Solženicyn, Aleksandr Isajevič. Vėžininkų korpusas/ A. I. Solženicyn: iš rusų k. vertė Marius Norkūnas ir Nida Norkūnienė. – Vilnius: Žara, 2009. – 512 p.

Ir vėl klasika. Ir vėl rusų. „Vėžininkų korpusas“ (1963–1967) įvardinta kaip apysaka, nors jau kažkaip sunku suvokti, kuo romano, apysakos ar net išplėtoto apsakymo žanrai skiriasi, šiuo atveju tai daugiasluoksnis, nemažai temų ir idėjų generuojantis kūrinys. Bet laiko atžvilgiu ir erdvės – nubrėžtos gan ryškios ribos: mėnesis vėžininkų ligoninėje kažkur Vidurinėje Azijoje, nors, kaip čia pasakius – prisiminimai, dialoguose iškylantys įvykiai – nepripažįsta jokių apribojimų – ir lageriai, ir aūlas tolimoje stepėje, netgi Maskvos naujienų atgarsiai, patirtys iš karo, suėmimų, trėmimų, gydytojų gyvenimo ir karjeros niuansai. Kita vertus, mėnesis – tai jau labai ilgas laiko tarpas A. Solženicyno mažajai prozai – paprastai koncentruojamasi į labai trumpas atkarpas –  Vieną Ivano Denisovičiaus dieną, tris valandas – Atsitikime Kočetovskos stotelėje, o apsakymui Dešinioji plaštaka nereikia nė valandos; apimtimi gan didelis romanas Pirmajame rate – nepilnas tris paras. Tas polinkis į glaustumą, kaip pats rašytojas sako, „pasireiškia ne tik kūrinio medžiagoje, bet yra įsismelkęs ir į mane patį. <…> Man darosi nejauku, jei turiu per daug erdvės. Gal mane prie to pripratino gyvenimas kameroje. p. 499

A. Solženicyno (1918 – 2008) lemtis ir biografija nepavydėtina: baigęs institutą, įgijęs matematiko ir fiziko specialybę, istorijos traukos paskatintas įstojęs dar į Filosofijos, literatūros ir istorijos institutą, karui prasidėjus, mobilizuotas ir praėjęs visą karą, gavęs keletą ordinų, o 1945 m. areštuotas už antistalinistinę propogandą ir nuteistas aštuoneriems metams lagerio ir tremties Kazachztane iki gyvos galvos, 1954 m. susirgęs vėžiu ir du kartus Taškente gydęsis onkologiniame dispanseryje. 1956 m. reabilituotas.

Nors apysaka paremta asmeniniais rašytojo išgyvenimais, bet tai nėra autobiografinis kūrinys: ne tik realistinis vėžiu sergančių žmonių emocijų ir išgyvenimų perdavimas, bet ir savotiškas sergančios, mutuojančios visuomenės atspindys suspaustoje, uždaroje erdvėje, netgi žodį palata protagonistas Kostoglotovas sąmoningai painioja su kamera; mirties akivaizdoje – absoliučioje belaisvėje: skausmo ir nevilties – atsidūrę įvairių sluoksnių, politinių pažiūrų, amžiaus asmenys likimo sulyginami, nors nė vienas papuolęs palaton, nenori pripažinti ne tik  naujo statuso, net kad serga vėžiu, viltis – jam negali būti taip blogai, kaip šalia gulinčiam – vis dar krebždena. Ir virsmas, gyvenimo permąstymas, akistata su savimi, vis dar tūnančiame iškankintame kūne. Vėžys pakeičia visus, tik, neaišku, ar ilgam, jei pagerėja. Ir jau ne tik egzistencinis, bet ir filosofinis klausimas tiesiogiai užduotas storžievio, tiesmuko, be skrupulų per gyvenimą ir moteris ėjusio statybininko Jefremo, paskaičius L. Tostojaus knygelę: kuo žmonės gyvi? Ir atsakymai. Charakterizuojantys kiekvieną daugiau negu būtų papasakota smulkmeniškai ištisose biografijose apie pasaulio ir savęs supratimą. Pinigai, gimtinė – sako vienas; jaunajam Diomai atrodo visai elementarūs dalykai: oras, vanduo, valgis; kvalifikacija, kūrybiškumas – nė trisdešimties neturinčiam geologui, jau jau, tik šiek tiek laiko, metelius, kitus ir atrasiąs rūdas, naftą; idėjiškumas ir visuomeninis gėris – turbūt nesimpatiškiausiam knygos veikėjui, tipiškam sovieticus Rusanovui; ir tik tas, kuris jau suvokia, kad jam gyvenimo nebeliko, nieko nebeliko, gali skaityti tą L. Tolstojaus knygelę ir rasti keistą atsakymą – meilė žmonėms, o ir įmanu suvokti tuos liūdnus rašinius, deja, visiškai pasiekus nevilties viršūnę.

A. Solženicynas siekia atkurti realybę ir dėl jos pasitelkia kūrybinę fantaziją. „Aš visai nenoriu sužibėti demonstruodamas savo kūrybinę fantaziją – tiesiog tai menininko būdas koncentruoti tikrovę.“ p. 499 Pirmiausia pastumiamas į priekį nuo asmeninio į aktualesnius įvykius laikas: 1955–ieji metai, dveji metai po Stalino mirties, prasidedant esminiams pokyčiams aukščiausios valdžios ešelone:(ir kadrų specas Rusanovas, ir Kostoglotovas, kaip patyrę režimo piliečiai tų pokyčių ženklų ieško netiesiogiai laikraščio numeriuose – net jo apipavidalinime, pranešimų išdėstymo tvarkoje) Aukščiausiojo teismo teisėjų keitimas, Ministrų Tarybos pirmininko Malenkovo atstatydinimas, pagaliau, kas atrodo jau ir neįmanoma – politinių kalinių reabilitacija, net amžinai ištremtiems besišviečianti galimybė vykti į savus kraštus.

Savo įvairiapusę patirtį ir mintis sudeda A. Solženicynas, aišku, ne į vieno veikėjo lūpas, bet daugiausia į Kostoglotovo: visiško mirtininko, beveik šliaužte atšliaužusio į ligoninę, bet vos pradėjus gydymą, tuoj atsigavęs, su visais diskutuojantis, filosofuojantis, besistengiantis kiek įmanoma plačiau užgriebti ir medicinos žinių, ir politinių kazusų perprasti, išsiaiškinti, o ir džiaugtis gyvenimu, nors likimas, valdžia jo tikrai nelepino: ne tik sėdėjęs lageryje, nespėjęs baigti instituto, nepaimtas į karininkus, o dar ir ištremtas amžinai. Ir dar – vėžys.

… šitas gyvenimas jam nežadėjo nieko tokio, kas buvo vadinama geru ir dėl ko plūkėsi šio didelio miesto gyventojai – nei buto, nei nuosavybės, nei pasisekimo visuomenėje, nei pinigų, bet liko kiti savaiminiai džiaugsmai, kuriuos jis tebemokėjo vertinti: teisė žengti žeme nelaukiant komandos; teisė pabūti vienam; teisė žiūrėti į žvaigždes, neužtemdytas zonos prožektorių; teisė naktį gesinti šviesą ir miegoti tamsoje; teisė mesti laiškus į pašto dėžutę; teisė ilsėtis sekmadienį; teisė maudytis upėje. Dar buvo daug daug tokių teisų.

Teisė kalbėtis su moterimis.

Visos šios stebuklingos nesuskaičiuojamos teisės sugrąžino jam išgijimą. p. 147

Bet kaip čia pasakius, kančios ir nesėkmių nepasversi, juolab, kad niekas ant kaktos susirašęs jų nevaikšto, ir idėjiškai labiausiai išplėtotoje ir sukrečiančioje apysakos vietoje – nuo radiacijos ir hormonų nusibaigusio Kostoglotovo ir faktiškai mirštančio nuo žarnyno vėžio bibliotekininko, buvusio mokslininko Šulubino dialogas (400 – 405 p.)

Pats sunkiausias gyvenimas to, kuris kasdien išeidamas iš namų trenkiasi galva į staktą – pernelyg žema…p. 400.

Ir labai tiksliai Rusijos istoriją apibūdinančios A. Puškino eilės:

Bjauri mūsų epocha –

Visais laikais žmogus –

Tironas, išdavikas ar kalinys tebus. p. 402

Aš dvidešimt penkerius metus tylėjau, o gal ir dvidešimt aštuonerius <….> tai tylėjau dėl žmonos, tai tylėjau dėl vaikų, tai tylėjau dėl savo nuodėmingo kūno. Bet žmona mano mirė. Bet kūnas mano – šūdų maišas, iš šono padarys skylę. Bet vaikai mano užaugo nesuprantamai kietos širdies, nesuprantamai. O kad dukra staiga pradėjo rašyti ir atsiuntė man jau trečią laišką (ne čia, į namus, aš skaičiuoju per dvejus metus), tai pasirodo, partinė organizacija iš jos pareikalavo normalizuoti santykius su tėvu, suprantate? O iš sūnaus ir šito nepareikalavo. p. 404

Du vieniši, skaudžiai vėžio dorojami žmonės neturi kuo šviesiu pasigirti – praradimai, praradimai, nelaimės, bet… “kad ir kiek gyventum, kad ir koks šuniškas gyvenimas, o gyventi vis vien norisi.“ p. 411

Matematiškas priešingų polių sugrupavimas ir perpynimas: kadrų specas tarp tremtinių; tikri gydytojai ir veltėdžiai, įdarbinti pagal protekcijas; mirtis ir gyvenimo prasmė; L. Tolstojus ir A. Puškinas nudriskusių, ligos suėstų vėžininkų rankose ir galvose, vis mėginant įminti esmės paslaptis – išsami ir plati ne tik vėžininkų korpuso panorama, bet ir visos kaip piktybiniais augliais apkibusios šalies.

Tai egzistencinis, istorinis, psichologinis, o kartu ir idėjų romanas ar apysaka, kaip bepavadinsi, kūrinys plačiai ir gyvai, paprastai ir kiekvienam suprantamai atskleidžiantis žmogaus būties peripetijas istorijos ir visuomenės kontekstuose, smulkiai ir netgi natūralistiškai vėžininkų kasdienybę, medicinos mokslo pasiekimus ir atsilikimus šeštojo dešimtmečio Sovietų Sąjungos provincijoje, gydytojų pažiūras į taikomus metodus ir į sergančius, abejingumą ir užuojautą, paprasčiausiai vis dar egzistuojantį gerumą, kas labiausiai ir nustebina Olegą Kostoglotovą, pripratusį prie vilkiškos lagerių atmosferos… Jam nė į galvą nešauna, kad žmonės pasiūlę nakvynę, bendravę su juo maloniai tiesiog iš paprasčiausio gerumo. Kas žmogui yra skirta? Dėl ko jis gyvena? Kiek pagaliau skausmo, praradimų įgalus pakelti žmogus? Kaip liga trina ir naikina hierarchijas, didybę ir atriboja nuo ankstesnio gyvenimo? Tokie ir panašūs klausimai kyla ir skaitančiajam. Kita vertus, tai ir daugelio skirtingų pažiūrų, likimų koncentruotas lydinys, sujungiantis savyje nukentėjusius, išdavikus, prisitaikėlius ir… kvailius. Kad ir kiek daug skausmo, kentėjimų, beviltiškumo knygoje ir mirčių, žinoma, bet vis dėlto rašytojas stengiasi rasti ir atsvaras nevilčiai: šiek tiek romantikos (Kostoglotovas net įsimyli seselę ir gydytoją) šiek tiek gamtos detalių, viltingų neįprastų svarbiausio sovietinio laikraščio pokyčių – o, rodos, mirties spąstuose atsidūrusiam žmogui ne daug ir reikia, kad pajustų, kas yra džiaugsmas ir laimė.

Vertinimas: 5/5