Žąsinaitė, Jurga. Azuritijos kardinolai: romanas/ J. Žąsinaitė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 287 p.

spriegti, dybinti, plustėti, liumpinti, bindzinti, gvilbti (?), kiauksantys langai (?), išara, gąsliai, niprinti, akmenų krūsnis, retuoti, skliausti, vidupietė, šmūkštinti, liūga (s)?, juokininkas, mulvė, tvyloti, išpampę dūbliai, šaipas, nuogandi, urkštauti, dilga rankoms, vienauti, svečiašalė, dvėluoti, cimbalis, gysti, santėmis, šižti, skvirbinti, dargus, vidupietė, slėpsnos, kuštenti, dovis, vilbėti, apyšvitis, šiaudžolės, chalato palai, žlugtą žlugt, šalinėti, skvirbti, kalbos srūvis, kaužai?, sliaukti, spunksoti, kiek dienų dar liko algauti?, žlegti?, mano pačios sopuliai svetimas gylas traukia tarsi magnetai?, urkštauti, katėti, žiemospirgis, putekštlis, amžiauti, zauksoti, išvisa, spunksoti, prusnos, žiaudri, krutuliuoti, augyvė, žiurksoti, remžiantis skausmas, sukrekusias žaizdas, kūpantis puodas, žiaubti, žiaudrus šiaurys, ziaukiantis Anatolijus, selpiančios? nuospaudos, spingsė, leinos kojos, vydraga…

Literatūros specialistų grožinės kūrybos, ypač lietuvių, paprastai vengiu: viena, nesitikiu iš jos to, ką labiausiai vertinu knygose: gyvumo ir tikrumo (arba nežabotos fantazijos, absurdo). Per daug išmanymo, stengimosi, originalumo siekimo ir… pretenzingumo. Kita vertus, jie galbūt ir rašo ne plačiosioms masėms, bet siauram literatų sluoksniui: eksperementuoja, ieško naujų raiškos ir žanro formų, na, kažko…

Jurga Žąsinaitė – rašytoja, humanitarinių mokslų daktarė, senosios lietuvių literatūros tyrinėtoja, o debiutavo 2008 m. apysaka „Akmeniniai Avondalio namai“ – išrašas nuo knygos viršelio. Dar: autorės literatūrologiniai ir grožiniai tekstai publikuojami įvairiuose mokslo ir kultūros leidiniuose.

„Azuritijos kardinolai“ – romanas apie trisdešimtmetės lygiadienių šalies moters tapatybės paieškas, nusivylimus ir vis dėlto šiokius tokius atradimus dabartyje, santykiuose su motina, Sibire mirusia krikštamote Sibe, tėvija ir Azuritija. Azuritija – tai ne konkretus pavadinimas, bet kuri šalis iš A, Z, T ir t.t., kur veržiasi laimės ir pinigų ieškotojai. Arba bėgliai nuo nepriteklių ir problemų. O jau Azuritijoje – negali nesisekti, regis, tik taip mano pasilikusieji: ligoti, seni ar šiaip drąsos pritrūkę, gal nevykėliai. O mokslininkai, studentai, doktorantai – kad tik greičiau ir amžinauti. Nors iš tikrųjų patiria tą patį ar didesnį savęs praradimą:

Svilina gėda. Dėl to, kad esu čia, kad dirbu tokį darbą, kad springstu tokiu maistu, kad tampau tokius drabužius. Kad neturiu draugų, kad bijau grįžti, bijau pasilikti, kad ne pati plaukiu, bet esu nešama įnoringos srovės. p. 23

Štai ir atsakymas į daugelio išvažiavusių svarstymą, kaip vadintis: emigrantas žeidžia, tremtinys lyg ir dubliuoja kai ką, kitas, kosmopolitas, nomadas… Azuritas. Nesižavėti tokiu sugalvojimu neįmanu: puikiai  skamba, nauja, o ir apibendrinančią, simbolinę prasmę teikia. Kardinolai – akvariumo žuvelės, kurios atstoja šeimą: ir vardai duodami savų žmonių.

Sibė man padeda suprasti, kodėl savo šeimą Liusi apgyvendino akvariume. Ne iš ilgesio ar meilės – iš noro prižiūrėti. p. 82

Nuo perdėto materialistinio asmens vertinimo protagonistė, gal negalinti atsikratyti įsidiegtų idealistinių įsitikinimų, kad žmogus kažkas daugiau negu pinigai, daiktai, bando gintis įvairiai: neigimu, atvirkštiniu kalbėjimu, savo išsilavinimo demonstravimu, kartais – sąmoningu nepritapimu.

Galvodama apie save, būtinąjį turėti paprastai neigiu: neturiu sėkmės, draugų, meilės, apsukrumo, aštraus proto, geros širdies, savo namų, neturiu kuo pasigirti, neturiu kantrybės, atjautos, tikėjimo, tikslo. Šiais neiginiais tarsi išbraukiu save iš man priklausančio laiko ir erdvės. p. 183

Apskritai knyga labai keista: ne siužetu, bet raiška ir stiliumi. Tapatybės, emigracijos temos darosi banalesnės už kaimo: ne tik lietuvių, visame pasaulyje daugėja ne tik migruojančių, bet ir apie tai rašančių, pasakojančių, jeigu prieš dešimt, penkiolika metų bet kokia knyga šia tema dar buvo įdomi, tai dabar… o ateity turbūt reikės kažko tokio, kad būtų atkreiptas dėmesys į vieną ar kitą istoriją: viskas tematiškai girdėta ir „Azuritijos kardinoluose“. Kad savam krašte nyku, svetimam – nyku; ilgu, savirealizacijos, orumo problemos, bendravimo, pinigų, vaikų, draugystės ir panašios. Juoda spalva, cinizmu, ironija kartais lygini skaitant su P. Pukytės pateiktimis, Rasos de Silvos. autobiografiniu pasakojimu, o ir visais – netgi meilės romanais, su svečiose šalyse atsidūrusių moterų patirtimis. Įdomi tremties – kaip bausmės, prievartinės – ir savanorės, geresnio gyvenimo paieškos kitoje erdvėje sugretinimas, kuo ypač piktnaudžiaujama,kaip tapačiais dalykais viešuose pokalbiuose, įvairiuose straipsniuose (netgi meilės emigrantė D. Staponkutė savo esė prabyla apie tas tremtis kaip ypač artimas, jeigu ne tapačias, nedarant takoskyros tarp prievartos ir laisvo pasirinkimo). Krikštamotės Sibės linija ne tik dramatiška – itin poetiška, norom nenorom prisimeni „Amo sūpuokles“, bet didis vaizdingumas, žongliravimas abiejose plotmėse: Penės ir Sibės – tarsi rungtyniaujant ne tik retais žodžiais (paradoksas: elementarių angliškų ir rusiškų frazių vertimai pateikiami, nors kažin, ar jų kam nors gali prireikti, o va tai tau – lietuviškų žodelyčių tenka googlinti ar net lįsti į daugiatomius žodynus, kol tai galų gale įgrįsta, Papieviui nuostabiam romanui pagrindiniam veiksmui nusakyti pakako vieno žodžio eiti – įstabaus žodžio, „Azuritijos kardinoluose“ pademonstruojama ilga ir turtinga sinonimija, ne tik eiti, kalbėti, žiūrėti ir dar nežinia kokių) – metaforomis, poetizmais, kad galų gale viskas niveliuojasi ir nedaro įspūdžio. Kiek moteris turi prisipuošti, kad ji nebūtų persipuošusi? Kiek kalba turi būti vaizdi, kad neatrodytų dirbtinė, kirstų kaip kirviu, mintį nusakytų tiksliau ir įsimintiniau, o ne ją užgožtų? Iš pradžių ir stilius, ir žodingumas tik trikdo, bet ilgainiui perviršis pradeda bukinti, nors kyla ir mintis, kad už visų tų kalbėjimų tiesiog slepiama esmė, stengiamasi neišsitarti balsu.

Mano pačios kalba tyli, gūžiasi už skambių frazių ir lyg žuvies nukąstas pussliekis kabinasi į aštrų kabliuką. Jei ištvers, prabils dangaus žodžiais. p. 281

Tai moteriškas romanas: ne tik protagonistė moteris, bet ir kitos kiek svarbesnės romane veikėjos – jos: sukrečiantis ir įsimintinas Liusi likimas, netgi darbe viršininkės, namo savininkė – moterys, upėje nusiskandinusi lygiadienių moteris su mergaite, pagaliau besivejantys su Pelagijos likimu motinos ir krikštamotės Sibės likimai. Vyrai? Nuotrupos: kinietis, nuo kurio pastoja, reikšmingesnis vaikystės ir paauglystės prisiminimas Anatolijus, kurio vardu ir sūnus pavadinamas. Tėvo nėra, mylimųjų nėra, kaimynų vyrų ar draugų –  lyg ir ne. Dar kardinolai. Vieninteliai artimieji. Pagrindiniai išoriniai konfliktai irgi tarp moterų: motinos ir dukters, kurios tarsi kalba skirtingomis kalbomis, slepia tikruosius žodžius ir būsenas, viena kitos, regis, nekenčia labiau nei myli. Patyrusi vaikystės atskirtį ir vienatvę protagonistė linkusi visus kaltinti, nepasitikėti ir laikytis atšiaurioj vienatvėj, nors ir suvokia, kad „vienatvė gali masinti tik sveikus ir stiprius, ligoti ir silpni ją priima lyg mirtį. p. 199. O motiną kaltina viskuo: nesupratimu, abejingumu, savimyla, motiniško jausmo trūkumu:

Buvau skaudžiai gyva, niekuo neužmaskuojama, kasmet vis aiškiau matoma jos senatvės žymė. Galbūt todėl taip troško, kad išvykčiau. p. 252

Motinos trūkumą nuo mažumės užpildo iš pasakojimų pažįstama ir susifantazuota Sibe:

Kartais dingojas: aš Sibei esu reikalinga tam, kad baigčiau išgyvent jos ilgesį – jis buvo toks stiprus ir gyvybingas, jog, jai išėjus, šiapus liko. Galbūt kaip tik todėl dažnai ilgiuosi to, ko niekad neturėjau. p. 203

„Azuritijos kardinolai“ ir masina, ir stumia tuo pačiu. Tai labai neįprasta, daugiau dirbtinė, literatūrinė kalba, tikrai neplaukianti kaip savaiminė srovė, ja tiki ir visiškai netiki. Dažnai pasijunti skaitanti ne prozą, o poemą, kartais senovinę, dažnai lyg kokio Kubilinsko sudėliotą, o jeigu dar pabandžius paversti specialiomis eilutėmis:

Manęs ieškot išėjo. Prasilenkėm.

Net dovanų nespėjau atiduot. Tiek laiko jas rinkau…

Paimkit, moterys, jūs!

Štai obuolinis sūris, meduolis, liepžiedžių medus.

Ir vynas – aitrus rubino eliksyras – sunokusių aronijų,

nuo melancholijos, širdies dieglių, mažakraujystės. p. 261

arba ir be skaidymo, vis tiek tai lyg poema

Patenkintos atsakymu ir dovanomis išeina. Nė vienos veido neįsidėmiu, tik virbalais megztas jų kepures – žalsvos spalvos, papurusias, lyg alksnių spurganas. Ir kur tokias nuskynė? Gal turguj, parduotuvėj ar pas bobulę kaime? Kodėl vienodas? Matyt, bus seserys, o gal tik draugės? Ir aš tokią minkštutę, šiltą užsidėčiau, jei tik šalia kas būtų. Vienplaukei šalta, nejauku, įgriso. p. 261

Pretenzinga. Atrodo, tarpais ne juokais perspausta. 

Vertinimas: 3,8/ 5