Tolstoj, Lev. Ana Karenina: romanas/ L. Tolstoj; iš rusų k. vertė Pranas Povilaitis. – Vilnius: Obuolys, 2013. – 1 dalis. – p. 587; 2 dalis – p. 523

Apie viršelius, knygos pateikimą geriau nekalbėti, dar geriau – į juos net nežiūrėti, kaip ir „Didžiojo Getsbio“, tai netgi ne klaikuma – sveiko proto trūkumas, na, bet skaitant el. variantą, tų filminių, viliojimui turbūt skirtų grožybių kaipo ir nematai. Štai dar vienas technologijų pliusas.

Vaikščioju su „Ana Karenina“ (perskaityta) antras mėnesis ir, prisimindama vieną ar kitą sceną, bandau suvokti: ar pusantro šimto metų iš tikrųjų taip toli, kaip skamba, ar laikas, ogi ir erdvė ne taip jau ir keičia žmogiškąją prigimtį, jausmus ir mąstyseną. Pagrindinis klausimas – kodėl Ana nusižudė? Tiksliau, kodėl gi L. Tolstojus, sukūręs šitokią žavią, elegantišką, juslią ir žingeidžią moterį, ėmė ir pakišo be jokio gailesčio po traukiniu – lyg niekur nieko romaną užbaigdamas Levino atradimais religijos ir meilės, taipogi socialinėse srityse? Vienos aistringos, kad ir žavios, bet impulsyvios moters mirtis nesustabdo gyvenimo ir neužtemdo kitų laimės? Ar Ana tuo stengėsi įrodyti savąją žmogiškąją vertę ar paprasčiausiai atkeršyti jos reikalavimų nevykdžiusiam Vronskiui?

Atrodo, apie Aną Kareniną žinome daugiau negu reikia, pražūtingą ir bekompromisę jos meilės istoriją, jos grožį ir aistros alkį, puošnumą ir gebėjjimą paprastai bendrauti – aukštuomenės damą, meilę ir ilgesį sūnui, nuobodą vyrą, ir, aišku, tragišką baigtį: skaityta kažkada, matyti filmai, spektakliai ir šiaip jau pasakymas kaip Ana Karenina turbūt nekelia niekam dvejonių, ką tai reiškia.

Ir vis dėlto skaitant ne tik mėgaujiesi: puikiai pavaizduota rusų diduomenė, bendravimas, gausi veikėjų galerija, moterų ir vyrų, šeimų santykiai, ne tik įsipainioji į jų išgyvenamas emocines peripetijas, bet ir atrandi dalykus, kurie liko užgožti anksčiau skaitant knygą ar žiūrint filmus, spektaklius, ir kyla daugybė egzistencinių klausimų, į kuriuos, ko gero, tikro atsakymo nežinojo ir L. Tostojus, galbūt rašydamas, kurdamas situacijas jis ir pats bandė suprasti žmogaus prigimties, pareigos ir laimės formules.

Užvaldžiusi pasija keičia ne tik trijų pagrindinių veikėjų likimus, bet ir jų charakterius. Pirmoje pasakojimo pusėje Ana – tipiškos slaviškos moters simbolis. Aukštuomenės puošmena: puikiai išsilavinusi, rafinuotų manierų, atsidavusi motina, tuo pačiu – santūri, susitaikiusi su likimu, būtent turi net šitą charakteringą provoslavų moters dorybę (scena, kai grįžta iš brolio, jau po susidūrimo su Vronskiu, bet parodo savo įpročius, nuolankumą: ir maloniai bendraudama su vyru, ir jausdama namų jaukumą ir ramybę). Moteris rūpestingai atlieka namų šeimininkės pareigas, ne tik ištikima sutuoktiniui, bet, regis, jos šviesa ir žavesys prideda Kareninui dividendų kylant karjeros laiptais, nepaisant jų pomėgių ir interesų skirtumo, emocinio abejingumo vienas kitam, rodo tarpusavio pagarbą. Ana ne tik nepajėgia atsispirti aistrai, bet trokšte trokšta pilnaverčio gyvenimo: mylėti ir būti mylima. Apėmęs jausmas nepaiso nei realybės, nei kitų žmonių, išbalansuoja moters emocijas ir protą: pasijaučia menkaverte, absoliučiai priklausoma nuo pasijos.

Tolstojus šį savo kūrinį laikė pirmu tikru romanu. Rusijoje vos išspausdinus (1873 – 1877) sutiktas buvo nevienprasmiškai: žymieji kritikai apibūdino kaip tuščią skaitalą, bet F. Dostojevskis jau tuomet pripažino šedevru, o vėliau V. Nabokovas žavėjosi nepriekaištingu stiliumi ir puikiu pasakojimu.

Paties rašytojo gyvenimas audringas, permainingas, kupinas aistrų ir ieškojimų. Anksti netekęs tėvų, gyvenęs ir augęs pas tetą Kazanėje, vėliau įsiliejęs į Peterburgo ir Maskvos aukštuomenės lėbavimus ir lošimus, tarnavęs pulke, dalyvavęs Kaukazo kare, pagaliau atsidėjęs žemės, pedagogikos ir paties savęs tobulinimui Jasnaja Polianoje, iš tikrųjų puikiai pažino viską, apie ką pasakoja “Anoje Kareninoje“ – pradedant aplinka ir aukštuomenės pažiūromis, baigiant aistromis, meilėmis ir neištikimybėmis.

Būdamas 34–erių L. Tolstojus sutiko savo būsimą žmoną Sofiją. Jauna, dar aštuoniolikos metų neturinti mergaitė kaipmat sužavėjo rašytoją, ir šis nieko nelaukęs pasipiršo. Jaunavedžiai išvyko į Jasnają Polianą. Nuo pat šeimyninio gyvenimo pradžios jų santykiai buvo audringi. Kupini meilės, aistros ir nuožmių barnių. Kiekvienas savo dienoraščiuose aprašė slaptus troškimus, fantazijas, tikras ir įsivaizduojamas neištikimybes. Be gėdos ir sąžinės graužaties leido juos vienas kitam skaityti. Įsižeidę pykdavosi, skirdavosi, po akimirkos taikydavosi ir aistringai mylėdavosi. Kartu dirbo prie žymiausiais L. Tolstojaus kūriniais tapusių romanų „Karas ir taika“ ir „Ana Karenina“. Pora susilaukė trylikos vaikų, penki iš jų mirė dar visai maži. L. Tolstojaus gyvenimo aistros

Perskaičius romaną, niekaip nepavyktų sugrupuoti veikėjų į teigiamus ir neigiamus: žalioje jaunystėje, matai Vronskį ir Aną kaip žavią, meilės užvaldytą porą, o visi kiti – trukdžiai ir, atsimenu, tikrai galvojau, kad dėl visa ko kaltė tenka nevykusioms moralės taisyklėms: šiais laikais išsiskirtų Ana su nemylimu vyru, neprarastų sūnaus, gyventų sau ilgai ir laimingai su grafu Vronskiu, linksmindamasi, keliaudama, augindama vaikus. O taip! Viskas atrodė perdėtai aišku. Šįkart skaitydama nuolat mintijau, koks vis dėlto L. Tolstojus buvo įžvalgus ir patyręs gyvenimo, ko gero, apsvarstęs įvairiausius variantus, kur Aną vesti ir ką daryti su ja. Išoriniai demonai tik juokas palyginus su gimusiais vidiniais, kuriuos instinktyvioji meilė, aistra ne apmalšo, bet išdidina ir paverčia valdovais. Svarbiausias klausimas – kaip vertinsi save, atsidūręs akis į akį su savimi. Vienu metu, atrodo, pats rašytojas be išlygų žavisi Ana: jos lipšnumu, širdingumu, jos meile sūnui, be abejo, išskirtiniu grožiu ir elegancija, bet papila ir abejonių, netgi legvabūdiškumo, o kitą kartą ir savanaudiškumo, beprotybės, sveiko proto trūkumą. Tai išskirtinė, be jokios abejonės, aukščiausiojo Rusijos sluoksnio moteris, bet jokiu būdu nevienareikšmė: ji mirga įvairiomis paletės spalvomis, kartais kaip diktuoja įnoriai, kartais įpročiai, netgi išskaičiavimas ar šaltas protas: įtikinėja brolio žmoną, jog vyro neištikimybė – ech, niekai, svarbiausia, kad jis myli šeimą, vaikus, nors tas negailestingai švaisto pinigus, nejaučia jokios atsakomybės nei už buitį, nei už šeimos gerbūvį, na, tiesiog jis toks yra, kaip dauguma vyrų, visiškai, regis, neįsijausdama į moters žeminimo ir orumo problemą, nesuvokia, ką toji išgyvena – juk ji gal myli savo vyrą. Pati Ana, suvokusi, kad Vronskis, būdamas tarp žmonių, sukdamasis aukštuomenėje, neeilinis, patrauklus, turtingas, charizmatiškas vyriškis patinka ne tik jai, ko gero, daugumai, kas bus, jei jis irgi pastebės kitas moteris? Tai neviltis, tragedija, sukelianti ir vedanti į pavyduliavimą, priekaištus, savinaiką, netikėjimą gyvenimu. Ji neužmiega be narkotikų, ji nesidomi ir nemyli kūdikio, Vronskio ir savo dukters, teisindamasi turbūt labiausiai prieš save pačią – visą save atidavusi ir palikusi atskirtam sūnui, ne ji, bet Vronskis nužvelgia stalą, ar viskas kaip pridera, tai jis kuria atmosferą ir stengiasi išlaikyti pusiausvyrą, tuo pačiu realybės pojūtį. Jis suvokia, kad nebemyli Anos taip kaip anksčiau, bet privalo… privalo mylėti, nes jos padėtis itin sunki. Kuo sunki? Liko be pinigų, skurde, be namų, ligota, apgauta vyro? Ne, be aukštuomenės. Atrodo, kad ir sūnus nebuvo tiek svarbus, kiek viršūnių nuomonė. Ar Ana pati save smerkė? Savo meilę ir poelgį? Bijojo savo aistros ir jos keliamos įtampos?

Šiaip romane ir yra įdomiausia ta rusų devyniolikto amžiaus aukštuomenės panorama: prabanga, kuriami įvaizdžiai, veidmainystės, švaistymasis netgi neturint pakankamai pinigų – absoliučiai tuščias ir veltėdiškas gyvenimas, bet taip įtraukiantis ir apsukantis galvą, kad laiko pradeda trūkti net nieko neveikiant, tik užkandžiaujant, susitikinėjant, darant vizitus – Levino pojūčiai atvažiavus iš kaimo ir spontaniškai įsiliejus į Maskvos srautą.

Mintiju: tai kaip tas vargšas Kareninas turėjo pasielgti, kad būtų visiems priimtina? Ar Vronskio meilė truktų amžinai, jeigu… O Anos flirtas, noras padaryti įspūdį Levinui – ar ne savo vertės svėrimas? Gal visuomenei ir nebuvo itin svarbu nei Anos poelgis, nei jos santykių išskirtinumas to meto laike, kaip jai pačiai beviltiškai atrodė? Ji tiesiog pati savęs nebevertino?

Šįkart skaitant buvo įdomu ne tiek Anos pasijos ir likimas, kiek atsiskleidė visa rusiškosios vyrijos paletė: ryški ir įvairialypė. Levinas, turbūt generuojantis paties Tolstojaus idėjas, ieškojimus, humaniškuosius klasių ir darbo santykius; atsargusis ir Gogolio činovnikus primenantis Kareninas, manyčiau, labai vykęs ir įtikimas personažas, pats prasimušęs iš gan žemo luomo į valstybės tarnautojus, atsargus ir persistengiantis, saugantis reputaciją ir ypač tarnybą, tuo pačiu ir žmogiškas, pasimetęs, netgi tam tikra prasme pakyla aukščiau savų interesų ir garbės suvokimo esmės – Anai gulint mirties patale ne tik atleidžia jai ir Vronskiui, bet ir pamilsta jos pagimdytą kūdikį, tai labiausiai į pasimetimą stumiantis veikėjas – nejauti jam simpatijų, bet ir negali smerkti už vienokį ar kitokį neatitinkantį žmonos įnorių elgesį – gailėtis? Nežinau, bet kažkur netoli to. Bohemiškasis, absoliučiai jokių atsakomybės varžtų nepripažįstantis Anos brolis… Bet rašytojo pozicija jokiu būdu ne neigiama į šį švaistūną: jis draugiškas su visais, linksmas, malonus bendraujant, įnešantis optimizmo ir lengvumo, be to, tam tikro aristokratiškumo į bet kurią draugiją. Apgailėtina jo žmonos padėtis, tuo pačiu ir be išeities – nei išsiskirti, nei gyventi drauge nėra paprasta ir psichologiškai racionalu. Dar mokytasis Levino brolis, filosofas ir teoretikas, vienišius, tarsi papildantis, tuo pačiu ir priešpastatomas kaime gyvenančiam Levinui, o kito likimo, kito temperamento, kitame socialiniame sluoksnyje atsidūręs ligotas ir mirštantis Nikolajus. Pagaliau – grafas Vronskis. Patrauklus ir stiprus fizižkai (krenta į akis dažnai L. Tolstojaus kartojama frazė apie jo šypseną ir tvirtus dantis, lyg būtų veislinis ristūnas), tipiškas ir lengvabūdis, kartu ir romantiškas oficierius, mėgiamas draugų, mylimas moterų, nesibodintis pinigais, bet ir jų per daug nesigviežiantis, savo dalį perleidęs broliui, toks nei blogas, nei geras – sėkmės vyriškis, augęs be tradicinės šeimos ir į žmonių santykius žvelgia be įsipareigojimų ir atsakomybės (Kiti jam nereikia, bet… jeigu nėra ką veikti, iš nuobodžio, nesvarbu, kaip tai atlieps jai). Atrodo, staiga užsiplieskusi aistra Anai, ištekėjusiai moteriai jam nekelia jokių dilemų, juolab, kad svarbiausia laimėti tą žavią moterį, ir kaip jį sukrečia Karenino elgesys prie mirštančios Anos lovos, jo globa ir rūpinimasis ne tik žmona, bet ir jos meilužiu – nesuvokiama, kad taip gali būti – na, jeigu į dvikovą, tai viskas daug paprasčiau. Meilė Vronskį subrandina, tarsi paverčia jį ne tik vyru, bet ir žmogumi, sugebančiu ir aukotis, netgi žudytis, atsisakyti ir pulko, ir daugybės pramogų. Įspūdingas lenktynių skyrius (ne tik esminis emociniu požiūriu priimant Anai lemtingą sprendimą, bet vienas įspūdingiausių kaip itin detalus jojimo, Vronskio ir jo ryšio su žirgu, ach mieloji pasakojimas, norom nenorom pagalvoji, jeigu žmogus geba taip atsiduoti lenktynių aistrai, vargu, ar įmanu, kad jis gebėtų apriboti save vien meile moteriai. Kad ir beprotiška. Kita vertus, pagautas lenktynių aistros, noro laimėti vienu neatsargiu judesiu pražudo Fru Fru – mylimą žirgą(kaip simboliška). Negali nesižavėti L. Tolstojaus išmanymu ir apie pulką, ir apie žirgus, ir apie žemę, ir apie aistras, besisukantį turtingų rusų gyvenimo verpetą. Nepatyręs jokių nepriteklių, gyvenąs iš motinos skiriamų pinigų – laisvai ir nevaržomai, suimponuoja neišskaičiuotais sprendimais ir tarsi garbingumu – apgailestauja, kad Kareninas neiššaukia jo į dvikovą, bando nusišauti patyręs Anos kančias ir patikėjęs santykių pabaiga. O ir draugiškumo, geranoriškumo, netgi gabumų jam netrūksta: užsienyje pasineria į tapybą, savo dvare į ūko modernizavimą, švietimo problemas. Kaip bebūtų ir vis tiek, regis, lieka kaltais dėl tragiškos meilės baigties, kaip ir Romeo ir Džuljetos atveju – laikas ir erdvė. O gal… gal…

Vronsks mylėjo Aną, Ana mylėjo Vronskį, o visgi suprasti ir perprasti žmogus žmogų nepajėgus. Jeigu anksčiau, be jokios abejonės, Anos atsidavimas meilei ir ėjimas va bank atrodė žaviai, tai dabar jau ta absoliuti priklausomybė nuo emocijų – gąsdinanti ir netgi patalogiška. Ar gali žmogus gyventi vien meile, be jokių kitų interesų arba tiksliau kaip ilgai – aistra amžina? O moteris absoliučiai priklausoma – finansiškai, socialiai, psichiškai nuo vyro – ką jai daryti jam nusigręžus, arba bent įsivaizdavus, kad taip gali įvykti? Bet… Šių laikų akimis žiūrint vien gyventi vienas kitu, vien meile, daugiau nieko neveikiant, sulipus, paaukojus individualius pomėgius ir interesus – net tik kad nepatrauklu, atrodo – patologiška. Gal dėl to ir Vronskio noras ištrūkti nuo isteriškos Anos atrodo visai natūralus, ir netgi nejaučiant Anai didelės užuojautos, ach mieloji, visai supranti jo elgesį. Ir ne kaip išdavikišką, savanaudį – savaime suprantamą, natūralų.

Kas pabodo, tai Levino galvon sudėtos filosofijos apie darbą, nuosavybę, baudžiavą, individualaus darbo privalumus ir trūkumus – tai jau iš tikrųjų labai tolimos problemos, absoliuti istorija, bet L. Tolstojui, gyvenusiam Jasnaja Poliana ir vis ieškojusiam naujų ne tik ūkininkavimo, bet ir žmonių bendrystės, darbo santykių formų, suprantama – vienos reikšmingiausių.

Be jokios abejonės, klasika lieka klasika, ji tuo ir ypatinga, kad gali skaityti ne kartą ir ne du ir vis ką nors atrasti, keičiasi papročiai, buitis, pasaulėžiūra, bet žmogaus prigimtis ir jausmai –

Vertinimas: 5/5