Houellebecq, Michel. Kovos lauko išplėtimas/ M. Houellebecq: iš prancūzų k. vertė Dainius Gintalas. – Vilnius: kitos knygos, 2016. – 136 p.

Šiais laikais viena iš dažniausių kovų – tai dėl lygių galimybių. Kokių? klausiu, perskaičiusi „Kovos lauko išplėtimą“, o atsakymas, deja, jau nebėra toks aiškus kaip iki šiol: na, lyčių lygybės, pirmiausia… kas dar? gal negalią turinčių ir sveikųjų, pvz. turi būti privažiavimai, na, kažkas panašaus, bet čia, aišku, tik ple ple… O dar? Gyvūnų teisės į gerą, teisingą gyvenimą…

M. Houellebecq – rašytojas provokatorius, susukantis galvą ir duriantis pirštu į tai, kas akivaizdu, labiau aišku, negu įmanu, bet niekas apie tai nekalba, net nešauna į galvą, kad ir čia turėtų egzistuoti lygių galimybių principas. Tai išvaizda. Kokias galimybes turi gražus, elegantiškas, na, elegancija gal sukuriama, bet fizinis kūnas – gaunamas, ir ką? Darbe, į draugus, drauges iš dviejų vienodai protingų (ar taip būna?), vienodai išsilaviniusių – ką pasirinks darbdavys ar kolega, dar kažkas – tikrai ne tą didele nosimi, atlėpusiomis ausimis ar nusklemptu smakru. Galima sakyti: oo įmanu pasidaryti paklausiu ar patraukliu, atitinkančiu rinkos poreikius, operacijų pagalba, t. y. pastangų dėka, bet… lygiai taip moteris gali pasikeisti lytį, jeigu jai atrodo, kad vyro galimybės didesnės, ar atvirkščiai. Nesąmonės? Taip. Bet kodėl? Juk žmogus nepasirenka savo išvaizdos? Kita vertus, pati gamta nulemia partnerių pasirinkimą – pagal dvasinį lygį? gerumą? humaniškumą? pinigus? Gal viskas kažkiek turi įtakos, bet A. Houellebecq kategoriškas, turbūt ir teisus šimtu procentų – jeigu neturi kokybiško kūno (protagonistas stebi kolegos beviltišką bandymą pakabinti merginą) – neturi šansų seksualiniame kovos lauke. Kita problema, kurią įelektrina populiarusis prancūzų rašytojas – seksualinės revoliucijos pasekmės: dauguma nebenori pastovių santykių, įsipareigojimų ir atsakomybės, tokiu būdu vienatvė veik užprogramuota – kas geba, renkasi laisvę, vis naujus partnerius ir nuotykius, o žemesniojo išorinio statuso, seksualiai nepaklausūs?

Ekonominis liberalizmas – tai bandymas išplėsti kovos lauką, tas bandymas yra būdingas bet kurio amžiaus žmonėms ir visoms socialinėms klasėms. Lygiai taip pat ir seksualinis liberalizmas – tai bandymas išplėsti kovos lauką, tas bandymas yra būdingas bet kurio amžiaus žmonėms ir visoms socialinėms klasėms. p. 89

Pirmasis garsiojo prancūzų rašytojo romanas, išleistas 1994 metais, iš karto ne tik pastebėtas, bet ir kaip debiutinis kūrinys apdovanotas Prix de Flore premija.

Be pagražinimų, jokių iliuzijų ir nė trupinėlio romantikos apie išsilavinusio – ir ne vieno – materialiai apsirūpinusio, pakankamai gerą socialinį statusą – programuotojas, perspektyvios firmos darbuotojas – turinčio trisdešimtmečio vyriškio kasdienybės ritualus, savęs kaip individo – intelektualiai ir materialiai gan aukštai stovinčio, bet išoriškai, seksualinio patrauklumo atžvilgiu – neturinčio šansų patikti moterims tiek, kad užmegztų ilgalaikius santykius, o tai reiškia… ką? koks gyvenimas be sekso – ne ne, tai galima gauti už pinigus arba kaip pasiūlo kolegai – žudant, grasinant, taip tarsi keršijant už savo išorinį nepatrauklumą – koks gyvenimas – be meilės? gal simpatijų, savanoriškumo – na, kažko panašaus?

Tarsi ašmenimis rėžiant – negailestingai ir preparuojant kaip kokį varliagyvį eksperimentui – per vidutinioko, gal net žemiau išvaizdos atžvilgiu esančio vyriškio vietą, interesus, psichiką ir nepritapimą visuomenėje. Ne, protagonistas nesižavi nei gražiuoju Paryžiumi – Paryžius – šlykštus miestas, žmonės nesusitikinėjantys, nesikalbantys, jei netgi nesidomį savo darbu; viskas dirbtina, kiekvienas šeštą valandą vakaro einąs į namus, nesvarbu, darbas baigtas ar nebaigtas; žodžiu, visiems į viską nusispjaut. p. 26 – ech, nei architektūra, nei istorija, nei gamta nevaidina absoliučiai jokio vaidmens – atrodo, veikėjai plaukioja baruose, klubuose, užeigose, kad dar labiau save nuvertintų ir kristų beviltiškuman.

Kas gi tas protagonistas, toks negailestingas vyriškajai giminei, pirmiausia, be abejo, sau? Jokio seksualumo, jokių ambicijų, jokio polinkio pramogoms. Bet pats save laikantis gan normaliu, bent jau 80% tipu, rodos, visi daugiau ar  mažiau tokie kaip jis. Sunerimęs ar viskam abejingas? Greičiau pastarasis variantas: pameta automobilį po vakarėlio ir ramiausiai nutaria kreiptis kaip dėl dingusio į draudimą – na, ką  negi prisipažinsi, kad pametei.

Pažinojau gyvenimą, turėjau patirties. Prisipažinti, kad pametei automobilį, reiškė išbraukti save iš visuomenės; todėl nutarta: deklaruojam vagystę. p. 10

Darbas yra, pinigų yra, problema – laisvalaikis: ką veikti, kad ir kaip stegtaisi ir gyventum pagal taisykles, būtum teigiamas visuomenės herojus, tai nereiškia, kad turėsi draugų, o prisiversti tarnauti artimui, jeigu tasis visai nedomina – neįmanu, kaip ir klausytis plokštelių, nes metams bėgant muzika vis mažiau jaudina.

Tačiau iš tiesų niekas negali sukliudyti vis dažniau kartotis toms akimirkoms, kai jūsų absoliuti vienatvė, visuotinės tuštumos pojūtis ir jausmas, kad jūsų egzistencija artėja prie skausmingos ir neišvengiamos katastrofos, susilieja į viena ir priverčia jus pasinerti į tikrą kančią. p. 13

Pasakojimas pateikiamas kaip autobiografinis norint pasilengvinti būties sunkį rašant, nustatyti tam tikras, nors kokias ribas ir chaosui suteikti nuoseklumo. Bet rašymu kaip terapija irgi nelabai tiki veikėjas, tiesiog nėra daugiau už ko griebtis, nors čia pat pateikia ir alternatyvą, tik kodėl ja nesinaudoja?

Pasaulio sandara yra skausminga ir atstumianti; panašu, kad jos pakeisti neįmanoma. Iš tiesų galvoju, kad gyvenimas, skirtas vien skaitymui, man būtų labiau tikęs.

Deja, toks gyvenimas man nebuvo duotas. p. 15

O toliau vis labiau einama link pagrindinių nepasitenkinimo priežasčių – seksualinio statuso žemo lygio. Stokojantis grožio ir asmeninio žavesio, dažnai pasiduodantis depresinėms nuotaikoms, jis tiesiog nepasižymi savybėmis, kurių pirmiausia ieško moterys, save mato tik tuo, kas  moterims sueina iš bėdos.

Kolega Tiseranas iš pirmo žvilgsnio įkūnija energiją ir nepasidavimą – protagonisto priešingybę, bet iš tikrųjų tai tik veidrodinis to paties veikėjo atspindis – tik dar beviltiškesnis: Tiserano problema ta, – o tai iš tiesų jo asmenybės šerdis, – kad jis labai negražus. Toks bjaurus, kad atstumia moteris, su kuriomis norėtų permiegoti. Vis dėlto vyrutis stengiasi, stengiasi iš visų jėgų, bet nieko neišeina. Paprasčiausiai jos jo nenori. p. 51 Taigi ekonominiu požiūriu Rafaelis Tiseranas priklauso nugalėtojų stovyklai, bet to jokiu būdu negana, nes seksualiniu požiūriu – nugalėtųjų.

Kokia moteris? Kūnas, vagina ir… kas dar? Tikrai neromantiška būtybė, o jau “moteris, pakliuvusi į psichoanalitiko rankas, tampa visiškai netinkama bet kokiam vartojimui“. p. 91, joje jau būna sunaikintas gebėjimas mylėti. Ir dar daugiau:

Smulkmeniškumas, egoizmas, arogantiška kvailybė, visiškas moralės jausmo nebuvimas, chroniška negalia mylėti – štai ir išsamus “analitiškos“ moters portretas. p. 92

Kas nulemia tokį cinišką požiūrį į moteris, save, pasaulį? Fiziologinė, psichinė būsena ar tam tikra visuomenės patologija?

Meilė gali skleistis tik esant atitinkančioms dvasinėms sąlygoms, kurios retai sukuriamos ir daugeliu atvejų visiškai prieštarauja papročių laisvei, būdingai moderniajai epochai. <…> Meilė kaip nekaltybės apraiška ir polinkis į iliuzijas, kaip gebėjimas visą kitos lyties esmą sutelkti į vieną mylimą žmogų retai išlieka po vienerių metų seksualinių klajonių, o po dvejų – niekada. p. 101

Bet protagonistas pabuvęs sanatorijoje, stebėdamas kitus ligonius prieina ir lemiamą išvadą: jam, kaip ir kitiems ne beprotybė – paprasčiausia meilės stoka. O tai ir yra pagrindinė problema – kaip gi gauti tos meilės?  Modernioje visuomenėje, kur laisvėmis gali naudotis aukščiausios prabos asmenys: gražūs, turtingi, charizmatiški – eiliniai ar iš prigimties neapdovanoti nei grožiu, nei kitomis ypač reikalingomis savybėmis – kokiomis dar? – pasmerkti depresijai, jei… yra protingi ir geba vertinti savo galimybes.

Apima totalus atskirties jausmas; dabar tampu savo paties įkaitu. p. 136

Niūri knyga, autorius tarsi nužudo bet kokią romantikos galimybę ir pateikia nuogą realybę, be jokio retušo kaip pagrindinį patiekalą – ar juo įmanu gyventi? Bet šis autorius kuo toliau, tuo labiau darosi man įdomus: jis savitai mato, o gal išdrįsta kalbėti apie tai, ką labiau linkę nutylėti, daug populiaresnės pelenių ir kiauliaganių istorijos, nes jomis nuo vaikystės labai stengiamasi maitinti kaip pagrindiniu maistu, ir netgi tikėti. Ir būti klaidingai užkerėtais.

Kelionė į depresiją, vienatvės kilmę, negailestinga visuomenės, kurioje mes gyvename, analizė. Pranešimas, garsiai ir aiškiai, apie ką mes visi žinome, bet…

Pasikartosiu, šis rašytojas man atradimas. Perskaičiusi “Pasidavimą“ nebuvau och! nokautuota, irgi provokuojantis, šokiruojantis kūrinys, tuo pačiu patrauklus, bet ir su tam tikrais šešėliais. Bet kiek praėjo laiko, kai skaičiau, o tą romaną aš vis prisimenu: prieš rinkimus, po rinkimų, terorus ir įvairiausiomis kraštutinėmis progomis. Taip ir “Kovos lauko praplėtimas“ – nemanau, kad pamirštamas. Depresiškas, beviltiškas, ciniškas? gal nelabiau nei gyvenimas? Įsisukantis tarsi varžtas į smegenis ar emocnį luobą, ir, ko gero, ilgam.

Vertinimas: 4,4/ 5