Fitzgerald F. Scott. – (1896–1940)Didysis Getsbis: romanas/ F. Scott Fitzgerald; iš anglų k. vertė Gražina Zolubienė. – Vilnius: Obuolys, 2013.– 163 p.

Amerikiečių literatūros klasika tapęs ir nuolat perleidžiamas romanas, kuris vos pasirodęs, deja, nebuvo nei populiarus, nei vienareikšmiškai vertinamas kritikų: greičiau galima sakyti, puolamas už banalumą, per didelį dėmesį turto ir pasisekimo temoms. Iš tikrųjų, kūrinyje neaktualizuojamos socialinės, juolab politinės temos, negvildenami svarbiausi bedražmogiški klausimai, neieškoma išeičių iš keblių situacijų. Meilė, turtas, svajonės siekimas. Ir išdavystė. Jeigu moters kaip įsimintiniausią bruožą daugelyje meno kūrinių dažniausiai įprasta pateikti grožį, eleganciją, manieras, na, kažką panašaus – tai Deizės ypatingiausias iš visų ypatingumų – balsas: jos balse skambėjo pinigai, garsioji Fitzgerald’o moters žavesį ir padėtį apibūdinanti frazė: „jame skamba pinigai – štai iš kur neišsenkantis jo moduliacijų žavesys, metalo skimbčiojimas, – cimbolų daina… Aukštam baltam dvare karaliaus dukra, auksinė mergelė. p. 106

Išsireiškimai pasakiškai turtingas, nepadoriai švaistė pinigus, išdidžios laikysenos – tipiškų S. Fitzgerald’o veikėjų tipiški apibūdinimai. Moterys gražios, puošnios, infantilios ir tarsi sukurtos pinigų, kas iš jų liktų be pinigų? Ne ne, tokio klausimo nei pasakotojas Nikas, nei pats rašytojas nekelia, jos sukurtos malonumams imti, nors yra pakankamai atsargios ir įžvalgios – renkasi tą, kuris ne iš dalies, bet itin turtingas.

Būna akimirkų, kai tikroji Deizė neatitiko jo svajonių Deizės, – ir ne ji dėl to kalta, o nepaprastas jo susikurtojo idealo gyvybingumas. Tas idealas pranoko ją, pranoko viską. Jis lipdė jį su tikra kūrybine aistra, nuolat ką nors pridėdamas, puošdamas kiekviena po ranka pakliuvusia gražia plunksnele. Tobuliausias realus grožis ir žavumas negali varžytis su tuo, ką sugeba sukurti žmogaus fantazija. p. 88

Kam skaityti „Didįjį Getsbį“, kai nežinia kiek kartų matytas – tikrai įspūdingas – filmas, siužetas žinomas nežinia nuo kada, o ir knyga, atsimenu skaityta dar studijų metais originalo kalba, ir, regis, nieko naujo neįmanoma atrasti. Nežinau, ar būčiau susigundžiusi, jei ne atostogos, lektūros absoliutus trūkumas: liet. leidyklos el. leidiniais tikrai skaitytojų nelepina, o turistaujant, keliaujant, nesitempsi išpūstų kaip plytų popierinių knygų blokų. Be to, palapinėje ar prieblandos prigriebtą dieną gera skaityklė – tiesiog lobis: raides išsididini kiek nori, švieselė savaime, ir skaitai, nepriklausomai nei nuo paros laiko, nei nuo aplinkos. Labai patogu. O ir įpratau, kad grįžusi į civilizaciją, tiesą sakant, niekaip negaliu persimesti prie popierinių griozdiškų knygų, kur raidžių nei padidinsi, nei sumažinsi, kur…

Taigi, skaitau, ne ką noriu, bet ką turiu. Iš dalies pikta, na, bet ką padarysi, belieka pasidžiaugti, kad nors kas yra, kai lietus pliaupia ar naktį pabudus negali užmigti, nes… uodai zvimbia, paukščiai čiauška, o taip – jau geriau skaityti negu laukti geresnės ateities.

Klasikai būdinga tai, kad gali skaityti, ir skaityti, ir vis jausti malonumą, kartais atrodo – vis didėjantį atitinkamai didėjant skaitymams. Taip yra su „Meisteriu ir Margarita“ – šią vasarą skaičiau turbūt trečią ar ketvirtą kartą – ir jau nuo pirmo sakinio apima toks drebuliukas „nekalbėk su nepažįstamais“– ir gėris, kuo toliau, tuo smagiau. „Didysis Getsbis“ – irgi absolutus malonumas, kūrinys atrodo toks paprastas ir subtilus kartu, struktūros sudėtingumo, apie kurią be išimties kalba kritika, niekaip nepastebi, tiesiog gėriesi sakiniais, charakterių tipažais, ir vėl pasitikrini, ką atsimeni, o ką pamatai visai naujai. Nors „Švelni naktis“ – man vis tiek pirmoj vietoj, tai būtent ta knyga, kuri padarė ne tai kad įspūdį – nustebino rašytojo gebėjimas atvaizduoti skaudžias ir neįprastas žmogiškąsias peripetijas.

Šiame „Didžiojo Getsbio“ leidime galima mėgautis ne tik romanu, bet ir įžanga apie kūrinio parašymo aplinkybes, jo ypatumus, pateikiami ir spausdinimo, kūrinio atgimimo niuansai, o pabaigoje – glausta rašytojo gyvenimo istorija. Tai praverčia, nes specifiniam klasikos kūriniui, ko gero, eilinės reklaminės viršelinės anotacijos tikrai negana.

Romane vaizduojamas trečiasis dešimtmetis Amerikoje, žinomas kaip ekonominio klestėjimo, hedonizmo ir neįtikėtinų galimybių laikotarpis, greito turtėjimo, sausojo įstatymo ir kontrabandos, spekuliacijų biržos akcijomis ir išeikvojimų metas – „džiazo amžius“. Pats rašytojas „Džiazo amžiaus atgarsiuose“ sakė: „Tai buvo stebuklų, meno, pertekliaus ir satyros amžius“. p. 8

Getsbis – amerikietiškas, romantiškas ir senamadiškas, nors kartu ir šiuolaikiškas herojus, tikėjęs, kad svarbiausia –meilė, o meilę, geidžiamą moterį, kaip ir visa kita galima pasiekti per pinigus. Pinigai. Kiek jų turėti, kad įpirktum visa kuo pertekusią ir nuobodžiaujančią Deizę?

Getsbis tiki amerikietiškos svajonės sėkme – pašėlusia ateitimi, sukurta iš praeities jausmų, tą svajonę supainioja su Deize, kaip vienintele siekiamybe. Ir apviliamas.

Getsbis tikėjo žaliuoju žiburėliu, pašėlusia ateitimi, kuri metai po metų traukiasi nuo mūsų tolyn. Ji išsprūdo jam iš rankų antuomet, bet nesvarbu – rytoj mes bėgsime dar greičiau, ištiesime rankas dar toliau… Ir vieną gražų rytą…

Taip mes stengiamės plaukti pirmyn kovodami su srove, bet ji vis neša ir neša mūsų laivelius atgal į praeitį. p. 150

Getsbis – nevienalytis veikėjas, iš turtingųjų, kilmingųjų pozicijos – jis neskoningas prasisiekėlis, negebantis nei gyventi, nei rengtis nepretenzingai (rausvas kostiumas, automobilis lyg „cirko furgonas“); iš pasakotojo Niko suvokimo – romantiška, dramatiška ir ypatingų gebėjimų, stiprybe, viltingumu pasižyminti asmenybė. Nikas Karavėjus – pasakotojas, romano ir autoriaus balsas ir svarbiausia romano figūra, būtent per jo vertinimus ir komentavimus, parodomas tikrasis Getsbio aš. Nuo pasakotojo priklauso ir struktūrinis romano planas, kuris yra kartu ir veiksmo dalyvis. Tai prisiminimų romanas, kuriame laiko tema viena iš svarbiausių: dažnai minimas ir pats žodis laikas, saulės laikrodis atradus Deizę pirmą kartą ir krintantis laikrodis po penkerių metų vėl susitikus savo svajonių moterį, pagaliau kūrinys pradedamas nostalgišku laiko apibūdinimu (Jaunystės metais, kai buvau viskam jautresnis...) ir baigiamas nuostabiu ne tik kūrinio, bet apskritai gyvenimo filosofiniu apibendrinimu:

Ir sėdėdamas įsisvajojęs apie nepažįstamą senovės pasaulį, supratau, kaip turėjo nustebti Getsbis, pirmą kartą įžiūrėjęs žalią žiburėlį anapus įlankos, kur gyveno Deizė. Ilgas buvo kelias iki tos melsvos vejos, ir jo svajonė buvo jau taip arti, jog jis negalėjo nė įsivaizduoti, kad jos nepasieks. Jis nežinojo, kad ji liko praeity, kažkur tamsiuose toliuose už miesto, kur neaprėpiami Amerikos laukai ilsisi naktyje.

Getsbis tikėjo žaliuoju žiburėliu, pašėlusia ateitimi, kuri metai po metų traukiasi nuo mūsų tolyn. Ji išsprūdo mums iš rankų anuomet, bet nesvarbu – rytoj mes bėgsime dar greičiau, ištiesime rankas dar toliau… Ir vieną gražų rytą… p. 150

Laiko tėkmė ir iliuzijų praradimas – ko nepripažįsta Getsbis, ir kas vyksta per visą romaną, nuo pirmo iki paskutinio sakinio.

Kodėl praeities nesugrąžinsi? – netikėdamas šūktelėjo jis. – Galima sugrąžinti. p. 12

Getsbio visuomeninis statusas, gandai ir realybė. Vakarėliuose dalyvauja daugybė nepažįstamų žmonių, jie valgo, linksminasi jo sąskaita ir tuo pačiu kalba nepagarbiai ir įžeidžiančiai apie jį, Akiniuotasis Apuokas nustemba, kad bibliotekoje ne imitacijos nugarėlių, o tikros knygos, lyg toks žmogus kaip Getsbis viską turėtų daryti apsimestinai ir tik dėl vaizdo.

Jo statusą, o tuo pačiu ir visuomenės, tos, jį supusios – komercinės, kontrabandinės ar, sakykim, finansinės – moralinį lygį labiausiai atspindi Getsbio laidotuvės. Atvyko pavėluotai tik tasis vienintelis žmogus, stebėjęsis jo bibliotekos knygų tikrumu – Akiniuotasis Apuokas. Nikas negeba tuo patikėti: dar palaukim pusvalandį, jam nepatogu prieš velionio tėvą, taip besididžiuojantį sūnaus praturtėjimu, kad niekas nevertina ir nepagerbia atsisveikinimu iš tikrųjų nepaprastai daug pasiekusį neeilinį asmenį, buvusį apsuptą visuomet daugybės žmonių.

Getsbis krenta iš turtingųjų konteksto ne tik neskoningu namu, baliais, rūbais, bet ir įmantriu kalbėjimu, atidžiu žodžių rinkimusi, perdėta elegancija. Ar jis bando mėgdžioti turtinguosius? Ne, jis tiesiog vaizduoja vieną iš jų, nes jo svajonė, Deizė, tuose sluoksniuose, ir daro viską, kaip įsivaizduoja geriausia būtų: stengiasi dėmesį atkreipti ir prisivilioti jąją besaikėmis puotomis, išlaidavimu, perdėtu blizgesiu, bet užtenka vieno vienintelio nepritariančio žvilgsnio, ir baigiasi linksmybės, prasideda kitas Getsbio pasirodymo ir iliuzijų etapas. Kas gi nulemia visišką Getsbio pralaimėjimą: Deizės snobizmas, bailumas, nepakankami pinigai ar per didelė paties Getsbio meilė ar iliuziškas įsikalbėjimas? Turbūt galima traktuoti įvairiai, bet, ko gero, pagrindinis kaltininkas – nepaliaujama laiko tėkmė, ta banali filosofinė tiesa: neįbrisi į tą pačią upę du kartus.

Taip mes stengiamės plaukti pirmyn kovodami su srove, bet ji vis neša ir neša mūsų laivelius atgal į praeitį p. 150

Be abejo, parodoma ir turto įtaka moralei: užaugę, plaukiojantys neatsakomybės ir pertekliaus srovėse, jie tiesiog mato ir rūpinasi tik savimi, aplinkiniai jiems nekelia nei skausmo, nei sąžinės kirbulio: Deizė suvažinėja moterį, bet net Tomui to neprisipažįsta, ji nejaučia pareigos laidojant pagerbti Getsbio, tesirūpina savo saugumu ir reputacija:

Tomas ir Deizė – jie daužė daiktus ir žmones, o paskui slėpėsi už savo pinigų ar beribio nerūpestingumo, ar dar kažko, kas juos siejo, palikdami kitiems kabinti jų privirtą košę. p. 149

Knyga nuostabi: stilius, ta nostalgiška žodžių tėkmė, regis, pasakojimas apie tokią praeitį ir jausmus, kurių šiais laikais jau negali būti, nes tai tiesiog ne dabarties laiko jėgoms. Kita vertus, trikdo pasakotojo Niko, kaip jis išsireiškia, provincialus jautrumas, sakyčiau, sentimentalumas, taip nemadingas dabar ir kritikuojamas, perdėtas jautrumas ir melancholija. Bet… taip, tai iš tų kūrinių, kuriuos galima skaityti ir skaityti, ir ne dėl to, kad ką protingo sužinotum, tiesiog dėl malonumo.

Vertinimas: 4,9/5