lygio fantastika, sudėliota iš realistinių ir natūralistinių vaizdinių į plačiaformatę istorinę panoramą. Apie rašytojo savivokos kelią ir būtinybę išsisakyti, formos ir turinio vienovės paieškas, tradicijos ir moderniškumo samplaikas ir, kas svarbiausia – kritinis istorijos, kad ir kokia ji absurdiška ir skaudi, įvertinimas, kad nebūtų užslopinta pasąmonėje, o kaip įkyrus Oskariuko būgnijimas – be gailesčio ištransliuota ir įvertinta.

Pornografija, burnojimas, nihilizmas? Visa tai tebuvo šeštojo dešimtmečio žodžiai apie priderantį realizmą, kuriuo buvo pavaizduoti tamsūs ir didingi Trečiojo Reicho laikai ir juos dar ilgai lydėjusios skaudžios pasekmės. Apie 1960 metus Gunter’is Grass’as jau buvo vadinamas naujojo grotesko pradininku. Perskaitęs iš naujo, dar kartą įsitikini, kad “Skardinis būgnelis“ nuo pat pradžių buvo negailestingai realistinis ir aiškumo ieškantis romanas, kurio groteskinė pagrindinė figūra ir kai kurie groteskiški vaizdiniai  padėjo atskleisti šokiruojančią realybę. Ši istorinė realybė šeštojo dešimtmečio pabaigoje buvo juntama žymiai stipriau nei dabar galima įsivaizduoti, ji pati buvo groteskiška. p. 62

Kitas įdomus ir, tiesą sakant, stebinantis faktas: G. Grass’as net devinto dešimtmečio pabaigoje atsargiai ir netgi priešiškai žiūrėjo į abiejų Vokietijų susivienijimą, kaip į pakankamai pavojingą žmonijai darinį – iš ekonominės stiprybės ir nacionalinės didybės nežinia kada koks pūlinys galįs mutuoti, tuo pačiu metu jis baiminosi ir laukinio kapitalizmo ištiksiančių sunkumų rytinėje šalies pusėje. Kiek jis buvo teisus? Bent jau tuo aspektu, kad istorija yra absoliutus absurdas ir jos reiškiniai dažnai sunkiai sveiku protu suvokiami – vis labiau pasikartojantys teroristiniai išpuoliai tuo laiku turbūt dar nebuvo net sapnuojami kaip reali ir visuotinė grėsmė…

Remdamasis Doblinu istoriją G. Grass’as suvokia kaip absurdišką procesą. Tačiau protą laiko irgi realiu, ir „išlaikant sraigės tempą žmonės galėtų būti patraukti jo pusėn.“ p. 87. Nors pats rašytojas socialdemokratų pusėje, bet socializmu, kurio tikslas komunizmas, netiki, kaip netiki ir teisingumo ir tikrumo sistema.

Monografijoje glaustai, bet įdomiai traktuojami ir vėlesnių kūrinių savitumai, jų pasirodymo ir sutikimo aplinkybės, G. Grass’o drąsa plaukti prieš srovę, apie laiko laikinumą, absurdo istoriją, barokinę kalbėseną, kelionę į Kalkutą, kaip gyvą norą patirti realų skurdą ir tarsi likiminę negandą, nors žodžio likimas jis nemėgo, taip buvo įsitikinęs sąmoningumo būtinumu, trečiojo pasaulio maksimaliu ir kraupiu skirtumu nuo klestinčių vasltybių, o vėliau ir „Rodyti liežuvį“, kūrinys, kuris buvo sutiktas ypač priešiškai ir, ko gero, nebandytas net suprasti – patirta Kalkutos realybė, daug kur prasiveržianti eilėraščiais ir poemomis. O 1992 m. „Rupūžės kurkime“ vėl apie gimtinę: apie drastišką senolių sugrįžimą į Dancigą.

Tai koks gi tas garsusis ir skandalingasis G. Grass’as ?

Be nepabaigiamo istorijų rašymo, aš galiu padaryti pertraukų vidury įpusėto sakinio, aprašyti skirtingų rūšių sraigių šliaužseną, nenoriu važiuoti dviračiu, skambinti pianinu, užtat galiu tašyti akmenis (net granitą), lipdyti drėgną molį, įsivaryti ir dirbti su šūsnimi popierių (vystymosi politika, socialinė politika) – ir net puikiai virti (nors mano lęšių jūs ir nepakenčiat). Kaire ir dešine piešiu anglimi, plunksna, kreida, pieštuku ir teptuku. Pasitaiko, kad galiu būti ir švelnus. Moku klausytis, girdėti, bet nesiklausyti, iš anksto numatyti tai, kas jau buvo, mąstyti, kol kas nors nušvinta, ir – jei tik nereikia užsiimti virvelių išmazgymu ir scholastinėmis spekuliacijomis – išlikti kantrus. p. 96

Tokiais žodžiais save apibūdina rašytojas “Sraigės dienoraštyje“. Panašiai jį apibūdina ir H. Vormweg apimtimi kuklioje, bet tikrai vertoje dėmesio knygelėje.

Knygoje nemažai pateikta nuotraukų, G. Grass’o piešinių.

Vertinimas: 4/5