Ferrante, Elena. Naujoji pavardė: ciklo „Neapolietiška saga“ 2–oji knyga/ E. Ferrante; iš italų k. vertė Ieva Mažeikaitė–Frigerio. – Vilnius: Alma littera, 2017. – 341 p.

Jei niekas negali mūsų išgelbėti, nei pinigai, nei vyro kūnas, net ir ne mokslai, tai jau geriau nieko nelaukus viską sunaikinti. p. 13

Mintiju, kaip dažnai sąmoningai ar pusiau melaujam kitiems ir sau tada, kai nėra jokio reikalo. Ne, nemeluojam, bet kažkaip susimėtom: na, šiaip sau ta suknelė, o dar tiek kainuoja, sakai visai visai nuoširdžiai draugei ar kolegei, o kitą dieną vos atsikėlus nuskuodi ir nusiperki tą šiaip sau. Ir dar kaip kramtai nagus lėkdama – oo, kad tik būtų.

Absoliučiai taip atsitiko man su E. Ferrante knygomis. „Nuostabiąja drauge“ nei nusivyliau, nei susižavėjau, šiaip – per vidurį, na, būna ir geresnių… Bet kaip puoliau pirkti ir iš karto skaityti vos pasirodžiusią antrąją sagos dalį, su kokia nekantrybe – ir ko, jei tik šiaip sau?

O perskaičius ir vėl dvejoju: ar tai ta knyga, kurią pasidėsiu į super lentyną? Ne, oi ne. Ar skaitysiu antrą kartą? Manau, tikrai ne. Bet kad laukiu kitų dalių – faktas. Skaityti buvo malonu, smalsu – irgi. Bet knyga atrodo tokia paprasta, viskas įvardinta taikliai ir be sentimentų, jog gali pasirodyti tai ne meistrystė, o tiesiog… Tiesiog. Be abejo, atrandi ir savo patirtis, gal net tas, kurias negebėjai pripažinti ar suvokti, o E. Ferrante pasakotojos Elenos vardu meistriškai, įžvalgiai ir negailestingai plėšte praplėšia merginų virsmo moterimis, žengimo į vyrų ir socialinį gyvenimą uždangas, parodo tai ne romantiškai, kaip įprasta, o tiesiog natūralistiškai: tiek fizine, tiek psichine prasme. Tarsi svarstyklėmis dozuojamos pasisekimo ir nevilties porcijos abiems draugėms pramaišiui romaną daro išskirtiniu: nei liūdnu, nei depresišku, bet ir ne romantišku ar banaliu glamūriniu skaitiniu. Nors serialine pelenės istorija vis tiek šiek tiek atsiduoda: perspausta atrodo būtent Lila, jos ištvermė ir kietumas.

Jeigu veikėja moteris, iškeltos problemos paprastai traktuojamos kaip lyties – feministinės, skaitant „Stounerį“ (ne tik) neapleido mintis, jeigu būtų protagonistas ne vyras – tai, be abejo, nesėkmes ir beviltiškumą paaiškinti būtų kur kas paprasčiau – ach, ta moters dalia, sudėtingiau darosi, kai problemos (socialinės, visuomeninės, psichologinės) atskleidžiamos per vyro asmenybę – tada tenka pasitelkti ne tik mokslą, istoriją, bet ir likimą. Moters ir vyro nelygiavertė padėtis ir „Nuostabiojoje draugėje“, ir „Naujojoje pavardėje“ – kaip ant delno:

<…> užaugome manydamos, kad nepažįstami negali prie mūsų net prisiliesti, bet tėvas, vaikinas ir vyras gali mus talžyti kada panorėję – iš meilės, kad išauklėtų, kad perauklėtų. p. 37

Bet esminė praraja – skaudinanti ir klampinanti, puikiai atskleidžiama per pasakotojos Elenos asmenybės raidą – skurdas. Aukštesnės socialinės klasės ir moterys parodomos visai kitokios – pilnavertės, pasitikinčios, jos netraktuojamos kaip vyrų šešėliai: mokytojos, Pizoje sutikto jaunuolio draugo motina dėstytoja, ir jo išsilavinusi, tam tikrą statusą pasiekusi sesuo.

Klasėje vilkėdavau nedailia uniforma: ką mokytoja tikėjosi išvysti po ta uniforma, gal tokius kaip jos drabužius, apatinukus ir kelnaites? O ten buvo tik nepritapimas, skurdas, prastas auklėjimas. p. 108

Protagonistei Elenai, nors siekiančiai išsivadavimo iš kvartalo kitu keliu, ne per turtingą vyrą kaip Lila, o per išsilavinimą, profesijos įgijimą, kuri leistų savaime susieti save su aukštesniu socialiniu sluoksniu – pritapimo ir įsiliejimo į kitą aplinką procesas ypač skausmingas. Ją varžo ne tik pinigų stoka ir drabužių neturėjimas, bet skurdaus kvartalo dialektas, manieros, absoliutus nežinojimas ką kalbėti, kaip elgtis, kad neįkyrėtų kitiems, o ir nežemintų savęs. Laikraščių neskaitydavo, kas dėjosi pasaulyje absoliučiai nežinojo, ten, iš kur Elena atėjo, niekam neįdomu, nepasitikėjimas savimi, dažnai net niekinimas ir neviltis trukdė atsipalaiduoti, būti nuoširdžiai tarp studentų ir jaustis laimingai, atitrūkus nuo namų.

O grįžusi į savąjį kvartalą, pajusdavo dar labiau gniuždantį sunkį – ar pavyks jai pabėgti nuo viso to košmaro: sudaužytų moterų, mėlynėmis nusėtų jų veidų, riksmų, nevilties ir vargo paženklintų žvilgsnių. “Ar viskas, ko mokausi mokykloje, sutirps, kvartalas paims viršų, akcentai, manieros, viskas susilies į vieną juosvą dumblą“ p. 74. Žiūrėdama į savo motiną juto panišką ateities baimę: moteriškumo praradimo, virtimo į tokią pačią kaip ta šluba, pilka, pikta žmogysta, nieko gero ir įdomaus nepatyrusi ir jau nepatirsianti – ištikties.

Vienintelis moteriškas organizmas, kurį tyrinėjau vis labiau nerimaudama, buvo šlubas mamos kūnas, vien jau jo vaizdas mane slėgė, man grasino, vis dar bijojau, kad jis netikėtai persimes man. O tąkart aiškiai išvydau senojo kvartalo šeimų motinas. Jos buvo nervingos, nuolankios. Tylėdavo suspaudusios lūpas, pakumpusiais pečiais, arba baisiai plūsdavo jas kamuojančius vaikus. Vilkdavosi liesutės, įdubusiomis akimis ir skruostais arba plačiais užpakaliais, ištinusiomis kulkšnimis, sunkiomis krūtimis, su pirkinių krepšiais, mažais vaikais, įsikibusiais joms į sijonus ir besiprašančiais ant rankų. Ir, Dieve šventas, jos buvo viso labo dešimt, daugių daugiausia dvidešimt metų už mane vyresnės. p. 74

Socialinė atskirtis nulemia ir vaikinų, ne tik merginų keblią padėtį. Gal net keblesnę: norint patikti moterims, išlaikyti statusą būtini pinigai, kurių sąžiningu darbu ne taip paprasta uždirbti: Lilos brolio Rino stvarstymasis batų biznyje nešvarių sandėrių, o ir neišvengiamas žlugimas, paties vyriškio dar didesnė degradacija kaip asmenybės negu buvo nulemta aplinkos sąlygų; gabiam, bet skurde dūstančiam Encui, ištiesusiam lemiamu momentu Lilai pagalbos ranką, nė kiek ne lengviau – tik po sunkaus darbo gali nakties poilsio sąskaita lavintis ir siekti to, kas iš tikrųjų jam įdomu.

Taigi moterų ir vyrų charakterių raidą sąlygoja iš esmės socialinė aplinka, iš kurios jie kilę: Ninas atrodo išskirtinis jau vien tuo, kad jam būdingos inteligentų šeimos įdiegtos manieros, kitoks požiūris į moterį, o taip pat išsilavinimo suteikti pranašumai. Brolių Salvatorių, o ir Lilos vyro elgesį bei įsitikinimus, niekinamą požiūrį į kitus, moterį kaip pirkinį jau formuoja mafijos pasaulėžiūra ir įsivaizduojama pinigų galia. Bet dvi nykaus Neapolio kvartalo draugės Lila ir Elena, dvi merginos išskiriamos rašytojos bandant parodyti išsiveržimą iš tos prigimtinės aplinkos, asmenybių brendimą per klaidas, pažinimą („vos tik pasijudinam, iškart pridarom klaidų, ir kas tuos vyrus supaisys, ak, kiek su jais bėdos.“ p. 57) veržimąsi į kitokį gyvenimą, nesusitaikant nei su sąlyginai įgyta materialine gerove (Lila gyvena gražiame bute, rengiasi puikiais drabužiais ir daugeliui tai būtų, ko gero, jau pasiekimas) ar labai ribotomis išsilavinimo suteiktomis galimybėmis: Elenos kūrybiškumas ir nerimas prasiveržia ir virsta dėmesio susilaukusia knyga, apmalšinančia nusivylimą, kad priversta grįžti į tą pačią Neapolio aplinką mokytojauti. Nors kvartalo pažįstami, net šeimos nariai žino, kad Elena išleido knygą, gal daugeliui tai ir imponuoja, bet niekas jos neperskaito – iš smalsumo, pavydo pagaliau. Na, šis momentas, ko gero, atskleidžia klaikiausią kvartalo primityvumą, o kartu ir beviltiškumą. Niekas neperskaito, ką jų pažįstama, draugė parašė – neįtikėtina.

Be socialinės ir moters padėties temų, per visą romaną rutuliojama ir iš laiko atstumo, patyrusios moters akimis vertinama draugystės ir meilės tema. Konkurencija, meilė tam pačiam vaikinui Ninui, nusivylimas ir skausmas, nuoširdumas ir apsimetinėjimas merginų santykiuose, trukdymas ir pagalba viena kitai. Elena priversta vis punktyriškai atsiriboti nuo vaikystės, jaunystės draugės, nes ji tarsi pradeda nepakelti tosios intensyvaus ir pavojingo gyvenimo, ir gilindamasi į svetimą, nebetenka savojo: trukdo susikaupti mokslui, džiaugtis naujais potyriais, realizuoti savus sumanymus. Bet kai atsiriboja, pajaučia lyg būtų praradusi ir dalį savęs – šiuo atveju tai panašu ne į du sukurtus prieštaringus charakterius, bet į dualistinį vieną veikėją, tiksliau sakant, iškeliamas brendimo ir pasirinkimo galimybės: kas būtų pasirinkus vieną kelią, o kas – kitą. Ar tai yra visiškai savarankiški, galintys egzistuoti vienas be kito charakteriai? Taip, tai nėra veidrodinis – atvirkščias vaizdinys, ar tikrai? – bet jie vienas kitą papildo ir netgi vysto: kaip judėjimo varikliai vienas kitam. Spalvos ir savitumai tiek Lilos, tiek Elenos ryškėja jas sudėjus ne į vieną, bet nuolat gretinant ar priešpastatant.

Kaip paprasta pasakoti apie save be Lilos: laikas nurimsta, esminiai įvykiai slenka metų gija tarytum lagaminai oro uosto konvejerio juosta; paimi juos, sudedi puslapin, ir baigta.

Kebliau apsakyti, kas tais pačiais metais nutiko jai. Čia juosta sulėtėja, pagreitėja, staigiai pasisuka, nuslysta nuo bėgių. Lagaminai nuvirsta, atsidaro, jų turinys išsibarsto į visas puses. Jos daiktai susimaišo su manaisiais, ir kad juos surinkčiau, esu priversta grįžti prie savo gyvenimo pasakojimo (kuris man pavyko be jokių nesklandumų) ir išplėsti frazes, kurios dabar skamba pernelyg glaustai. p. 243

Ne paskutinėje vietoje – kūrybiškumo tema: batų modeliavimas, savitos aplinkos (Lila parduotuvėje), išsirašymas, netgi vaizduotėse viena kitos sukurtos visai skirtingos asmenybės, negu realybėje pačios save įsivaizdavo – kaip būtina tobulėjimo ir gyvenimo sąlyga.

Tačiau Lila puikiai žinojo, kaip įtraukti mane į savo reikalus. O aš nemokėjau prieš ją atsilaikyti: viena vertus, sakiau gana, kita vertus, mane liūdino mintis, kad nebebūsiu jos gyvenimo dalis, jos išmonės dalis. Kas gi yra šioji apgaulė, jei ne dar vienas jos kūrybinis proveržis, kaip visad labai rizikingas? Mudvi abi surėmusios pečius, kovojančios su visais. p. 198

Veik proporcingai ir išmaningai dozuojant kraštutinai skirtingas merginų patirtis sukuriamas ne tik autobiografinis pasakojimas, įtikinanti, realistinė natūralistinė (ne kartą mintiji ir apie Zola, Draizerį, o ir Pjuzo), bet ir sudaroma atsvara sentimetalumui, romantiškumui taip pat, išvengiama monotonijos, nes jau pati romano struktūra, paprastas chronologinis įvykių ir išgyvenimų pateikimas yra pakankamai nuobodus ir, kaip kas begirtų kūrinį, suteikiantis jam jei ne lėkštumo (juk gyvenime įvykiai chronologiniai, bet mintys, atmintis pagaliau chaotiška), bet per didelio elemetarumo – tikrai, ir, aišku, skaitytojui galimybę slysti nuosekliu tekstu lyg ledo paviršiumi – be jokių pastangų: nei reflektuojant, nei suvedinėjant linijas tarp taškų.

Vertinimas: 4,4/ 5