Šmigelskas, Vidmantas. Kur skraido liūdesio lėktuvai: publicistika/ V. Šmigelskas. – Vilnius: Versus aureus, 2016. – 175 p.

Apie azuritus, tik 180 laipsnių kitaip, negu prieš tai skaitytoje knygoje. Nuosekliai ir dokumentiškai – nepasakysi, kad vien fiksuojant – paprastai ir sklandžiai pasakojami darbinės emigracijos įspūdžiai, pastebėjimai, apibūdinami sutikti tipažai, su kartėliu ir jumoru nusakomos kritinės situacijos. Tai tarsi dienoraštis – angliškai nemokančio žmogaus, per agentūrą įsidarbinusio Anglijoje su tikslu ne tik užsidirbti, bet ir stebėti, o patirtį aprašyti – laikraščiui, vėliau ir knygoje. Leidinys paįvairintas enciklopediniais geografiniais, istoriniais, statistiniais duomenų intarpais ir nuotraukomis. Nuotraukos, be abejo, dokumentinio pobūdžio tekstuose įdomu, bet, va, tuos pajuodintus tekstus norisi peršokti – jeigu bus reikalinga viena ar kita išsamesnė informacija, taigi yra visur ir bet kada visagalis google.

Autorius Vidmantas Šmigelskas (1971) geografijos mokytojas, „Anykštos“ laikraščio žurnalistas. „Kur skraido liūdesio lėktuvai“ – antroji knyga (nuo knygos viršelio).

Aprašomasis laikas – 74 dienos, erdvė – kelionė autobusu į Angliją ir jau ten. Nuo pirmųjų puslapių aiškėja, kad bus kalbama ne apie rinktinę lietuvaičių publiką:

Kelionė vyko sklandžiai. Autobusas stodavo kas keturias valandas. Kai tik būdavo galimybių, keleiviai degalinėse papildydavo savojo kuro atsargas ir pakankamai darniai aidėjo nelabai lietuviški tostai. Gražiai šioje sferoje reiškėsi devyniolikmetė mergaitė. Ir suprantama – pagaliau užaugo, pagaliau išvažiuoja, pagaliau šalia nėra mamos… b…, k…, n…, kaip gerai… p. 16

Vis kirbėjo nuojauta, kad keleiviai, sumokėję gan nemažas sumas agentūrai, bus apgauti ir kažkur kažkur šiukšlynuose turės artimieji susirasti. Bet ne, tai ne blogiausias juodosios televizijos scenarijus: agentūra, faktiškai, ką žadėjusi, tą ir įvykdo, netgi veik nuo girtumo negyvus pristato į darbo bazę, netgi apgyvendinami, tiesa, irgi už visai nemažus pinigėlius, netgi dieną kitą gauna narcizų paskinti – tik vis tiek ne pliusan, o kažkaip minusan sukant.

Variau nuo ryto iki 5 valandos vakaro neištiesindamas nugaros – pririnkau keturias dėžes, uždirbau mažiau nei 20 svarų. Atmetus nakvynės ir kelionės autobusu į darbo vietą kainą, panašu, kad per debiutinę dieną nieko neuždirbau. Bičiulis Jonas pririnko penkias dėžes, Petras – dvi. Tas jau kalba, kad narcizų skynimas jam labai brangiai kainuos, nes už viešbutį „neužsiskynė“. p. 41

Kai karjera baigiasi narcizų laukuose, keliauja į Bitlų miestą Liverpulį, kur tikisi, o ir žada krovikų darbą, bėda tik ta, kad ten reikia anglų kalbą veik puikiai mokėti, kitaip nesuprasi, kas ką sako, ką ir kur pakrauti. Taigi belieka sąvartynas, pirmą kartą išgirdus tokią darbovietę, aišku, veikėjui kerta per savigarbą, apie nuotaiką jau nėra kalbėti. Bet rinktis kaipo ir nėra iš ko. Arba arba. Sąvartynan arba Lietuvon. O pasiklausius, kad kai kas net trokšta į tą vadinamąją duobę patekti, ryžtasi. Ką gi prarasi?

Toliau aprašomos darbo, apsimetinėjimo, laiko stūmimo ir pan. patirtys statybinių atliekų sąvartyne, smulkmeniškai išvardijama ką veikia per dieną, kiek uždirba, su kokiais žmonėmis susiduriama. Ir tas kasdienybės elementarus, bet sklandus įvardijimas yra savotiškai įdomus, tikrai įdomesnis negu meniniai, literatūriniai diskursai daugelyje grožinės literatūros kūrinių.

A… Sėdint tarp kraštiečių autobuse, dar į priekį riedant, autorius atmosferą ir keliaujančius sulygina su M. Ivaškevičiaus „Išvarymu“, pats prisimena, stebėjęsis keiksmažodžių ir absoliutaus bukumo demonstravimu pjesėje, prisimena, jog mintijo, kad „Išvaryme“ stipriai perspausta, bet pabuvęs draugėje su emigracijos veikėjais, jau stebisi kitkuo – Ivaškevičiaus tikslumu, realistiškumu ir precizišku reiškinio perteikimu.

Knyga be jokių literatūrinių išgražinimų, bet sklandi ir gyva, taigi pasakojimai įtraukia, įtikina, suteikia informacijos ir stebina, kad ir negerąja prasme.

Vertinimas: 3,8/ 5